Turtuolis ir Lozorius

Savo mokiniams Jėzus aiškina, koks turėtų būti jų požiūris į turtus. Šiuos pamokymus girdi ir fariziejai. Jie yra godūs pinigų, tad Jėzaus žodžius jiems ypač derėtų paimti į širdį. Tačiau fariziejai iš Jėzaus tik šaiposi (Luko 15:2; 16:13, 14).

Jėzus nė kiek nesutrinka. Fariziejams jis drąsiai sako: „Jūs dedatės teisūs žmonių akyse, bet Dievas pažįsta jūsų širdis. Kas žmonių aukštinama, Dievo akyse yra bjaurastis“ (Luko 16:15).

Jau ilgą laiką fariziejai yra žmonių aukštinami, tačiau atėjo metas permainoms. Tie, kurie didžiuojasi savo materialine padėtimi, politine įtaka ar religiniu statusu, bus pažeminti. O paprasti, nuoširdžiai Dievo ieškantys žmonės bus išaukštinti. Tolesni Jėzaus žodžiai atskleidžia, kad pokyčiai jau yra prasidėję:

„Įstatymas ir Pranašai buvo iki pasirodant Jonui. O nuo tada skelbiama geroji naujiena apie Dievo Karalystę ir visokie žmonės į ją veržiasi. Išties, greičiau dangus ir žemė praeis, negu bent vienas Įstatymo raidės brūkšnelis liks neįvykdytas“ (Luko 3:18; 16:16, 17). Ką Jėzus nori pasakyti?

Žydų religiniai vadovai išdidžiai tvirtina, kad laikosi Mozės Įstatymo. Ne taip seniai, kai Jėzus išgydė neregį, fariziejai puikavosi: „Mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Dievas yra kalbėjęs Mozei“ (Jono 9:13, 28, 29). Mozės Įstatymas turėjo ruošti žmones Mesijo atėjimui. Jonas Krikštytojas, pavadindamas Jėzų Dievo Avinėliu, davė žmonėms aiškiai suprasti, kad būtent Jėzus yra Mesijas (Jono 1:29–34). Nuo tada, kai Jonas pradėjo savo tarnystę, nuolankios širdies žydai, daugiausia vargingi, girdi „gerąją naujieną apie Dievo Karalystę“. Tiems, kas nori tapti Dievo Karalystės pavaldiniais, ši naujiena išties yra gera.

Kaip Jėzus ir sakė, Mozės Įstatymas tikrai neliko neįvykdytas. Jis atliko savo paskirtį – atvedė žmones iki Mesijo. Jau netrukus Mozės Įstatymas nustos galiojęs. Pavyzdžiui, jei pagal Įstatymą išsiskirti buvo galima dėl įvairių priežasčių, tai dabar Jėzus sako: „Kas išsiskiria su žmona ir veda kitą, svetimauja. Ir kas išsiskyrusiąją veda, tas irgi svetimauja“ (Luko 16:18). Tik įsivaizduokime, kaip šis ir panašūs pareiškimai nepatinka fariziejams, mėgstantiems kurti visokias taisykles!

Dabar, norėdamas pailiustruoti, kokie dideli pokyčiai vyksta, Jėzus papasakoja palyginimą. Tai pasakojimas apie turtuolį ir elgetą – du vyrus, kurių padėtis vieną dieną kardinaliai pasikeičia. Turėkime omenyje, kad šį Jėzaus palyginimą girdi ir godūs, visų taip liaupsinami fariziejai.

„Buvo vienas turtingas žmogus, – pradeda Jėzus. – Jis vilkėjo purpuru ir drobe, kasdien mėgavosi ištaigingu gyvenimu. Prie jo vartų atnešdavo vieną votimis aptekusį elgetą, vardu Lozorius. Šis troško pasisotinti tuo, kas nukrisdavo nuo turtuolio stalo. Dar ir šunys atbėgę laižydavo jo votis“ (Luko 16:19–21).

Nesunku numanyti, ką vaizduoja tas turtingas žmogus iš Jėzaus palyginimo. Fariziejai mėgsta pinigus, rengiasi prabangiais, ištaigingais drabužiais. Jie didžiuojasi savo padėtimi ir mano esą ypač svarbūs Dievo akyse. Turtuolis Jėzaus palyginime vilki purpurą ir drobę. Purpuras – karališkas audinys – puikiai pailiustruoja aukštą fariziejų statusą, o baltos spalvos drobė – jų teisuoliškumą (Danieliaus 5:7).

O kas yra panašūs į elgetą Lozorių, kuris „troško pasisotinti tuo, kas nukrisdavo nuo turtuolio stalo“? Paprasti, vargstantys žmonės, religinių vadovų menkinamai vadinami am haárec – „žemės žmonėmis“. Fariziejų įsitikinimu, jie yra Įstatymo neišmanantys prasčiokai, kurių net neverta mokyti (Jono 7:49). Tie suvargę žmonės, anot jų, Dievui atgrasūs – tarsi tas votimis aptekęs elgeta.

