Pakartojimas siekiant pabrėžti

PAKARTOJIMAS yra priemonė veiksmingai mokyti. Kai svarbi mintis pakartojama kelis sykius, klausytojai labiau ją įsimena. Jei ta mintis persakoma šiek tiek kitaip, jie net gali ją suprasti aiškiau.

Jeigu klausytojai neprisimena, ką sakei, tavo žodžiai neturės įtakos jų įsitikinimams ar gyvensenai. Bet labiau pabrėžtos mintys jiems galvoje tikriausiai liks.

Kaip taikyti pakartojimą, pavyzdį rodo Didysis Mokytojas, Jehova. Izraelio tautai jis davė Dešimt įsakymų. Jo valia per atsiųstą angelą šie įsakymai prie Sinajaus kalno buvo paskelbti tautai. Paskui parašytus ant lentelių Jehova davė juos Mozei (Iš 20:1-17; 31:18; Įst 5:22). Jehovos nurodymu Mozė įsakymus dar sykį pakartojo Izraeliui prieš įžengiant į Pažadėtąją žemę ir šventosios dvasios vadovaujamas juos užrašė, kaip skaitome Pakartoto Įstatymo 5:6-21. Tarp Izraeliui duotų įsakymų buvo reikalavimas mylėti Jehovą ir tarnauti jam visa širdimi, siela ir visomis jėgomis. Tai irgi buvo ne sykį pabrėžta (Įst 6:5; 10:12; 11:13; 30:6). Kodėl? Kadangi, kaip sakė Jėzus, tai „didžiausias ir pirmasis įsakymas“ (Mt 22:34-38). Per pranašą Jeremiją daugiau nei 20 kartų Jehova priminė Judo žmonėms apie būtinybę laikytis visko, kas Jo įsakyta (Jer 7:23; 11:4; 12:17; 19:15). O per Ezechielį Dievas apie 60 kartų pareiškė, jog tautos „žinos, kad aš esu Viešpats [„Jehova“, NW]“ (Ez 6:10; 38:23).

Skaitydami Jėzaus tarnybos aprašymą irgi matome veiksmingą pakartojimo taikymą. Štai keturios Evangelijos. Svarbūs įvykiai, pasakojami kiekvienoje iš jų, atkartojami vienoje ar keliose kitose Evangelijose, tiktai šiek tiek skirtingu požiūriu. Mokydamas Jėzus tą patį principą paminėdavo keliskart, tik vis kitaip (Mk 9:34-37; 10:35-45; Jn 13:2-17). O ant Alyvų kalno keletą dienų prieš mirtį pakartodamas pabrėžė itin svarbų patarimą: „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24:42; 25:13).

Skelbimo tarnyboje. Liudydamas žmonėms tikiesi, kad jie įsidėmės, ką sakai. Jei veiksmingai pakartoji, taip ir bus.

Pakartojimas dažnai padeda svarstomą medžiagą geriau įsiminti. Taigi perskaitęs Rašto citatą galėtum pabrėžti ją nurodydamas esminius žodžius ir paklausdamas: „Ar pastebėjote, kaip šioje citatoje parinkti žodžiai?“

Paskutinius pokalbio sakinius irgi galima efektyviai pabrėžti. Pavyzdžiui, galėtum pasakyti: „Pagrindinė mūsų pokalbio mintis, kurią, tikiuosi, prisiminsite, yra...“ Tada ją tiesiog pakartok. Mintis galėtų skambėti taip: „Dievas ruošiasi žemę paversti rojumi. Tas tikslas neabejotinai bus įgyvendintas.“ Arba galbūt taip: „Biblijoje aiškiai nurodoma, jog gyvename paskutinėmis šios sistemos dienomis. Jeigu norime ją pergyventi, turime sužinoti, ko Dievas iš mūsų reikalauja.“ Galima ir taip: „Kaip matėme, Biblijoje yra praktiškų patarimų, padedančių įveikti šeimos problemas.“ Kartais kaip įsimintiną punktą gali tiesiog pakartoti citatą iš Biblijos. Žinoma, geriau pavyks, jei viską apgalvosi iš anksto.

Lankantis pakartotinai ir vedant Biblijos studijas, pakartoti medžiagą galima apžvalginiais klausimais.

Jeigu mokiniui sunku suprasti ar pritaikyti Biblijos principą, galbūt reikės aptarinėti jį ne vieną kartą. Stenkis išnagrinėti jį įvairiais aspektais. Toks aptarimas neturi būti ilgas, bet turėtų paskatinti mokinį nuolat tą principą apmąstyti. Atsimink, ir Jėzus panašiai ugdė savo mokinius, pavyzdžiui, norėdamas padėti jiems įveikti siekį pirmauti (Mt 18:1-6; 20:20-28; Lk 22:24-27).

Sakant kalbas. Sakydamas kalbą sieki ne tik pateikti informaciją. Tu nori, kad auditorija ją suprastų, įsimintų ir pritaikytų. Todėl mokykis veiksmingai pakartoti.

Tačiau jei pagrindines mintis kartoji per dažnai, auditorija praras norą klausytis. Tokias pabrėžtinas mintis turi parinkti kruopščiai. Jos paprastai yra pagrindiniai kalbos punktai, bet gali būti ir kitos mintys, ypač vertingos klausytojams.

Pakartojimą galėtum pradėti įžangoje apžvelgdamas pagrindines mintis. Apie tai, ką kalboje plėtosi, užsimink trumpai — keliais teiginiais, klausimais ar glaustais spręstinas problemas iškeliančiais pavyzdžiais. Gali nurodyti, kiek pagrindinių minčių aprėpsi, ir jas išvardyti. Paskui kalboje tas mintis rutuliok. Kad jas aiškiai pabrėžtum, prieš pereidamas prie naujos kiekvieną pakartok. Pabrėžti galima ir pavyzdžiu, paaiškinančiu tos pagrindinės minties pritaikymą. Dar kartą akcentuoti pagrindines mintis gali pabaigoje jas pakartodamas, gretindamas su priešingu požiūriu, atsakydamas į iškeltus klausimus ar trumpai apžvelgdamas problemų, kurias iškėlei, sprendimus.

Be to, patyręs kalbėtojas atidžiai seka auditoriją. Jeigu kuriam klausytojui sunku suprasti tam tikrą mintį, kalbėtojas tai pastebi. Jei ta mintis svarbi, jis ją apžvelgia dar kartą. Tačiau pakartodamas mintį tais pačiais žodžiais, tikslo jis gali ir nepasiekti. Mokymas — tai ne vien pakartojimas. Kalbėtojas turi prisitaikyti. Jam gali tekti kai ką paaiškinti ekspromtu. Mokydamasis šitaip atkreipti dėmesį į klausytojų poreikius, sugebėsi veiksmingiau mokyti.