„Radome Mesiją!“

„Jis [Andriejus] pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: ‛Radome Mesiją!’ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį — Kristų“)“ (JONO 1:41).

1. Ką paliudijo Jonas Krikštytojas apie Jėzų iš Nazareto ir kokią išvadą apie jį padarė Andriejus?

ANDRIEJUS ilgu ir įdėmiu žvilgsniu nužvelgė žydą, kurį vadino Jėzumi iš Nazareto. Jis visiškai neatrodė kaip karalius, išminčius arba rabinas. Jis nebuvo karališkai pasipuošęs, jo plaukai nebuvo žili, jis neturėjo švelnių rankų nei šviesios odos. Jėzus buvo jaunas — apie 30 metų — ir jo įdegusi oda ir su nuospaudomis rankos rodė jį esant amatininką. Todėl Andriejus, matyt, nenustebo sužinojęs, jog jis buvo dailidė. Nepaisant to, Jonas Krikštytojas apie šį vyrą pasakė: „Štai Dievo Avinėlis!“ O dieną prieš tai Jonas pasakė dar kažką nuostabesnio: „Šitas yra Dievo Sūnus.“ Ar tai galėjo būti tiesa? Tą dieną kurį laiką Andriejus praleido klausydamasis Jėzaus. Mes nežinome, ką pasakė Jėzus, tačiau žinome, kad jo žodžiai pakeitė Andriejaus gyvenimą. Jis skubinosi surasti savo brolį Simoną, kuriam šūktelėjo: „Radome Mesiją!“ (Jono 1:34-41).

2. Kodėl svarbu apsvarstyti įrodymus, kad Jėzus buvo pažadėtasis Mesijas?

² Andriejus ir Simonas (kurį Jėzus naujai pavadino Petru) vėliau tapo Jėzaus apaštalais. Petras, būdamas jau daugiau kaip du metus Jėzaus mokiniu, pasakė Jėzui: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mato 16:16). Ištikimi apaštalai ir mokiniai galiausiai įrodė, kad už šitą tikėjimą jie buvo pasiruošę atiduoti savo gyvybę. Šiandien milijonai nuoširdžių žmonių lygiai taip pat yra tam pasišventę. Tačiau kokiais įrodymais jie remiasi? Pagaliau juk įrodymai nulemia skirtumą tarp tikėjimo ir paprasčiausios lengvatikystės. (Žiūrėk Žydams 11:1.) Todėl mes norime apsvarstyti tris pagrindines argumentacijas, kurios parodo, kad Jėzus iš tikrųjų buvo Mesijas.

Jėzaus kilmė

3. Kaip Luko ir Mato evangelijose detaliai paaiškinama Jėzaus kilmė?

³ Pirmasis krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose pateiktas Jėzaus mesianizmo įrodymas yra jo kilmė. Biblijoje buvo išpranašauta, kad Mesijas kils iš karaliaus Dovydo šeimos linijos (Psalmių 131:11, 12; Izaijo 11:1, 10). Mato evangelija prasideda tokiais žodžiais: „Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga.“ Matas pagrindžia savo drąsų tvirtinimą, nurodydamas Jėzaus kilmę pagal jo įtėvio Juozapo liniją (Mato 1:1-16). Luko evangelijoje Jėzaus kilmė atsekama pagal jo gimdytojos Marijos liniją per Dovydą ir Abraomą iki Adomo (Luko 3:23-38)a. Todėl evangelijų rašytojai dokumentais kruopščiai patvirtino, kad Jėzus ne tik teisine prasme, bet ir pagal gimimą buvo Dovydo palikuonis.

4, 5. (a) Ar Jėzaus amžininkai užginčijo jo kilmę iš Dovydo giminės ir kodėl tai yra reikšminga? (b) Kaip nebibliniai šaltiniai patvirtina Jėzaus kilmę?

⁴ Netgi skeptiškiausi Jėzaus mesianizmo priešininkai negalėjo paneigti Jėzaus tvirtinimo, kad jis yra Dovydo sūnus. Kodėl? Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji ta, kad šitas tvirtinimas buvo dešimtmečiais kartojamas Jeruzalėje iki miesto sunaikinimo 70 m. e. m. (Palygink Mato 21:9; Apaštalų darbai 4:27; 5:27, 28.) Jeigu šis tvirtinimas būtų buvęs neteisingas, tai Jėzaus priešininkai — o jų jis turėjo nemažai — būtų lengvai galėję jį demaskuoti kaip apgaviką, patikrindami jo kilmę pagal giminystės sąrašus viešuose archyvuoseb. Bet istorijoje nėra užrašų, kad kas nors būtų užginčijęs Jėzaus kilmę iš karaliaus Dovydo giminės. Akivaizdu, kad šis tvirtinimas buvo nenuginčijamas. Žymius jo kilmę patvirtinančius vardus savo pranešimuose Matas ir Lukas, be abejonės, perrašė tiesiai iš viešųjų užrašų.

