Kaip mūsų organizacijos veikla finansuojama

JĖZUS išpranašavo, kad paskutinėmis dienomis geroji naujiena bus skelbiama „iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8; Mt 24:14). Šiam darbui Jehovos liudytojai negaili nei laiko, nei jėgų. Pasitikėdami, kad Jehova savo tarnų neapleis, jie pirmą vietą gyvenime skiria Karalystei (Mt 6:25–34; 1 Kor 3:5–9). Evangelizuotojų triūsą, kaip rodo rezultatai, Jehova dosniai laimina.

KAIP FINANSUOJAMA PASAULINĖ VEIKLA

² Matydami, kad Biblijas ir kitokią literatūrą platiname nemokamai, kai kas stebisi, kaip tai įmanoma. Juk spausdinti tiek leidinių nemažai kainuoja. Išties reikia daug lėšų statyti ir išlaikyti filialų kompleksus, kuriuose tarnauja daugybė savanorių: koordinuoja evangelizacijos veiklą, darbuojasi spaustuvėse, atlieka kitus svarbius darbus. Be to, finansinę paramą gauna rajono prižiūrėtojai, misionieriai, specialieji pionieriai ir kiti specialieji visalaikiai tarnai. Akivaizdu, mūsų pasaulinės bendrijos ir vietinių bendruomenių veikla reikalauja nemažai išlaidų. Kaip viskas finansuojama?

³ Neretai žmonės, vertinantys mūsų šviečiamąją veiklą, paremia ją savo aukomis. Bet daugiausia tam darbui paaukoja patys liudytojai, pavyzdžiui, kai kas tiesiogiai perveda lėšas į filialo sąskaitą. Broliai ir sesės aukoja noriai, kaip ir izraelitai senovėje, kai buvo statoma padangtė, vėliau šventykla (Iš 35:20–29; 1 Met 29:9). Kartais organizacijai užrašomas nekilnojamasis turtas, bet paprastai atskiri asmenys, bendruomenės ir teokratiniai rajonai prisideda nedidelėmis aukomis. Iš visų šių aukų ir finansuojamas evangelizacijos darbas.

⁴ Galimybę paremti teokratinę veiklą pinigais ir kitais ištekliais Jehovos liudytojai laiko garbe. Jonas evangelijoje užsimena, kad Jėzus su mokiniais turėjo pinigų dėžutę (Jn 13:29). Taigi galima daryti išvadą, kad jie padengdavo savo kasdienes išlaidas iš suaukotų lėšų. Antai kai kurios moterys parėmė Jėzų ir jo sekėjus turtu ir jiems patarnavo (Mk 15:40, 41; Lk 8:3). Ir apaštalas Paulius buvo dėkingas už materialinę pagalbą bendratikiams, kurie mielai jį rėmė, stengdamiesi savo įnašu prisidėti prie Karalystės veiklos (Fil 4:14–16; 1 Tes 2:9). Šiandien mes sekame anų uolių Dievo tarnų dosnumo pavyzdžiu, todėl visuose žemės kampeliuose doros širdies žmonės gali semtis „gyvybės vandens“ dovanai (Apr 22:17).

AUKOS BENDRUOMENĖS REIKMĖMS

⁵ Jehovos liudytojų bendruomenės savo išlaidas irgi padengia iš savanoriškų aukų. Rinkliavų nėra, pinigų neprašinėjama ir jokio nustatyto mokesčio nereikalaujama. Kiekvienas gali paaukoti „kaip yra širdyje nusprendęs“ (2 Kor 9:7). Tam sueigų vietose yra aukų dėžutės.

⁶ Suaukotos lėšos pirmiausia skiriamos susirinkimų salės išlaikymui ir priežiūrai. Vyresniųjų taryba gali pasiūlyti bendruomenei priimti rezoliuciją, pagal kurią tam tikra suma bus pervesta į vietinio filialo sąskaitą kaip parama pasaulinei veiklai. Tokiomis aukomis Karalystės darbą reguliariai paremia daugelis bendruomenių. Jeigu broliai ir sesės nepamiršta apie savo bendruomenės reikmes, dažnai jiems priminti apie aukojimą nereikia.

SUAUKOTŲ LĖŠŲ APSKAITA

⁷ Po kiekvienos sueigos du broliai suskaičiuoja paaukotus pinigus ir sumas surašo į atitinkamą blanką (2 Kar 12:9, 10; 2 Kor 8:20). Vyresniųjų taryba pasirūpina, kad suaukoti pinigai, iki juos pervedant filialui arba panaudojant bendruomenės reikmėms, būtų laikomi saugiai. Tarnas sąskaitininkas kiekvieną mėnesį parengia ataskaitą bendruomenei. Vyresniųjų tarybos koordinatoriaus nurodymu sąskaityba kas tris mėnesius patikrinama.

TEOKRATINIŲ RAJONŲ REIKMĖS

⁸ Teokratinio rajono išlaidas, pavyzdžiui, suvažiavimams rengti, padengia liudytojai iš to rajono bendruomenių. Lėšas rajono išlaidoms padengti bendruomenės gali aukoti tiek per suvažiavimą, tiek kitu metu.

