Tvirtai laikykis Jehovos organizacijos

JOKŪBAS rašė: „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“ (Jok 4:8). Nors esame netobuli, Jehova nuo mūsų neatsiriboja. Jis yra netoli nuo kiekvieno savo tarno ir girdi jo maldas (Apd 17:27). Taigi, kad Dievas artintųsi prie mūsų ir ryšys su juo būtų glaudus, turime nuolat bendrauti su juo maldoje (Ps 39:12). Taip pat svarbu reguliariai studijuoti Bibliją, nes iš jos sužinome, kokios yra Jehovos savybės, sumanymai ir ko jis iš mūsų tikisi (2 Tim 3:16, 17). Jei tai darome, ugdomės meilę ir didžią pagarbą Dievui – savybes, skatinančias saugotis, kad jo neįžeistume (Ps 25:14).

² Artimą ryšį su Jehova galime užmegzti tik per jo Sūnų Jėzų (Jn 17:3; Rom 5:10). Joks žmogus nebūtų gebėjęs geriau už Jėzų atskleisti nuostabios Jehovos asmenybės. Juodu su Tėvu buvo tokie artimi, kad Jėzus pasakė: „Niekas nežino, kas yra Sūnus, – tiktai Tėvas, nei kas yra Tėvas, – tiktai Sūnus ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti“ (Lk 10:22). Tyrinėdami Evangelijas galime suprasti, kaip mąstė ir ką jautė Jėzus, o sykiu pažinti ir patį Jehovą. Tokios žinios padeda su Dievu suartėti.

³ Taigi draugystę su Jehova stipriname klausydami jo Sūnaus. Be to, paisome Kristaus paskirto prievaizdo pamokymų, kaip dera vykdyti Dievo valią. Pildantis pranašystei iš Mato 24:45–47, Šeimininkas Jėzus Kristus įgaliojo „ištikimą ir nuovokų vergą [...] reikiamu metu maitinti jo šeimynykščius“. Tas vergas – Vadovaujančioji taryba – tiekia mums gausybę dvasinio maisto, ragina kasdien skaityti Bibliją, lankyti visas krikščionių sueigas ir uoliai skelbti „gerąją naujieną apie Karalystę“ (Mt 24:14; 28:19, 20; Joz 1:8; Ps 1:1–3). Nors Vadovaujančiąją tarybą sudaro netobuli žmonės, neabejojame, kad ją veda Dievas. Tvirtai laikykimės Jehovos organizacijos ir klausykime jos nurodymų. Tada mūsų draugystė su Jehova bus tvirta ir jis mus rems ir saugos per visus išmėginimus.

KODĖL IŠMĖGINIMŲ DAUGĖJA?

⁴ Jeigu tu jau daugelį metų eini tiesos keliu, tikriausiai esi patyręs ne vieną tikėjimo išbandymą. O jeigu ir neseniai sužinojai apie Jehovą ir įsiliejai į jo tautą, tu matai, kad Šėtonas puola kiekvieną, kas tik paklūsta Jehovos valdžiai (2 Tim 3:12). Kad ir kiek tektų iškęsti, nenusimink ir neįsibaimink. Jehova juk pažadėjo tave saugoti, teikti stiprybės ir apdovanoti amžinuoju gyvenimu (Hbr 13:5, 6; Apr 2:10).

⁵ Kol dar gyvuoja šis nedoras pasaulis, išmėginimų patirsime visi. 1914 metais, kai užgimė Dievo Karalystė, Šėtonas ir jo angelai buvo iš dangaus išmesti ir dabar veikia žemėje. Piktasis netveria įniršiu, todėl žemę alina vis didesnės negandos ir pasiaukoję Jehovos tarnai aršiai persekiojami. Tai aiškiai byloja, kad despotiškas Šėtono viešpatavimas netrukus baigsis (Apr 12:1–12).

⁶ Patyręs pažeminimą ir žinodamas, kad jo dienos suskaičiuotos, Šėtonas tūžta. Drauge su demonais jis iš paskutiniųjų stengiasi trukdyti Jehovos tarnams skelbti gerąją naujieną ir siekia suardyti jų vienybę. Taigi kovojame dvasinę kovą – „grumiamės ne su krauju ir kūnu, o su vadovybėmis, valdžiomis, šitą tamsybę valdančiais pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus erdvėse“. Kad tvirtai stovėtume Jehovos pusėje ir taptume nugalėtojais, turime kovoti nenuleisdami rankų ir rūpestingai saugoti savo dvasinę ginkluotę, antraip nepajėgtume „atsilaikyti prieš Velnio klastas“ (Ef 6:10–17). Taigi, labai svarbu ugdytis ištvermę.