⁵ Antra: nebibliniai šaltiniai patvirtina, jog Jėzaus kilmė buvo visų bendrai pripažinta. Pavyzdžiui, Talmude pranešama apie 4-ajame amžiuje gyvenusį rabiną, kuris įžūliai tvirtino, kad Jėzaus motina Marija „ištvirkavo su dailidėmis“; tačiau tame pačiame fragmente pripažįstama, kad „ji buvo kunigaikščių ir valdovų palikuonė“. Dar ankstesnis pavyzdys yra 2-ojo šimtmečio istorikas Hegesipas. Jis pasakojo, kad kai Romos imperatorius Domicianas norėjo išnaikinti visus Dovydo palikuonis, kai kurie pirmųjų krikščionių priešai įskundė Judo, suvestinio Jėzaus brolio, anūkus, kaip „priklausiusius Dovydo šeimai“. Jeigu Judas buvo žinomas Dovydo palikuonis, tai ar Jėzus nebuvo lygiai taip pat? Be jokios abejonės! (Galatams 1:19; Judo 1).

Mesijiškos pranašystės

6. Ką galima pasakyti apie mesijiškų pranašysčių gausumą Hebrajų Raštuose?

⁶ Kita grupė įrodymų, kad Jėzus buvo Mesijas, yra išsipildžiusios pranašystės. Hebrajų Raštuose yra daug pranašysčių, pritaikomų Mesijui. Alfredas Edershaimas savo veikale The Life and Times of Jesus the Messiah (Jėzaus Mesijo gyvenimas ir laikai) suskaičiavo 456 Hebrajų Raštų fragmentus, kuriuos senovės rabinai laikė mesijiškais. Vis dėlto rabinų supratimas apie Mesiją dažniausiai buvo klaidingas; daug jų pateiktų fragmentų visiškai nėra mesijiški. Bet yra daugybė pranašysčių, kuriose Jėzus pripažįstamas Mesijumi. (Palygink Apreiškimas 19:10.)

7. Kokios yra kai kurios pranašystės, kurias išpildė Jėzus, laikinai gyvendamas žemėje?

⁷ Tarp šių pranašysčių yra tokios: jo gimimo vieta (Michėjo 5:2; Luko 2:4-11), baisi masinio vaikų išžudymo tragedija netrukus po jo gimimo (Jeremijo 31:15; Mato 2:16-18), jo pašaukimas iš Egipto (Ozėjo 11:1; Mato 2:15), tautų valdovų susivienijimas dėl to, kad jis būtų nužudytas (Psalmių 2:1, 2; Apaštalų darbai 4:25-28), jo išdavimas už 30 sidabrinių (Zacharijo 11:12; Mato 26:15) ir netgi jo mirties būdas (Psalmių 21:18; Jono 19:18, 23; 20:25, 27)c.

Jo atėjimas išpranašautas

8. (a) Kokia pranašystė tiksliai nurodo, kada turėjo pasirodyti Mesijas? (b) Kokie du faktoriai turi būti žinomi, kad suprastume šią pranašystę?

⁸ Sutelkime dėmesį tiktai į vieną pranašystę. Danieliaus knygoje 9:25 žydams buvo pasakyta, kada turėjo ateiti Mesijas. Ten parašyta: „Žinok tat ir įsidėmėk: nuo duoto įsakymo vėl statyti Jeruzalę iki Kristui vadui bus septynios savaitės ir šešios dešimtys dvi savaitės.“ Iš pirmo žvilgsnio ši pranašystė gali atrodyti mįslinga. Bet plačiąja prasme čia reikia informacijos tik apie du dalykus: išeities tašką ir laiko trukmę. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokime: jeigu mes turime žemėlapį, kuriame nurodyta, kad „50 rykščių į rytus nuo šulinio miesto parke“ yra užkastas lobis, užduotis mums galėtų pasirodyti kebli — pirmiausia, jeigu mes nežinome, kur yra tas šulinys arba kokio ilgio yra rykštė. Ar nepabandytume sužinoti ir viena, ir kita, kad rastume lobį? Taigi panašiai yra ir su Danieliaus pranašyste. Mes turime nustatyti tik pradinį laiką ir to laiko periodo trukmę.

