Gestai ir mimika

SKIRTINGŲ kultūrų žmonės gestikuliuoja nevienodai. Tačiau nėra žmogaus, kuris kalbėtų be jokios mimikos ir be jokių gestų. Jie rodomi ir šnekantis keliems asmenims, ir kalbant viešai.

Jėzus ir jo pirmieji mokiniai nevengė gestikuliuoti. Kartą kažkas pranešė Jėzui, kad jo motina ir broliai nori su juo pasikalbėti. Jėzus atsakė: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“ Paskui, pasak Biblijos pranešimo, „ištiesęs ranką į mokinius, tarė: ‛Štai mano motina ir mano broliai!’“ (Mt 12:48, 49, kursyvas mūsų) Be kitų Rašto vietų, Apaštalų darbų 12:17 bei 13:16 irgi rodo, jog apaštalai Petras ir Paulius natūraliai gestikuliavo.

Mintys ir jausmai perduodami ne vien balsu, bet ir gestais bei mimika. Jeigu kalbėtojas nesinaudoja šiomis išraiškos priemonėmis, gali atrodyti, jog dėstomos mintys jam nereikšmingos. Tačiau suderintos šios bendravimo priemonės labai pagyvina kalbą. Netgi jei kalbi telefonu, tinkami gestai ir mimika bus juntami iš balso. Jais geriau pabrėši savo žinios svarbą ir ką ji reiškia tau pačiam. Tad ar kalbėtum improvizuotai, ar skaitytum, ar klausytojai žiūrėtų į tave, ar į Bibliją, gestai ir mimika visuomet reikalingi.

Gestai ir veido išraiška turi būti natūralūs. Juk niekada nesimokei juoktis ar piktintis. Gestai kartu turėtų rodyti, ką jauti. Kuo jie laisvesni, tuo geriau.

Gestai yra dviejų kategorijų: áiškinamieji ir emociniai. Aiškinamaisiais gestais išreiškiamas veiksmas arba apibrėžiamas dydis ir vieta. Lavindamasis rodyti gestus, nesitenkink vienu ar dviem. Stenkis natūraliai gestikuliuoti per visą kalbą. Jeigu sunku, susiieškok žodžius, nurodančius kryptį, nuotolį, apimtį, vietą ar tam tikrą padėtį. Vis dėlto dažniausiai pakanka įsigilinti į kalbą negalvojant, kokį padarysi įspūdį, ir kalbėti bei elgtis taip, kaip esi įpratęs kasdien. Neįsitempęs asmuo gestikuliuoja natūraliai.

Emociniais gestais parodomas įsijautimas ir įsitikinimas. Jais pabrėžiamos, pagyvinamos ir sustiprinamos mintys. Šie gestai labai svarbūs. Tačiau būk atsargus! Emociniai gestai lengvai gali virsti įpročiu. Nuolat kartojamas vis tas pats gestas tik atkreips kitų dėmesį, o ne sustiprins kalbą. Jeigu mokyklos prižiūrėtojas nurodo, jog tu turi tokį įprotį, kurį laiką apsiribok vien aiškinamaisiais gestais. Paskui ir vėl imkis emocinių.

Nuspręsdamas, kiek emocinių gestų reikia ir kokie tinkami, atsižvelk į savo klausytojų jausmus. Jeigu rodytum į juos pirštais, jie pasijustų nepatogiai. Kai kuriose tautose vyrą palaikytų sumoterėjusiu, jeigu jis reikšdamas nuostabą ranka prisidengtų burną. Kitur vyrauja nuomonė, jog moterims nepadoru laisvai gestikuliuoti rankomis. Taigi ten seserys turi gerai įvaldyti mimiką. O pernelyg platūs gestai kalbant mažai grupei atrodo komiškai beveik visuose pasaulio kampeliuose.

Įgijęs patirties ir išmokęs laisviau kalbėti, bet kuriuo emociniu gestu natūraliai reikši jausmus, tuo parodydamas savo įsitikinimą bei nuoširdumą. Emociniai gestai įprasmins tavo kalbą.

Mimika. Veidas labiau nei kiti kūno judesiai rodo, ką iš tikrųjų jauti. Akys, burna, galvos palinkimas — viskas liudija apie tavo jausmus. Veide be žodžių gali atsispindėti abejingumas, pasibjaurėjimas, sumišimas, nuostaba, pasitenkinimas. Mimika papildo kalbą ir sustiprina regimąjį bei emocinį žodžio poveikį. Kūrėjas sutelkė mūsų veide daugiau kaip 30 raumenų. Maždaug pusė jų dirba, kai šypsaisi.

Tiek kalbėdamas ant scenos, tiek skelbimo tarnyboje stengiesi dalytis su žmonėmis malonia žinia, galinčia pradžiuginti jų širdis. Tai parodai draugiška šypsena. Bet jeigu tavo veidas bejausmis, žmonės gali suabejoti, ar esi nuoširdus.

Maža to, šypsena pasako, jog puoselėji kitiems švelnius jausmus. Tai ypač svarbu šiomis dienomis, kai daugelis baiminasi pašalinių. Savo šypsena gali padėti jiems pasijusti laisvai ir mieliau išklausyti tave.