KAIP UGDYTIS IŠTVERMĘ

⁷ Ištvermė – tai gebėjimas pakelti negandas, sunkumus ir nesėkmes siekiant užsibrėžto tikslo. Krikščionis ši savybė įgalina daryti, kas teisinga, kai jie patiria vargų, yra puolami, persekiojami ar kitaip spaudžiami nusižengti Dievo nustatytiems principams. Ištvermei išsiugdyti reikia laiko, todėl turime stengtis nuolat daryti dvasinę pažangą. Tam tikrų išmėginimų patiriame vos stoję į tiesos kelią. Jeigu juos atlaikome, įgauname jėgų ištverti labai rimtus išbandymus (Lk 16:10). Tad jau dabar, kol neužgriuvo dideli sunkumai, pasiryžkime likti Dievui ištikimi. Išvardydamas, kokias savybes krikščioniui būtina ugdytis, apaštalas Petras paminėjo ir ištvermę. Jis rašė: „Kuo uoliausiai stenkitės praturtinti savo tikėjimą dorybingumu, dorybingumą – tiesos supratimu, tiesos supratimą – susivaldymu, susivaldymą – ištverme, ištvermę – dievotumu, dievotumą – broliškumu, broliškumą – meile“ (2 Pt 1:5–7; 1 Tim 6:11).

⁸ Ištvermės svarbą pabrėžė ir Jokūbas. „Mano broliai, džiaukitės, kad patiriate visokių išbandymų, – drąsino jis. – Žinokite, kad tikėjimo išmėginimai ugdo ištvermę. Leiskite ištvermei atlikti savo darbą iki galo, kad būtumėte visiškai subrendę, visais atžvilgiais be priekaišto – kad nieko nestokotumėte“ (Jok 1:2–4). Krikščionys turi nebijoti išmėginimų ir, anot Jokūbo, netgi džiaugtis, kad juos patiria, nes šitaip gali ugdytis ištvermę. O kaip tu žiūri į išbandymus? Jokūbas ragino leisti „ištvermei atlikti savo darbą“ – padėti mums dvasiškai tobulėti, kad būtume nepriekaištingi Dievo akyse. Atlaikydamas mėginimus tapsi vis ištvermingesnis ir galėsi išsiugdyti daugelį kitų gražių dorybių.

⁹ Jehova džiaugiasi mūsų ištverme ir už ją apdovanos amžinu gyvenimu. Jokūbas taip pat rašė: „Laimingas žmogus, kuris ištvermingai laikosi mėginamas, nes kai bus išmėgintas, gaus gyvenimo vainiką, kurį Jehova yra pažadėjęs jį mylintiems“ (Jok 1:12). Taigi nuo ištvermės priklauso mūsų ateitis. Juk jeigu jos pristigtume, būtų sunku toliau žengti tiesos keliu. Pasidavę spaudimui galbūt net grįžtume į pasaulį. Tada nebegautume Jehovos dvasios, padedančios rodyti krikščioniškas savybes.

¹⁰ Jei norime šiais sunkiais laikais ištverti, svarbu aiškiai suprasti, kodėl krikščioniui tenka kentėti. Prisiminkime Jokūbo paraginimą: „Džiaukitės, kad patiriate visokių išbandymų.“ Tai nėra lengva, nes išmėginimai sukelia fizinį ar emocinį skausmą. Bet turėkime omenyje: jeigu būsime tvirti, gausime amžinojo gyvenimo dovaną. Kas padeda per mėginimus išlikti džiaugsmingiems, rodo pasakojimas, kaip priešininkai mėgino užčiaupti Kristaus mokinius. Jie „pasišaukė apaštalus, nuplakdino ir, įsakę nebekalbėti Jėzaus vardu, paleido“. Tačiau tie krikščionys „džiaugėsi, kad buvo palaikyti vertais patirti pažeminimą dėl [Jėzaus] vardo“ (Apd 5:40, 41). Išmėginimai apaštalus tik dar labiau įtikino, kad jie eina teisingu keliu ir savo tvirtybe pelno Jehovos malonę. Vėliau apaštalas Petras Dievo dvasios įkvėptas rašė, kiek daug laimime, jeigu ištveriame kentėdami dėl teisumo (1 Pt 4:12–16).