9, 10. Nuo kokio išeities taško skaičiuojamos 69 savaitės? (b) Kiek tęsėsi 69 savaitės ir iš kur mes tai žinome?

⁹ Pradžioje mes turime nustatyti išeities tašką, datą, kai buvo ‛duotas įsakymas vėl statyti Jeruzalę’. Toliau mes turime žinoti, koks buvo laikotarpis nuo to išeities taško, taigi kiek iš tikrųjų tęsėsi šios 69 savaitės (7 plius 62). Šitą informaciją gauti nesunku. Nehemijas visiškai aiškiai praneša, jog „dvidešimtais gi karaliaus Artakserkso metais“ išėjo įsakymas atstatyti Jeruzalės sienas, kad pagaliau miestas būtų atkurtas (Nehemijo 2:1, 5, 7, 8). Taigi mūsų išeities taškas yra 455-ieji metai pr. m. e.d

¹⁰ Ar galėjo 69 savaitės būti tiesioginės septynių dienų savaitės? Ne, nes Mesijas nepasirodė praėjus truputį daugiau kaip metams po 455 m. pr. m. e. Todėl dauguma Biblijos mokslininkų ir daugybė vertimų (įskaitant ir žydų vertimo Tanah išnašą prie šios teksto eilutės) sutinka, kad čia kalbama apie ‛metų’ savaites. Senovės žydai gerai žinojo, kas yra ‛metinė savaitė’, arba septynių metų ciklas. Kaip kiekvieną septintąją dieną jie laikėsi šabo, taip kas septinti metai jie šventė šabo metus (Išėjimo 20:8-11; 23:10, 11). Todėl 69 metų savaitės turėjo prilygti 7 metams, padaugintiems iš 69, arba 483 metams. Dabar mums lieka tik paskaičiuoti. Jeigu nuo 455-ųjų metų pr. m. e. skaičiuosime 483 metus, mes ateisime į 29-uosius m. e. metus — kaip tik tuos metus, kai Jėzus Kristus buvo pakrikštytas ir tapo mašiach, arba Mesijumi. (Žiūrėk Insight on the Scriptures [Septyniasdešimt savaičių], tomas 2, puslapis 899.)

11. Kaip galima būtų atsakyti tiems, kurie kalba, kad tai yra tik šiuolaikinis Danieliaus pranašystės interpretavimas?

¹¹ Kai kurie gali prieštarauti: visa tai yra tik šiuolaikinis pranašystės interpretavimas, kad ji atitiktų istoriją. Jeigu taip būtų, kodėl žmonės, gyvenę Jėzaus dienomis, laukė Mesijo pasirodymo būtent tuo metu? Krikščionių istorikas Lukas, romėnų istorikai Tacitas ir Svetonijus, žydų istorikas Juozapas Flavijus ir žydų filosofas Filonas — visi jie gyveno maždaug tuo laiku ir liudijo apie tą laukimo būseną (Luko 3:15). Kai kurie mokslininkai šiandien atkakliai tvirtina, kad žydai laukė ir troško Mesijo, nes buvo prispausti romėnų jungo. Bet kodėl žydai laukė Mesijo tuo laiku, o ne šimtmečiais anksčiau, kai buvo žiauriai persekiojami graikų? Kodėl Tacitas kalbėjo apie „paslaptingas pranašystes“, kurios paskatino žydus laukti, kad iš Judėjos kils galingi valdovai, „kurie užvaldys pasaulinę imperiją“? Aba Hilelis Silveris savo knygoje A History of Messianic Speculation in Israel (Spėliojimų apie Mesiją istorija Izraelyje) pripažįsta, kad „Mesijo buvo laukiama apytikriai pirmojo m. e. šimtmečio antrame ketvirtyje“ ne dėl romėnų jungo, bet dėl „populiarios tomis dienomis chronologijos“, kuri dalinai kilo iš Danieliaus knygos.

Jis pripažintas iš aukščiau

12. Kaip Jehova patvirtino, kad Jėzus yra Mesijas?

¹² Trečia grupė Jėzaus mesianizmo įrodymų yra paties Dievo liudijimas. Pagal Luko 3:21, 22, po savo krikšto Jėzus buvo pateptas švenčiausia ir galingiausia jėga visatoje — Jehovos Dievo šventąja dvasia. Ir Jehova savo paties balsu pranešė, kad jis patvirtino savo Sūnų Jėzų. Kitais dviem atvejais, tuo parodydamas Savo pritarimą, Jehova kalbėjo Jėzui tiesiog iš dangaus: vieną kartą dalyvaujant trims Jėzaus apaštalams, kitą kartą — miniai stebėtojų (Mato 17:1-5; Jono 12:28, 29). Be to, Jėzaus kaip Kristaus, arba Mesijo, padėtį patvirtino angelai, kurie kaip tik dėl to buvo atsiųsti iš dangaus (Luko 2:10, 11).