Tokia visuomenėje susiklosčiusi padėtis nesikeičia jau ilgą laiką. Tačiau Jėzus žino, kad priartėjo metas pokyčiams – „turtuolis“ ir „Lozorius“, galima sakyti, apsikeis vietomis.

TURTUOLIO IR LOZORIAUS PADĖTIS PASIKEIČIA

Jėzus tęsia pasakojimą: „Galiausiai elgeta numirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Turtuolis irgi mirė ir buvo palaidotas. Kape kentėdamas jis pakėlė akis ir iš tolo išvydo Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių“ (Luko 16:22, 23).

Jėzaus klausytojai, be abejo, žino, kad Abraomas jau seniai miręs, guli kape. Šventuosiuose raštuose aiškiai pasakyta, kad kape, arba Šeole, nėra jokios veiklos – žmogus negali nei matyti, nei kalbėti (Mokytojo 9:5, 10). Ką tad Jėzaus palyginimas reiškia? Kas, anot jo, laukia paprastų žmonių ir kas – religinių vadovų?

Jėzus ką tik paminėjo, kad „Įstatymas ir Pranašai buvo iki pasirodant Jonui. O nuo tada skelbiama geroji naujiena apie Dievo Karalystę.“ Taigi tuo laiku, kai Jonas Krikštytojas ir Jėzus pradėjo savo tarnystę, „turtuolis“ ir „Lozorius“, vaizdžiai tariant, mirė ir jų padėtis Dievo akyse visiškai pasikeitė.

Žmonės jau ilgą laiką dvasine prasme buvo apleisti. Galima sakyti, jie „maitinosi“ tuo, kas nukrisdavo nuo religinių vadovų stalo. Bet dabar yra kitaip. Iš pradžių Jonas Krikštytojas, o paskui Jėzus ėmė skelbti nuostabią žinią apie Dievo Karalystę, ir daugelis palankiai į ją atsiliepė. Visiems, net ir paprastiems, kitų menkinamiems žmonėms, atsivėrė ypatinga galimybė „sotintis“ vertingomis dvasinėmis tiesomis – jie gali klausytis paties Jėzaus mokymų. Kaip nuostabiai Jehova juos pagerbia!

O štai dauguma turtingų ir įtakingų religinių vadovų Karalystės žinios nei iš Jono, nei iš Jėzaus nepriėmė (Mato 3:1, 2; 4:17). Kadangi Karalystės žinia apima ir griežtą Dievo nuosprendį tiems, kas jos nesiklauso, šią žinią girdėdami religiniai vadovai niršta ir kankinasi (Mato 3:7–12). Kaip jiems palengvėtų, jei Jėzus ir jo mokiniai nutiltų. Fariziejai yra tarsi tas turtuolis iš palyginimo, sakantis: „Tėve Abraomai, pagailėk manęs ir atsiųsk Lozorių, kad pamirkęs vandenyje savo piršto galiuką atvėsintų man liežuvį, nes labai kankinuosi šitoje liepsnoje!“ (Luko 16:24).

Deja, nieko nebus. Dauguma religinių vadovų keistis nesiruošia. Jie neklauso net „Mozės ir Pranašų“, kurių raštai aiškiai liudija, kad žadėtasis Mesijas ir Karalius yra Jėzus (Luko 16:29, 31; Galatams 3:24). Juo labiau išdidumas jiems neleis būti mokomiems tokių paprastų žmonių kaip Jėzaus sekėjai – žmonių, kurie dabar yra įgiję Dievo palankumą. O Jėzaus mokiniai savo ruožtu į jokį kompromisą irgi neketina eiti. Jie negesins tiesos vien tam, kad religiniai vadovai pasijaustų geriau. Visą šią situaciją taikliai apibendrina „tėvo Abraomo“ žodžiai turtuoliui:

„Vaike, prisimink, kad gyvendamas tu sotinaisi gėrybėmis, o Lozoriui teko kentėti. Jis dabar čia guodžiamas, o tu kankiniesi. Be to, tarp mūsų ir jūsų yra atverta didelė praraja, kad norintys negalėtų persikelti nei iš čia pas jus, nei iš jūsų pas mus“ (Luko 16:25, 26).

Kaip tai teisinga! Izraelio religinis elitas galiausiai bus pažemintas, o nuolankūs, paprasti žmonės, kurie noriai imasi Jėzaus jungą ant pečių, bus išaukštinti ir ras sau dvasinę atgaivą (Mato 11:28–30). Šie pokyčiai ypač akivaizdūs taps po keleto mėnesių, kai Įstatymo sandorą pakeis naujoji sandora (Jeremijo 31:31–33; Kolosiečiams 2:14; Hebrajams 8:7–13). Per 33 metų Penkiasdešimtines ant Jėzaus mokinių Dievas išlies šventosios dvasios, ir tai bus aiškus ženklas, kad Dievo malonė yra būtent su jais.