Teisingas Rašto eilučių taikymas

MOKYDAMI kitus turime ne tik skaityti Biblijos citatas. Apaštalas Paulius rašė bendradarbiui Timotiejui: „Stenkis Dievui pasirodyti tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, be iškraipymų skelbiančiu tiesos žodį“ (2 Tim 2:15, kursyvas mūsų).

Tai reiškia, kad Raštas turi būti aiškinamas nenukrypstant nuo pačios Biblijos mokymų. Dėl to būtina atsižvelgti į kontekstą, o ne išrinkti mums patinkamas frazes ir kurti savo pačių idėjas. Per pranašą Jeremiją Jehova perspėjo neklausyti pranašų, kurie tarėsi kalbą Jehovos vardu, bet iš tikrųjų skelbė „savo pačių vaizduotės regėjimus“ (Jer 23:16). Apaštalas Paulius įspėjo krikščionis neužteršti Dievo Žodžio žmonių filosofijomis. Jis rašė: „Atsisakę slaptų begėdysčių, nesileidžiame į gudravimus ir nekraipome Dievo žodžio.“ Tomis dienomis nesąžiningi vyno prekiautojai skiesdavo vyną, kad iš didesnio kiekio prisiplėštų daugiau pinigų. Mes nekraipome Dievo Žodžio — nemaišome jo su filosofijomis. „Neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, — viešai skelbė Paulius, — bet kalbame Kristuje iš tikros širdies, Dievo įkvėpti, Dievo akivaizdoje“ (2 Kor 2:17; 4:2, Brb).

Kartais cituoji Rašto eilutę norėdamas išryškinti tam tikrą principą. Biblijoje yra daugybė principų, naudingų įvairiomis gyvenimo situacijomis (2 Tim 3:16, 17). Tačiau turi būti tikras, kad eilutę pritaikai tiksliai ir neiškraipai jos minties norėdamas pasakyti tai, kas tau patinka (Ps 91:11, 12; Mt 4:5, 6). Citatos pritaikymas turi derintis su Jehovos tikslais ir visu Dievo Žodžiu.

‛Be iškraipymų skelbti tiesos žodį’ dar reiškia suvokti Biblijos minčių dvasią. Tiesos žodis nėra „vėzdas“ kitiems gąsdinti. Religiniai mokytojai, priešiški Jėzui Kristui, citavo Raštus, bet nepaisė svarbesniųjų dalykų — teisingumo, gailestingumo ir ištikimybės, kurių reikalauja Dievas (Mt 22:23, 24; 23:23, 24). Mokydamas Dievo Žodžio, Jėzus atspindėjo Tėvo asmenybę. Jėzus ne tik buvo atsidavęs tiesai, bet ir didžiai mylėjo žmones, kuriuos mokė. Turime stengtis sekti jo pavyzdžiu (Mt 11:28).

Kaip mums žinoti, jog Rašto eilutę taikome teisingai? Turime reguliariai skaityti Bibliją. Be to, svarbu branginti Jehovos priemones — dvasinį maistą, tiekiamą tikėjimo šeimynai per dvasia pateptuosius krikščionis — „ištikimą ir protingą vergą“ (Mt 24:45, Jr). Asmeninės studijos, susirinkimo sueigų lankymas bei dalyvavimas jose padės semtis naudos iš pamokymų, duodamų tos ištikimo ir protingo vergo klasės.

Gerai pasinaudok knyga „Samprotaukime remdamiesi Raštu“ (anglų k.), kurioje rasi pavyzdžių, kaip teisingai taikyti šimtus Rašto eilučių, dažnai cituojamų skelbiant. Jei ketini cituoti eilutę, kurią nelabai supranti, nuolankumas skatins tave patyrinėti ją. Tada tiesos žodį skelbsi be iškraipymų (Pat 11:2).

Paaiškink pritaikymą. Mokydamas kitus įsitikink, kad jie aiškiai mato ryšį tarp svarstomos temos ir Rašto citatos. Jeigu prieš cituodamas Raštą užduodi klausimą, klausytojai turi suprasti, kaip cituojamos Rašto eilutės į tą klausimą atsako. Jeigu citata grindi kokį nors teiginį, žiūrėk, kad mokiniui būtų aišku, kaip citata tą teiginį patvirtina.

Vien perskaityti citatą, kad ir labai raiškiai, paprastai nepakanka. Atsimink, kad dažniausiai žmonės nežino Biblijos ir tikriausiai nepagaus prasmės vien iš skaitymo. Atkreipk jų dėmesį į tą citatos dalį, kuri tiesiogiai taikoma svarstomai temai.

