Jeruzalės sunaikinimas

Judo karalystė vis palikdavo Jehovą ir imdavo garbinti netikrus dievus. Daugelį kartų Jehova bandė jiems padėti – siuntė pranašus, kad tautą įspėtų. Bet žmonės pranašų nesiklausė, iš jų netgi tyčiojosi. Jehova nusprendė padaryti stabmeldystei galą. Kaip?

Babilono karalius Nebukadnecaras pavergė vieną tautą po kitos. Kai pirmą kartą užėmė Jeruzalę, jis išsivedė į nelaisvę karalių Jehojachiną, miesto didžiūnus, karius ir amatininkus. Į Babiloną jis išgabeno ir turtus iš Jehovos šventyklos. Tada Nebukadnecaras Judo karaliumi paskyrė Zedekiją.

Iš pradžių Zedekijas buvo Nebukadnecarui klusnus. Bet kaimyninės tautos ir netikri pranašai ragino Zedekiją sukilti prieš Babiloną. Jeremijas Zedekiją įspėjo: „Jeigu sukilsi, kraštas kentės nuo žudynių, bado ir ligų.“

Iškaraliavęs aštuonerius metus, Zedekijas vis dėlto nusprendė prieš Babiloną sukilti ir kreipėsi pagalbos į Egiptą. Nebukadnecaro kariuomenė atžygiavo prie Jeruzalės ir aplink miestą įsirengė stovyklą. Jeremijas Zedekijui kalbėjo: „Jehova sako, kad jei pasiduosi Babilono karaliui, tu ir miesto žmonės liksite gyvi. Bet jei nepasiduosi, babiloniečiai Jeruzalę sudegins, o tave išsives į nelaisvę.“ Zedekijas atsakė: „Aš nepasiduosiu!“

Po pusantrų metų Babilono kariuomenė pralaužė Jeruzalės sienas ir miestą padegė. Jie sudegino šventyklą, nužudė daugybę žmonių, tūkstančius gyventojų paėmė į nelaisvę.

Zedekijas iš Jeruzalės pabėgo. Babilono kariai jį vijosi ir sugavo netoli Jericho miesto. Tada nuvedė pas Nebukadnecarą. Ten, Zedekijui matant, buvo nužudyti jo sūnūs. O pačiam Zedekijui išdūrė akis, tada įmetė į kalėjimą, kur vėliau jis mirė. Bet Jehova Judo tautai pažadėjo: „Po 70 metų parvesiu jus atgal į Jeruzalę.“

Į nelaisvę babiloniečiai išsivedė ir nemažai jaunuolių. Kaip buvo su jais? Ar svetimame krašte jie liko Jehovai ištikimi?