Ar kada nors gėris nugalės blogį?

BEVEIK prieš du tūkstančius metų Jėzus Kristus, nekaltas žmogus, stovėjo teisme, kur buvo sprendžiamas jo gyvybės klausimas. Pikti žmonės ruošė sąmokslą jį nužudyti, nes jis kalbėjo tiesą. Jis buvo neteisingai apkaltintas maištu ir minia reikalavo įvykdyti jam mirties bausmę. Romos gubernatorius, labiau vertinęs savo politinį prestižą negu kuklaus dailidės gyvybę, nuteisė Jėzų kankinančiai mirčiai. Iš visko sprendžiant, atrodė, triumfavo blogis.

Tačiau naktį prieš savo mirtį Jėzus pasakė savo mokiniams: „Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33) Ką jis turėjo galvoje? Iš dalies tai, kad pasaulio blogis neužkietino jo širdies ir neprivertė jo atsilyginti tuo pačiu. Pasauliui nepasisekė įsprausti jo į blogio formą (palygink Romiečiams 12:2). Net mirdamas jis meldėsi už savo budelius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Luko 23:34).

Iki paskutinio atodūsio Jėzus parodė, kad blogį įmanoma nugalėti. Jis įtikinėjo savo mokinius, kad jie patys kovotų prieš blogį. Kaip jie gali tai daryti? Laikydamiesi biblinio patarimo ‛niekam neatmokėti piktu už pikta’ ir ‛nugalėti pikta gerumu’, kaip darė Jėzus (Romiečiams 12:17, 21). Bet ar toks kelias iš tikrųjų sėkmingas?

Kova su blogiu Dachau

Elzė buvo vokietė, įkalinta Dachau, kuri keturiolikmetei rusų mergaitei padovanojo brangią dovaną — tikėjimo ir vilties dovaną.

Dachau buvo visiems žinoma koncentracijos stovykla, kurioje tūkstančiai buvo nužudyti nuodingomis dujomis, ir šimtai, įskaitant tą jauną rusų mergaitę, patyrė baisius medicininius eksperimentus. Dachau atrodė blogio įsikūnijimas. Vis dėlto net tokioje, atrodytų, nevaisingoje dirvoje gėris leido daigelius ir net dauginosi.

Elzė labai gailėjosi tos paauglės mergaitės, kuri taip pat buvo priversta žiūrėti, kaip SS sargybiniai žvėriškai išprievartavo jos motiną. Rizikuodama savo pačios gyvybe, Elzė ieškojo progų kalbėti su mergaite apie gėrį ir blogį ir apie biblinę prisikėlimo viltį. Ji mokė savo jaunąją draugę mylėti, o ne neapkęsti. Ir Elzės dėka rusų mergaitė pergyveno Dachau siaubą.

Elzė taip elgėsi, norėdama sekti pasiaukojančiu Kristaus pavyzdžiu. Kaip viena iš Jehovos Liudytojų, ji buvo išmokusi neatsilyginti piktu už pikta, ir jos tikėjimas paskatino ją padėti kitiems elgtis taip pat. Nepaisant kančių, patirtų Dachau, ji laimėjo moralinę pergalę prieš blogio režimą. Ir ji nebuvo vienintelė.

Savo knygoje A History of Christianity (Krikščionybės istorija) Polis Džonsonas pažymėjo, kad „[Jehovos Liudytojai] atsisakydavo bet kokio bendradarbiavimo su nacistine valstybe, kurią jie pasmerkdavo kaip absoliučiai blogą. ... Devyniasdešimt septyni procentai vienaip ar kitaip kentė persekiojimą.“ Ar ši kova buvo beviltiška? Knygoje Values and Violence in Auschwitz (Vertė ir smurtas Osvencime) lenkų sociologė Ana Pavelčinska pasakė apie Liudytojus: „Ta maža kalinių grupė buvo tvirta ideologinė jėga, ir jie laimėjo kovą prieš nacizmą.“

Bet dauguma mūsų iš esmės kovoja su vidiniu, o ne išoriniu blogiu. Tai kova, vykstanti mūsų viduje.

Pergalė prieš blogį mūsų viduje

Apaštalas Paulius šią kovą aprašė taip: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Romiečiams 7:19). Paulius gerai žinojo, kad ne visada lengva daryti gera.

Eugenijusa buvo jaunas ispanas, dvejus ilgus metus kovojęs su piktais polinkiais. „Aš turėjau būti griežtas sau, — aiškina jis. — Jau ankstyvame amžiuje aš buvau linkęs į amoralumą. Paauglystės metais savanoriškai dalyvaudavau homoseksualistų orgijose ir, tiesą sakant, toks gyvenimo būdas teikė man malonumą.“ Kodėl galų gale jam kilo noras pasikeisti?