Tam reikia išskirti pagrindinius žodžius, tiesiogiai susijusius su svarstomu dalyku. Paprasčiausias būdas tai daryti — tuos mintį perteikiančius žodžius pakartoti. Arba kalbėdamasis su asmeniu gali iškelti klausimų, kurie padėtų jam tuos žodžius surasti. Sakydami kalbą didesnei auditorijai, kai kurie oratoriai pabrėžia mintį pavartodami sinonimus ar pakartodami ją. Tačiau jei pasirenki šį būdą, žiūrėk, kad auditorija nepamestų ryšio tarp svarstomos minties ir citatos žodžių.

Išskyręs pagrindinius žodžius, padėsi gerą pamatą. Dabar eik toliau. Ar prieš perskaitydamas citatą paaiškinai, kodėl ją pateiksi? Jeigu taip, tuomet nurodyk, kaip išskirtieji žodžiai susiję su tuo, ko paskatinai auditoriją laukti. Aiškiai pasakyk, koks tas ryšys. Jei prieš skaitydamas citatą to nepaaiškinai, turi paaiškinti perskaitęs.

Fariziejai pateikė Jėzui vieną klausimą, jų pačių manymu, sunkų: „Ar galima vyrui dėl kokios nors [„bet kokios“, Jr] priežasties atleisti žmoną?“ Atsakydamas Jėzus rėmėsi Pradžios 2:24. Atkreipk dėmesį, kad pacitavęs tą fragmentą jis išskyrė kelis žodžius, o paskui tinkamai paaiškino jų pritaikymą. Nurodęs, kad vyras ir jo žmona tampa „vienu kūnu“, Jėzus užbaigė: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19:3-6).

Kiek turėtum aiškinti, kad citatos pritaikymas būtų suprantamas? Tai priklauso nuo auditorijos sudėties ir svarstomo klausimo svarbos. Dėstyk paprastai ir atvirai.

Samprotauk remdamasis Raštu. Apie apaštalo Pauliaus tarnybą Tesalonikoje Apaštalų darbų 17:2, 3 rašoma, jog jis ‛samprotavo remdamasis Raštais’ (NW). Šį sugebėjimą turėtų lavinti kiekvienas Jehovos tarnas. Pavyzdžiui, Paulius išdėstė Jėzaus gyvenimo ir tarnybos faktus, paaiškino, kad tai buvo išpranašauta Hebrajiškuosiuose raštuose, o paskui padarė įtikinamą išvadą: „Mesijas — tai Jėzus, kurį aš jums skelbiu.“

Rašydamas hebrajams, Paulius ne kartą citavo iš Hebrajiškųjų raštų. Norėdamas pabrėžti ar paaiškinti kokią nors mintį, jis dažnai išskirdavo vieną žodį ar trumpą frazę ir tada parodydavo jos reikšmę (Hbr 12:26, 27). Laiško hebrajams 3-iajame skyriuje Paulius citavo Psalmyno 95:7-11. Atkreipk dėmesį, kaip jis išplėtojo tris šios citatos dalis: 1) nurodymą neužkietinti širdies (Hbr 3:8-12), 2) žodžio „šiandien“ reikšmę (Hbr 3:7, 13-15; 4:6-11) bei 3) teiginio „jie neįžengs į mano atilsio šalį“ prasmę (Hbr 3:11, 18, 19; 4:1-11). Stenkis sekti tuo pavyzdžiu, taikydamas kiekvieną Rašto citatą.

Skaitydamas Luko 10:25-37 įžvelk, kaip veiksmingai Jėzus samprotavo iš Raštų. Vienas Įstatymą išmanantis vyras paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Atsakydamas Jėzus pirmiausia paskatino jį išreikšti nuomonę, o paskui pabrėžė, kaip svarbu daryti tai, kas liepiama Dievo Žodyje. Paaiškėjus, jog vyras nesupranta minties, Jėzus išsamiai aptarė tik vieną tos frazės žodį — „artimas“. Užuot tiesiai paaiškinęs, kas yra artimas, jis pavartojo iliustraciją, kad vyras pats padarytų teisingą išvadą.

Akivaizdu viena: atsakydamas į klausimus Jėzus ne vien cituodavo Rašto eilutes, duodančias konkretų, aiškų atsakymą. Jis analizuodavo jas, o paskui pritaikydavo svarstomam klausimui.

Kai sadukiejai užginčijo prikėlimo viltį, Jėzus atkreipė dėmesį į vieną Išėjimo 3:6 eilutės fragmentą. Bet jis neužbaigė tik citata. Jis apsvarstė ją, kad aiškiai parodytų, jog prikėlimas yra vienas iš Dievo tikslų (Mk 12:24-27).

Išmokęs tinkamai ir įtikinamai samprotauti iš Raštų, tikrai tapsi įgudusiu mokytoju.