¹¹ O štai kas buvo nutikę Pauliui ir Silui. Filipuose juos suėmė ir apkaltino, esą kelia mieste sumaištį ir skelbia svetimus papročius. Tada juos abu smarkiai nuplakė ir įmetė į kalėjimą. Suprantama, kraujuojančios, neplautos žaizdos labai perštėjo, bet broliai nė kiek nenusiminė. Biblijoje pasakojama, kad „apie vidurnaktį Paulius su Silu meldėsi ir giedojo Dievui, kaliniai jų klausėsi“ (Apd 16:16–25). Abu šie Kristaus sekėjai nepamiršo, dėl ko kenčia – jie stengėsi būti dori Dievo ir žmonių akivaizdoje. Taip pat jie pasinaudojo galimybe paskelbti gerąją naujieną kitiems, kad ir jie įgytų amžinojo gyvenimo viltį. Tą pačią naktį kalėjimo prižiūrėtojas ir jo namiškiai susidomėjo tiesa ir tapo Jėzaus sekėjais (Apd 16:26–34). Paulius su Silu neabejojo, kad Jehova visada yra pasirengęs ateiti į pagalbą. Ir Dievas išties stebuklingai juos išvadavo.

¹² Šiandieną Jehova visokeriopai mus remia, kad pajėgtume išmėginimus atlaikyti. Pavyzdžiui, davė mums savo Žodį. Iš jo galime semtis žinių apie Dievo sumanymus ir taip stiprinti savo tikėjimą. Be to, džiaugiamės garbinga tarnyba ir bendryste su tikėjimo bičiuliais. O kokia brangi mums galimybė kreiptis į savo dangiškąjį Tėvą maldoje! Esame jam nepaprastai dėkingi, kad klausosi mūsų gyriaus žodžių ir nuoširdžių prašymų padėti išlikti tyriems jo akivaizdoje (Fil 4:13). Be abejo, stiprybės įgauname mąstydami ir apie mums pažadėtą šviesią ateitį (Mt 24:13; Hbr 6:18; Apr 21:1–4).

KOKIŲ SUNKUMŲ PATIRIAME

¹³ Kaip ir pirmiesiems Jėzaus Kristaus sekėjams, sunkumų patiriame pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, prisiklausę visokio melo žmonės Jehovos liudytojus užgaulioja, net griebiasi prieš juos smurto. Kaip ir apaštalų dienomis, tokį fanatišką priešiškumą neretai pakursto dvasininkai, nes mūsų skelbiama Biblijos žinia iškelia aikštėn jų klaidingas dogmas ir blogus darbus (Apd 17:5–9, 13). Kartais Jehovos liudytojai kreipiasi į valdžios institucijas, kad apgintų teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą (Apd 22:25; 25:11). Bet būna, kad pati valdžia užsimoja mūsų tarnystę nutraukti ir organizacijos veiklą uždraudžia (Ps 2:1–3). Tokiomis aplinkybėmis sekame ištikimais apaštalais, drąsiai pareiškusiais: „Privalu klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apd 5:29).

¹⁴ Daugelyje šalių skelbti gerąją naujieną krikščionims nelengva ir dėl stiprėjančios nacionalizmo dvasios. Jehovos tarnai suvokia, kad Apreiškimo 14:9–12 užrašytas perspėjimas negarbinti „žvėries“ ir jo „statulos“ dabar ypač aktualus. Suprantame, kokie reikšmingi yra apaštalo Jono žodžiai: „Reikia ištvermės šventiesiems – tiems, kurie laikosi Dievo įsakymų ir tvirtai tiki Jėzumi.“

¹⁵ Gali atsitikti, kad dėl karo, politinės suirutės, persekiojimo ar Jehovos liudytojų veiklos uždraudimo tau nebus įmanoma viešai išpažinti savo tikėjimo. Tarkim, nebevyks bendruomenės sueigos, nutrūks ryšys su filialu, nebelankys rajono prižiūrėtojas. O gal tavęs nebepasieks dvasinis maistas. Kaip tada išlikti tvirtam?