„Aš norėjau įtikti Dievui ir iš Biblijos sužinojau, kad jis nepritaria mano gyvenimo būdui, — pasakė Eugenijus. — Todėl nusprendžiau tapti kitu žmogumi ir tvirtai laikytis Dievo nurodymų. Aš kasdien turėjau kovoti su neigiamomis, nešvariomis mintimis, kurios kai kada vis dar užvaldydavo mano protą. Aš buvau pasiryžęs laimėti kovą ir nuolat meldžiau Dievą pagalbos. Praėjus dvejiems metams blogiausia liko praeityje, nors aš kaip ir anksčiau esu griežtas sau. Bet kovoti vertėjo. Dabar aš galiu gerbti save, esu laimingas santuokoje ir, svarbiausia, turiu gerus santykius su Dievu. Iš savo patirties žinau, kad piktų minčių galima atsikratyti, kol jos dar nedavė vaisių, — jeigu iš tikrųjų stengiamės.“

Kaskart, kai mes atmetame blogą mintį ir atsisakome atmokėti piktu už pikta, gėris nugali blogį. Tačiau tokios pergalės, kad ir kokios svarbios jos būtų, nepašalina dviejų pagrindinių blogio šaltinių. Kaip besistengtume, mes negalime visiškai įveikti savo paveldėtų silpnybių, ir Šėtonas tebedaro piktą įtaką žmonijai. Ar ta situacija kada nors pasikeis?

Velnio sunaikinimas

Jėzaus ištikimybė iki mirties buvo didžiausias Šėtono pralaimėjimas. Velnio mėginimas sugriauti Jėzaus dorumą buvo nesėkmingas ir ta nesėkmė paženklino Šėtono galo pradžią. Kaip paaiškina Biblija, Jėzus paragavo mirties, kad savo „mirtimi sunaikintų... velnią“ (Žydams 2:14). Prisikėlęs Jėzus pasakė savo mokiniams: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mato 28:18). Ir ta valdžia bus panaudota anuliuoti Šėtono darbus.

Apreiškimo knygoje aprašoma diena, kai Jėzus išmes iš dangaus Šėtoną. Kartu su savo demonais tas didžiausias piktadarys dabar apribotas žemės aplinka. Dėl to, kaip perspėja Biblija, klestės blogis: „Vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apreiškimas 12:7-9, 12).

Biblinės pranašystės nurodo, jog tas istorinis įvykis jau buvo — maždaug Pirmojo pasaulinio karo metu.b Tuo paaiškinamas akivaizdus blogio padidėjimas, ką mes pamatėme šiais laikais. Bet netrukus Šėtonas bus visiškai suvaržytas ir niekam nebegalės daryti įtakos (žiūrėk Apreiškimas 20:1-3).

Ką visa tai reikš žmonijai?

„Jie nekenks“

Dievo Karalystės Karalius Jėzus netrukus panaudos savo „valdžią žemėje“ dvasinio perauklėjimo programos organizavimui. „Pasaulio gyventojai mokysis teisybės“ (Izaijo 26:9). Šito nauda bus akivaizdi kiekvienam. Biblija mus užtikrina: „Jie nekenks ir nežudys..., nes šalis pasidarė pilna pažinimo Viešpaties, taip, kaip vanduo uždengia jūros dugną“ (Izaijo 11:9).

Jau dabar galime įveikti daugelį savo piktų polinkių. Kai nebebus demoniškos įtakos, žinoma, bus daug lengviau ‛bėgti nuo pikto ir daryti gera’ (1 Petro 3:11).

Mes turime tvirtą pagrindą įsitikinti, kad blogį nugalės gėris, kadangi Dievas geras ir jam padedant trokštantys daryti gera gali įveikti blogį, kaip savo pavyzdžiu parodė Jėzus (Psalmių 118:68). Trokštantieji dabar kovoti su blogiu gali džiaugsmingai tikėtis gyventi išvalytoje žemėje, valdomoje Dievo Karalystės — vyriausybės, kuri įsipareigojo visiems laikams išnaikinti blogį. Psalmininkas aprašo rezultatą: „Gailestingumas ir ištikimybė eis viena kitos pasitikti, teisybė ir taika pasibučiuos. Ištikimybė žels iš žemės ir teisybė žiūrės iš dangaus“ (Psalmių 84:11, 12).

[Išnašos]