Jėzus nuramina audrą

Diena buvo ne iš lengvųjų, tad atėjus vakarui Jėzus savo mokiniams taria: „Kelkimės į kitą krantą“ (Morkaus 4:35). Jis turi omenyje vietovę, esančią priešais Kafarnaumą.

Rytinėje Galilėjos ežero pusėje yra geraziečių kraštas, priklausantis Dekapolio sričiai. Dekapolio miestuose vyrauja graikų kultūra, tačiau ten gyvena ir nemažai žydų.

Pastebėję, kad Jėzus palieka Kafarnaumą, kai kurie irgi sėda į valtis ir išplaukia paskui (Morkaus 4:36). Iki kito kranto ne taip ir toli. Ežero ilgis – maždaug 21 kilometras, didžiausias plotis – apie 12 kilometrų. Vis dėlto ežeras gana gilus.

Jėzus yra tobulas žmogus, tačiau irgi pavargsta. Žmonėms jis atidavė daug jėgų. Taigi jiems išplaukus, Jėzus atsigula valties gale, padeda galvą ant pagalvės ir užmiega.

Kai kurie iš apaštalų yra patyrę žvejai – kaip irkluoti valtį, jie gerai žino. Tačiau netrukus jų įgūdžiai bus išmėginti. Galilėjos ežerą supa kalnai. Kartais vėsaus oro srautas staiga iš kalnų nusileidžia žemyn, susiduria su šiltu oru, tvyrančiu virš ežero paviršiaus, ir tada kyla smarki audra. Būtent taip dabar ir atsitinka. Įsišėlusios bangos daužo valtį iš visų pusių, vidun ima plūsti vanduo. Visi atsiduria dideliame pavojuje (Luko 8:23). O Jėzus tuo tarpu kietai miega.

Vyrai tikriausiai jau ne pirmą sykį papuola į audrą. Pasitelkę visą savo išmanymą, mėgina kaip nors valtį suvaldyti. Deja, šįkart prieš audrą jie bejėgiai – rodos, tuoj visi nuskęs. Baisiai išsigandę mokiniai ima žadinti Jėzų: „Viešpatie, gelbėk mus, tuoj žūsime!“ (Mato 8:25).

„Ko išsigandote, mažatikiai?“ – klausia Jėzus (Mato 8:26). Tada vėjui ir ežerui paliepia: „Nutilk! Nurimk!“ (Morkaus 4:39). Vėjas paliauja, bangos nurimsta. (Morkus ir Lukas savo pasakojime pirmiausia atkreipia dėmesį į patį stebuklą, kurį Jėzus padarė, o tik paskui pamini, ką jis pasakė mokiniams dėl jų tikėjimo.)

Pamatę, kas įvyko, mokiniai turbūt netenka žado. Ežeras ramiai sau tyvuliuoja, nors ką tik čia siautė baisi audra! Apimti didžios baimės, vyrai ima tarpusavyje kalbėtis: „Kas gi jis toks, kad net vėjas ir ežeras jo klauso?“ Visi gyvi ir sveiki pasiekia rytinį krantą (Morkaus 4:41–5:1). Kitos valtys, plaukusios iš paskos, matyt, grįžo atgal į vakarinį krantą.

Argi ne nuostabu: Jėzui pavaldžios net gamtos jėgos! Kai ateityje jis valdys žemę iš dangaus, žmonėms nebereikės bijoti jokių stichinių nelaimių. Visi gyvens saugiai.