Šnekamasis stilius

ŽMONĖS, kalbėdamiesi su draugais, paprastai jaučiasi laisvai. Jų mintys plaukia savaime. Kai kurie šneka gyvai, kiti — santūrūs. Vis dėlto tokia natūrali kalba patraukia.

Tačiau kreipiantis į nepažįstamą asmenį netinka kalbėti pernelyg nevaržomai ar atsainiai. Kai kuriose tautose pokalbis netgi pradedamas tam tikrais tradiciniais formalumais. Paskui, vadovaujantis sveika nuovoka, galbūt geriau kalbėti paprastai ir labiau šnekamuoju stiliumi.

Apdairumo reikia ir kalbant ant scenos. Atsainiu dėstymu būtų sumenkintas krikščionių sueigos kilnumas ir kalbos svarba. Kai kuriose kalbose kreipiantis į vyresnį žmogų, mokytoją, pareigūną, tėvą ar motiną būtinos tam tikros mandagumo frazės. (Atkreipk dėmesį į tokius terminus Apaštalų darbų 7:2 ir 13:16.) Į sutuoktinį ar artimą draugą kreipiamės kitaip. Nuo pakylos neturime kalbėti oficialiai, bet pagarbiai.

Tačiau dėl kai kurių veiksnių kalba gali skambėti pernelyg sausai ar formaliai. Vienas veiksnys — sakinių struktūra, arba raiškos būdas. Sunkumų kyla tada, kai kalbėtojas mėgina tiksliai atkartoti spausdintą tekstą. Rašytinė kalba paprastai skiriasi nuo sakytinės. Tiesa, informacijos dažniausiai ieškome leidiniuose. Galbūt turime paruoštą kalbos planą. Bet jei skaitome tiesiog iš plano ar iš leidinio, vargu ar kalba skambės kaip pokalbis. Reikšk mintis savais žodžiais ir nesudėtingais sakiniais.

Kitas veiksnys — tempo kaitaliojimas. Sausa ir formali kalba dažnai yra monotoniška — vienodi tarpai tarp žodžių, tolygus tempas. Šiaip kalbėdamiesi tempą keičiame ir darome įvairias pauzes.

Sakydamas kalbą didelei auditorijai ir norėdamas išlaikyti jos dėmesį, turi kalbėti ne tik šnekamuoju stiliumi, bet ir garsiau, stipriau bei entuziastingiau.

Kad išmoktum tarnyboje kalbėti tinkamu šnekamuoju stiliumi, turi įprasti gerai kalbėti kasdien. Tam nereikia aukšto išsilavinimo. Tačiau verta pratintis kalbėti taip, kad kiti klausytųsi su pagarba. Turėdamas tai omenyje apsvarstyk, į kokius kasdienės kalbos aspektus turėtum atkreipti dėmesį.

1. Venk posakių, neatitinkančių gramatikos taisyklių ar tapatinančių tave su žmonėmis, nesilaikančiais Dievo normų. Sekdamas patarimu iš Kolosiečiams 3:8, saugokis šiurkščių ar nepadorių žodžių. Pati kasdieniška kalba nėra peiktina. Gyvosios kalbos posakiai būdingi šnekamajai kalbai, tačiau atitinka priimtas kalbos normas.

2. Nekartok tų pačių frazių skirtingoms mintims perteikti. Vartok tik tokius žodžius, kurie tiksliai išreiškia mintį.

3. Venk bereikalingų pakartojimų; prieš kalbėdamas aiškiai žinok, ką nori pasakyti.

4. Stenkis neužgožti gerų minčių žodžių gausa. Teiginius, kuriuos būtina įsiminti, pratinkis formuluoti paprastais sakiniais.

5. Kalbėk pagarbiai.