Šiluma ir įsijautimas

EMOCIJOS yra esminė žmogaus gyvenimo dalis. Jomis jis parodo, kas yra jo širdyje, koks jis asmuo, kaip žiūri į aplinkybes ir žmones. Dėl patirtų skaudžių išgyvenimų, o kartais ir dėl kultūros įtakos, daugelis slepia emocijas. Tačiau Jehova skatina mus ugdytis teigiamas vidines ypatybes ir atitinkamai jas išreikšti (Rom 12:10; 1 Tes 2:7, 8).

Kai kalbame, žodžiais galime tiksliai išreikšti jausmus. Tačiau jei žodžius tariame be deramo jausmo, klausytojai suabejos mūsų nuoširdumu. O jei kalbėdami atitinkamai įsijaučiame, kalba bus graži ir patraukli. Ji palies klausytojų širdis.

Parodyk šilumą. Šiluma dažnai susijusi su požiūriu į asmenis. Taigi kai kalbame apie puikias Jehovos savybes ir išreiškiame dėkingumą už jo gerumą, balsas turi skambėti šiltai (Iz 63:7-9). Šilumą turime rodyti ir kalbėdami su kitais.

Vienas raupsuotasis atėjęs pas Jėzų maldauja jį išgydyti. Įsivaizduok, kokiu tonu Jėzus sako: „Noriu, būk švarus!“ (Mk 1:40, 41) O štai moteris, 12 metų serganti kraujoplūdžiu, tyliai prisiartina minioje prie Jėzaus iš nugaros ir paliečia jo drabužio apvadą. Pamačiusi, kad neliko nepastebėta, ji drebėdama išeina į priekį, parpuola Jėzui po kojų ir visų akivaizdoje papasakoja, kodėl palietė jo drabužį ir kaip pagijo. Pagalvok, kokiu balsu Jėzus taria jai: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 8:42b-48) Šiluma, Jėzaus parodyta šiais atvejais, jaudina mūsų širdis iki šiol.

Jeigu mes, kaip ir Jėzus, jaučiame žmonėms gailestį ir tikrai norime jiems padėti, stengsimės kalbėti užjaučiamai. Tokia šiluma yra nuoširdi, ne perdėta. Tuomet ir žmonės reaguoja visai kitaip. Panašiai kalbame ir skelbdami, ypač kai samprotaujame, drąsiname, raginame bei užjaučiame.

Šilti jausmai kitiems turi atsispindėti veide. Jeigu spinduliuoji šiluma, klausytojus trauks prie tavęs kaip prie laužo šaltą naktį. Bet jeigu tavo veidas bejausmis, jie gali nepatikėti, kad nuoširdžiai jais domiesi. Šiltų jausmų negalima užsidėti lyg kaukės — jie turi būti tikri.

Šiluma turi būti akivaizdi ir iš balso. Jeigu balsas griežtas, šiurkštus, kalbėti šiltai gali būti sunku. Tačiau uoliai stengiantis per laiką įmanoma. Naudinga atsiminti vieną grynai techninį aspektą: trumpi, kapoti garsai padaro kalbą kietą. Mokykis ištęsti žodžiuose minkštesnius garsus. Taip kalba bus švelnesnė.

Vis dėlto svarbiau yra dėmesys. Jeigu galvoji apie klausytojus ir nuoširdžiai trokšti perduoti jiems kažką vertinga, tai atsispindės kalbėsenoje.

Energingas dėstymas sužadina, bet reikia ir švelnaus jausmo. Ne visada pakanka įtikinti protą; turi paskatinti širdį.

Parodyk kitus jausmus. Sunkiu metu būname susirūpinę, prislėgti, gal net apimti baimės. Vis dėlto mūsų gyvenime vyrauja džiaugsmas, kurį rodome kalbėdami su kitais. Tačiau kai kurias emocijas reikia tramdyti. Jos nedera krikščionims (Ef 4:31, 32; Fil 4:4). Visas emocijas galima išreikšti tinkamais žodžiais, balso tonu bei stiprumu, mimika, gestais.

Biblijoje kalbama apie įvairiausias žmonių emocijas. Kartais jos paminimos tiesiogiai, o kartais matomos iš įvykių ar žodžių. Tau ir klausytojams bus naudingiau, jeigu skaitydamas atskleisi šias emocijas balsu. Tam reikia įsijausti į asmenų, apie kuriuos skaitai, padėtį. Tik nepersistenk — kalba nėra spektaklis. Siek, kad klausytojai viską gyvai įsivaizduotų.

Jausmai turi atitikti medžiagą. Šiluma bei kitos emocijos, kaip ir entuziazmas, labai priklauso nuo to, ką sakai.

Atsiversk Mato 11:28-30 ir patyrinėk, kas ten sakoma. Tada perskaityk Jėzaus pasmerkimą Rašto aiškintojams ir fariziejams iš Mato 23 skyriaus. Sunku įsivaizduoti, kad jis būtų išsakęs tą griežtą kaltinimą apatišku ir nuobodžiu tonu.

Kokio jausmo, tavo nuomone, reikia skaitant Pradžios 44 skyriuje užrašytą pranešimą apie Judą, maldaujantį dėl savo brolio Benjamino? Atkreipk dėmesį į jausmus, išreikštus 13 eilutėje, taip pat kaip Judas kalba apie juos ištikusią bėdą 16 eilutėje ir į paties Juozapo reakciją Pradžios 45:1.

Taigi kad skaitytume ir kalbėtume paskatinamai, turime apgalvoti ne tik žodžius ir mintis, bet ir kaip reikėtų įsijausti.