13, 14. Kaip Jehova parodė, kad jis patvirtino Jėzų esant Mesiją?

¹³ Jehova parodė pritarimą savo pateptajam tuo, kad jis suteikė jam galią atlikti didžius darbus. Pavyzdžiui, Jėzus išsakė pranašystes, kuriose iš anksto buvo detaliai nušviesti istoriniai įvykiai; kai kurios iš jų siekia mūsų laikuse. Jis taip pat darė stebuklus, pavyzdžiui, maitino alkanas minias ir gydė ligonius. Jis netgi prikėlė mirusius. Ar jo pasekėjai tiesiog išgalvojo pasakojimus apie šiuos galingus darbus po įvykusio fakto? Na, daugelį savo stebuklų Jėzus padarė liudytojų akyse, kartais stebint tūkstančiams žmonių. Netgi Jėzaus priešai negalėjo paneigti, kad jis iš tikrųjų buvo tai padaręs (Morkaus 6:2; Jono 11:47). Be to, jeigu Jėzaus pasekėjai būtų turėję polinkį išgalvoti tokius pranešimus, kodėl tada jie taip atvirai kalbėjo apie savo pačių trūkumus? Ar jie iš tikrųjų galėjo būti pasiruošę mirti už tikėjimą, paremtą tik paprastais, jų pačių išgalvotais mitais? Ne. Jėzaus stebuklai yra istoriniai faktai.

¹⁴ Dievas liudijimą apie Jėzų, kaip Mesiją, dar labiau sustiprino. Per savo šventąją dvasią jis pasirūpino, kad Jėzaus mesianizmo įrodymai būtų užrašyti ir taptų dalimi knygos, kuri yra labiausiai paplitusi ir išversta į didžiausią skaičių kalbų per visą istoriją.

Kodėl žydai nepriėmė Jėzaus?

15. (a) Kiek gausūs yra įrodymai, patvirtinantys Jėzų esant Mesiją? (b) Kokie lūkesčiai paskatino daugelį žydų atmesti Jėzų kaip Mesiją?

¹⁵ Šitos trys grupės įrodymų kartu pateikia tiesiog šimtus faktų, kurie rodo Jėzų esant Mesiją. Ar šito nepakanka? Įsivaizduokime: paduodant pareiškimą vairuotojo teisėms arba kredito kortelei įgyti, mums sako, kad trijų mūsų asmenybę patvirtinančių įrodymų nepakanka, — jų reikia pateikti šimtus. Kaip neprotinga! Taigi Biblijoje Jėzus yra pakankamai identifikuotas. Bet kodėl daugelis iš Jėzaus savosios tautos paneigė visus šiuos įrodymus, kad jis buvo Mesijas? Kadangi įrodymai — kokie svarbūs jie bebūtų tikrajam tikėjimui — dar nelaiduoja tikėjimo. Gaila, kad net nepaisant daugybės įrodymų, žmonės tiki tuo, kuo jie nori tikėti. Mesijo atžvilgiu dauguma žydų puoselėjo visiškai aiškias idėjas, ko jie norėjo. Jie norėjo turėti politinį mesiją, kuris būtų įveikęs romėnų jungą ir grąžinęs Izraeliui materialiniu atžvilgiu tą šlovę, kurią jis turėjo Saliamono dienomis. Turint galvoje tai, kaip jie būtų galėję priimti šitą nuolankų dailidės sūnų, šitą nazarietį, kurio visiškai nedomino politika nei turtas? Ir iš viso ar jis galėjo būti Mesijas, kai kentėjo ir mirė gėdinga mirtimi ant kančių stulpo?

16. Kodėl Jėzaus pasekėjai turėjo pakeisti požiūrį į savo lūkesčius dėl Mesijo?

¹⁶ Netgi Jėzaus mokinius sukrėtė jo mirtis. Po jo šlovingo prisikėlimo jie, matyt, tikėjosi, kad jis tuojau ‛atkurs Izraelio karalystę’ (Apaštalų darbai 1:6). Tačiau jie neatmetė Jėzaus kaip Mesijo vien todėl, kad neišsipildė šios jų asmeninės viltys. Remdamiesi gausybe įrodymų, jie parodė tikėjimą į jį ir jų supratimas pamažu didėjo; paslaptys aiškėjo. Jie suprato, kad Mesijas per savo trumpą žmogišką gyvenimą žemėje negalėjo išpildyti visų su juo susietų pranašysčių. Juk vienoje iš pranašysčių buvo kalbama, kad jis ateis nusižeminęs, sėdėdamas ant jauno asilaičio, o kitoje — apie jo atėjimą šlovėje su dangaus debesimis. Kaip galėjo jos abi būti teisingos? Aišku, kad jis turėjo ateiti antrą kartą (Danieliaus 7:13; Zacharijo 9:9).