¹⁶ Daryk viską, ką tokiomis aplinkybėmis galėsi. Veikiausiai bus įmanoma studijuoti Bibliją savarankiškai ir susiburti su broliais ir sesėmis privačiuose namuose nedidelėmis grupelėmis. Susiėję draugėn aptarkite prieinamus leidinius ir, aišku, gilinkitės į pačią Bibliją. Nesutrik ir nesibaimink. Vadovaujančioji taryba pasistengs kuo greičiau užmegzti ryšį su atsakingais broliais.

¹⁷ Net jeigu būtum visiškai izoliuotas, niekas tavęs neatskirs nuo Jehovos ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus. Išlaikyk neblėstančią viltį. Jehova ir toliau klausysis tavo maldų, stiprins savąja dvasia. Tad prašyk jo vadovavimo. Atmink, kad esi Jehovos tarnas ir Jėzaus Kristaus sekėjas, ir nepraleisk progų liudyti tiesą. Tokias pastangas Dievas tikrai palaimins. Galimas dalykas, kai kurie žmonės įsiklausys į tavo žodžius ir taps Jehovos garbintojais (Apd 4:13–31; 5:27–42; Fil 1:27–30; 4:6, 7; 2 Tim 4:16–18).

¹⁸ O jeigu tau, kaip apaštalams ir daugeliui kitų krikščionių, grėstų mirtis, pasikliauk „Dievu, kuris prikelia mirusius“ (2 Kor 1:8–10). Prikėlimo viltis padės ištverti net nuožmiausią persekiojimą (Lk 21:19). Puikų pavyzdį paliko Jėzus Kristus – jis žinojo, kad savo ištikimybe įkvėps ryžto ir kitiems. Panašiai brolius ir seses gali stiprinti ir tu (Jn 16:33; Hbr 12:2, 3; 1 Pt 2:21).

¹⁹ Ištvermės reikia ne tik tada, kai esame persekiojami ar patiriame priešiškumą, bet ir kitomis nelengvomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, daugelis tarnyboje susiduria su žmonių abejingumu. Kitiems tenka grumtis su fizinėmis ar emocinėmis negalėmis, taikytis su savo ribotumais. Štai apaštalą Paulių vargino kažkoks „dyglys kūne“ ir tai jo tarnybą sunkino (2 Kor 12:7). Kitas pirmojo amžiaus krikščionis, Epafroditas, labai sielojosi, kad bendratikiai išgirdo apie jo ligą (Fil 2:25–27). Ištvermė ypač išbandoma, kai dėl mūsų netobulumo kyla įtampa bendruomenėje ar netgi šeimoje. Tokias kliūtis įveiksime, jeigu vadovausimės Jehovos Žodžio principais (Ez 2:3–5; 1 Kor 9:27; 13:8; Kol 3:12–14; 1 Pt 4:8).

VISADA LIKIME IŠTIKIMI

²⁰ Privalome būti klusnūs Jėzui Kristui, nes Jehova jį paskyrė bendruomenės Galva (Kol 2:18, 19). Taip pat klausykime ištikimojo vergo ir kitų Dievo paskirtų prižiūrėtojų (Hbr 13:7, 17). Laikykimės teokratinės tvarkos ir darbuokimės išvien su atsakingas pareigas einančiais broliais. Jei veiksime organizuotai, Jehovos valią įvykdysime. Taip pat branginkime maldos dovaną. Ir nepamirškime: niekas, net kalėjimo vienutė, neatskirs mūsų nuo rūpestingo dangiškojo Tėvo Jehovos ir nesuardys krikščionių vienybės.

²¹ Taigi uoliai dirbkime mums patikėtą darbą. Stenkimės kuo geriau atlikti užduotį, kurią savo sekėjams pavedė Jėzus Kristus. Jis liepė: „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones – krikštykite juos Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu, mokykite laikytis visko, ką esu jums įsakęs“ (Mt 28:19, 20). Būkime ištvermingi kaip Jėzus, išlaikykime savo viltį gyvą ir neišleiskime iš akių pažadėtosios amžinojo gyvenimo dovanos (Hbr 12:2). Mes, Jėzaus sekėjai, prisidedame prie svarbios jo pranašystės išsipildymo. Jis pasakė: „Ši geroji naujiena apie Karalystę bus paskelbta visoje žemėje, kad būtų paliudyta visoms tautoms. Tada ateis galas“ (Mt 24:3, 14). Jeigu į šį darbą įdėsime širdį, sulauksime nepaprasto atlygio – amžino gyvenimo teisingame naujajame pasaulyje.