⁹ Pageidautina, kad rajono bendruomenės pačios padengtų visas būtinas išlaidas. Likutį, jei toks susidarytų, reikia paaukoti pasaulinei veiklai remti. Jeigu rajono sąskaitoje nepakanka pinigų padengti įvykusio suvažiavimo išlaidoms arba įmokėti pradiniam įnašui į būsimo suvažiavimo fondą (pavyzdžiui, patalpų nuomos avansui), rajono prižiūrėtojo nurodymu bendruomenėms galima priminti apie garbingą pareigą paaukoti. Tada vyresniųjų tarybos nuspręs, kiek lėšų galėtų pervesti į rajono sąskaitą, ir pasiūlys savo bendruomenei priimti rezoliuciją.

¹⁰ Visas išlaidas, išskyrus įprastines, teokratinio rajono bendruomenių vyresnieji turi patvirtinti savo rezoliucija. Tad jei iškyla finansinių klausimų, kuriuos dera spręsti visiems vyresniesiems, per suvažiavimą jiems bus surengtas specialus susitikimas. Vyresniesiems turi būti pateiktos tikslios sumos ir visas jas reikia patvirtinti rezoliucijomis. Taip daroma kaskart, kai reikia padengti tokias išlaidas.

¹¹ Teokratinio rajono sąskaityba turi būti periodiškai patikrinama.

PARAMA STOKOJANTIEMS BENDRATIKIAMS

¹² Jėzus ir jo mokiniai iš bendrų lėšų šelpdavo ir varguolius (Mk 14:3–5; Jn 13:29). Jėzus sakė: „Vargšų šalia savęs jūs visada turėsite“ (Mk 14:7). Taigi ir šiandieną krikščionių priedermė yra padėti stokojantiems.

¹³ Būna, kad broliui ar sesei dėl senatvės, ligos ar kokios nelaimės prireikia materialinės paramos. Šeimos nariai, giminaičiai ir kiti apie sunkią žmogaus padėtį sužinoję asmenys tikriausiai noriai pagelbės. Taip daryti skatino ir apaštalas Jonas: „Jeigu kas nors, turintis šio pasaulio išteklių, matydamas savo brolį stokojant nepagailėtų jo, kaipgi jis galėtų sakyti, kad myli Dievą? Vaikeliai, mylėkime ne žodžiu ar liežuviu, o darbu ir tiesa“ (1 Jn 3:17, 18; 2 Tes 3:6–12). Kai Dievui ištikimi mūsų bendratikiai atsiduria bėdoje, stengiamės juos paremti. Tokia krikščionių tarpusavio meilė teikia dangiškajam Tėvui Jehovai garbę (Jok 1:27; 2:14–17).

¹⁴ Pirmajame laiške Timotiejui, 5 skyriaus 3–21 eilutėse, apaštalas Paulius rašo apie pagalbą pavyzdingiems bendratikiams. Kiekvienas krikščionis įpareigotas rūpintis savo namiškiais. Taigi senyvam ar pasiligojusiam asmeniui turi padėti vaikai, vaikaičiai ar kiti artimieji. Jei tam tikra parama priklauso iš valstybės ar socialinių institucijų, giminaičiai arba kiti galėtų padėti žmogui užpildyti dokumentus ar atlikti kitus veiksmus, būtinus tokiai paramai gauti. Jeigu ilgus metus Dievui tarnaujantis krikščionis neturi šeimos narių ar giminaičių, galinčių jam pagelbėti, ir neužtenka valstybės skiriamų lėšų, tam tikrą paramą vyresniųjų tarybos sprendimu turėtų suteikti bendruomenė. Krikščionys mielu noru šelpia stokojančius brolius ir seses.

¹⁵ Šiais sunkiais laikais daug mūsų bendratikių dėl persekiojimo, karų, žemės drebėjimų, potvynių ar kitokių negandų kenčia nepriteklių, kai kurie net badauja (Mt 24:7–9). Ir ne visada vietinės bendruomenės turi iš ko viena kitą paremti. Tokiomis aplinkybėmis Vadovaujančioji taryba suorganizuoja, kad pagalbą teiktų broliai iš svetur. Panašiai buvo pirmajame amžiuje: Judėjoje užėjus badmečiui, Mažosios Azijos krikščionys siuntė tenykščiams bendratikiams paramą, kad šie galėtų įsigyti maisto (1 Kor 16:1–4; 2 Kor 9:1–5). Sekdami jų pavyzdžiu parodome, kad mylime savo broliją ir kad esame tikri Jėzaus Kristaus mokiniai (Jn 13:35).

LITERATŪROS PLATINIMAS

¹⁶ Karalystės žinios skelbimas neatsiejamas nuo Biblijos ir ją aiškinančių spaudinių platinimo. Paprastai vyresniųjų taryba vieną patarnautoją paskiria rūpintis literatūros atsargomis. Tas brolis į šias pareigas turi žiūrėti atsakingai ir kruopščiai vesti užrašus, kiek ir kokių leidinių yra gaunama ir atiduodama, kad skelbėjams jų nepritrūktų.

¹⁷ Visa, ką turime, – laikas, protas, jėgos, gabumai, materialiniai ištekliai ir net gyvybė – yra iš Dievo. Esame jam pasižadėję šias dovanas panaudoti jo valiai vykdyti (Lk 17:10; 1 Kor 4:7). Jeigu taip ir darome, parodome Jehovai nuoširdžią meilę, ir jis tai labai vertina (Pat 3:9; Mk 14:3–9; Lk 21:1–4; Kol 3:23, 24). Jėzus sakė: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“ (Mt 10:8). Skirkime Jehovai, kas geriausia, ir būsime išties laimingi (Apd 20:35).