Kodėl Mesijas turėjo mirti?

17. Kaip Danieliaus pranašystėje aiškiai parodyta, kad Mesijas turės mirti ir kodėl jis turėjo mirti?

¹⁷ Be to, pranašystėse apie Mesiją buvo paaiškinta, kad jis turės mirti. Pavyzdžiui, kaip tik po pranašystės apie Mesijo atėjimą šalia esančioje eilutėje buvo pasakyta: „Po šešiasdešimt dviejų savaičių [kurios sekė po septynių savaičių] bus užmuštas Kristus“ (Danieliaus 9:26). Hebrajiškas žodis karat, čia išverstas reikšme „užmuštas“, Mozės įstatyme buvo vartojamas ryšium su mirties bausme. Be abejonės, Mesijas turėjo mirti. Kodėl? Atsakymą randame 24-oje eilutėje: „Kad... galą gautų nuodėmė, kad būtų sunaikinta neteisybė [„išpirkti nusižengimai“, NW] ir būtų atvesta amžina teisybė.“ Žydai gerai žinojo, kad tik per auką, mirtį, galėjo būti išpirkti nusižengimai (Kunigų 17:11; palygink Žydams 9:22).

18. (a) Kaip Izaijo knygos 53-iajame skyriuje parodyta, kad Mesijas turės kentėti ir mirti? (b) Kokį tariamą paradoksą sukelia ši pranašystė?

¹⁸ Izaijo knygos 53-iajame skyriuje kalbama apie Mesiją kaip apie ypatingą Jehovos Tarną, kuris turės kentėti ir mirti, kad padengtų kitų nuodėmes. 5-ojoje eilutėje sakoma: „Jis buvo sužeistas dėl mūsų neteisybių, sumuštas dėl mūsų kalčių.“ Po to, kai šioje pranašystėje buvo pasakyta, kad Mesijas turės mirti atiduodamas „savo gyvybę už nuodėmę“, kalbama apie tai, kad jis „prailgins savo dienas [NW], ir Viešpaties valia bus jo ranka įvykdyta“ (10-oji eilutė). Ar tai neatrodo paradoksas? Kaip gali Mesijas mirti ir po to ‛prailginti savo dienas’? Kaip jam, paaukojusiam save, įmanoma ‛įvykdyti Viešpaties valią savo ranka’? Iš tikrųjų, kaip galėjo Mesijas mirti ir likti miręs, neišpildydamas pačios svarbiausios pranašystės apie save, būtent, kad jis amžinai viešpataus kaip Karalius ir įgyvendins taiką ir laimę visame pasaulyje? (Izaijo 9:6, 7).

19. Kaip tariamus prieštaravimus pranašystėse apie Mesiją suderina Jėzaus prisikėlimas?

¹⁹ Šitas tariamas paradoksas buvo išspręstas vienintelio įspūdingo stebuklo dėka. Jėzus buvo prikeltas. Šimtai nuoširdžių žydų tapo šito didingo įvykio liudytojais (1 Korintiečiams 15:6). Apaštalas Paulius vėliau rašė: „O šitas [Jėzus Kristus], paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje, laukdamas, kol jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų“ (Žydams 10:10, 12, 13). Taip, po Jėzaus prikėlimo dangiškajam gyvenimui ir po ‛laukimo’ periodo jis pagaliau turėjo būti karūnuotas Karaliumi ir veikti prieš Jehovos, savo Tėvo, priešus. Jėzaus Mesijo, kaip dangiškojo Karaliaus, valdymas daro įtaką kiekvieno šiandien gyvenančio žmogaus gyvenimui. Kaip? Tai mes apsvarstysime kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Kaip tu atsakytum?

◻ Kodėl reikėtų tyrinėti įrodymus, ar Jėzus yra pažadėtasis Mesijas?

◻ Kaip Jėzaus mesianizmą patvirtina jo kilmė?

◻ Kaip biblinės pranašystės padeda įrodyti, kad Jėzus buvo Mesijas?

◻ Kokiu būdu Jehova asmeniškai patvirtino, kad Jėzus yra Mesijas?

◻ Kodėl tiek daug žydų atmetė Jėzų kaip Mesiją, tačiau kodėl jų argumentai buvo nepagrįsti?