Pavaldumas Dievui — kodėl ir kieno?

„Aš žinau, Viešpatie, kad ne žmogaus valdžioje jo kelias ir ne nuo žmogaus pareina vaikščioti ir vesti savo žingsnius“ (JEREMIJO 10:23).

1. Kokios nepriklausomybės formos plačiai vertinamos?

NEPRIKLAUSOMYBĖS deklaracija — vienas labiausiai žinomų žmonių dokumentų, kuriuo 13 britų kolonijų Šiaurės Amerikoje XVIII amžiuje paskelbė savo nepriklausomybę nuo Britanijos metropolijos. Jie troško laisvės, o nepriklausomybė nuo svetimos kontrolės ir laisvė eina išvien. Politinė ir ekonominė nepriklausomybė gali duoti didelį pranašumą. Pastaruoju metu kai kurios Rytų Europos šalys pasistūmėjo prie politinės nepriklausomybės. Tačiau reikia pripažinti, kad tokia nepriklausomybė šiose šalyse sukėlė daug rimtų problemų.

2, 3. a) Kokia nepriklausomybės forma netinkama? b) Kaip pradžioje buvo įtikinamai paaiškintas šis faktas?

² Kokios trokštamos bebūtų įvairios nepriklausomybės formos, tačiau yra viena netinkama nepriklausomybės forma. Kokia? Nepriklausomybė nuo žmogaus Kūrėjo, Jehovos Dievo. Tai ne palaima, o prakeikimas. Kodėl? Kadangi nebuvo numatyta, kad žmogus veiktų nepriklausomai nuo savo Kūrėjo, kaip tai tinkamai parodo aukščiau pateikti pranašo Jeremijo žodžiai. Kitaip tariant, žmogus buvo sukurtas, kad priklausytų savo Kūrėjui. O pavaldumas mūsų Kūrėjui reiškia paklusnumą jam.

³ Apie šį faktą įtikinamai buvo pranešta pirmajai žmonių porai Jehovos įsakyme, užrašytame Pradžios 2:16, 17: „Valgyk iš visų Rojaus medžių; o iš medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk; nes tą dieną, kurioje iš jo valgysi, neišvengiamai mirsi.“ Pavaldumo Kūrėjui atsisakymas atnešė Adomui ir jo palikuonims nuodėmę, kančias ir mirtį (Pradžios 3:19; Romiečiams 5:12).

4, 5. a) Kas įvyko žmonėms atsisakius paklusti Dievui? b) Koks moralinis įstatymas neišvengiamas?

⁴ Žmonės, atsisakantys pavaldumo Dievui, moraliniu požiūriu elgiasi neišmintingai ir neteisingai. Tokio atsisakymo pasekmė yra plačiai pasaulyje paplitę įstatymų pažeidimai, nusikaltimai, smurtas ir seksualinis nedorovingumas su jo vaisiais — ligomis, perduodamomis lytiniu keliu. Be to, argi šiandien visur paplitusi paauglių nusikalstamumo epidemija nėra paaiškinama tuo, kad jaunimas atsisako paklusti Jehovai, tėvams bei šalies įstatymams? Ta nepriklausomybės dvasia pasireiškia neįprasta ir netvarkinga daugelio žmonių maniera rengtis ir jų bedieviška kalba.

⁵ Bet niekas negali išvengti Kūrėjo nepalenkiamo moralinio įstatymo: „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį“ (Galatams 6:7, 8).

6, 7. Kokia yra atsisakymo paklusti pradinė priežastis ir kokie pavyzdžiai tai parodo?

⁶ Kokia yra to atsisakymo paklusti pradinė priežastis? Paprastai kalbant, egoizmas ir išdidumas. Štai kodėl pirmoji moteris, Ieva, leidosi gyvatės apgaunama ir valgė uždraustą vaisių. Jeigu ji būtų buvusi kukli ir nuolanki, pagunda būti kaip Dievas, — pačiai spręsti, kas gera ir pikta, — nebūtų jos patraukusi. Ir jeigu ji nebūtų buvusi egoistė, ji nebūtų troškusi to, ką aiškiai uždraudė jos Kūrėjas, Jehova Dievas (Pradžios 2:16, 17).

⁷ Netrukus po Adomo ir Ievos nupuolimo Kainas, išdidumo ir egoizmo paskatintas, užmušė savo brolį Abelį. Egoizmas taip pat paskatino nepriklausomai elgtis kai kuriuos angelus: jie paliko savo pradinę padėtį ir materializavosi, kad patirtų jausminius malonumus. Išdidumas ir egoizmas buvo Nimrodo varomoji jėga ir nuo jo laikų šios savybės būdingos daugumai pasaulio valdovų (Pradžios 3:6, 7; 4:6-8; 1 Jono 3:12; Judo 6).

Kodėl mes privalome būti pavaldūs Jehovai Dievui

8—11. Kokios yra keturios svarbios priežastys būti paklusniems Dievui?

⁸ Kodėl mes privalome būti pavaldūs mūsų Kūrėjui Jehovai Dievui? Visų pirma, todėl, kad jis yra Universalus Suverenas. Jam teisėtai priklauso visa valdžia. Jis — mūsų Teisėjas, Įstatymdavys ir Karalius (Izaijo 33:22). Apie jį teisingai buvo parašyta: „Visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą (Žydams 4:13).

⁹ Be to, kadangi mūsų Kūrėjas yra Visagalis, niekas negali sėkmingai jam pasipriešinti; niekas negali ignoruoti savo pareigos būti Jam paklusniam. Tie, kurie atsisako paklusti, anksčiau ar vėliau bus sunaikinti, kaip senovės laikais įvyko su faraonu ir kaip bus Šėtonui Velniui Dievo paskirtu metu (Psalmių 135:1, 11-15; Apreiškimas 11:17; 20:10, 14).

¹⁰ Paklusnumas yra visų protingų tvarinių pareiga, nes jie egzistuoja dėl to, kad tarnautų savo Kūrėjui. Apreiškimo 4:11 skelbiama: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sutvėrei — tavo valia visa yra ir buvo sutverta.“ Jis — Didysis Puodžius, ir jis daro žmogiškus indus, kad jie tarnautų jo tikslui (Izaijo 29:16; 64:8).

¹¹ Mes neturime pamiršti, kad mūsų Kūrėjas labai išmintingas ir todėl žino, kas mums geriausia (Romiečiams 11:33). Jo įstatymai veikia taip, kad mums „gerai klotųsi“ (Pakartoto Įstatymo 10:12, 13). Visų pirma „Dievas yra meilė“, todėl jis trokšta mums paties geriausio. Kiek daug mes turime svarbių priežasčių paklusti mūsų Kūrėjui Jehovai Dievui! (1 Jono 4:8)

Jėzus Kristus — tobulas paklusnumo Dievui pavyzdys

12, 13. a) Kaip Jėzus Kristus aiškiai parodė paklusnumą Dievui? b) Kokie Jėzaus Kristaus žodžiai parodo jo nuolankų požiūrį?

¹² Nėra nė mažiausios abejonės, kad viengimis Jehovos Sūnus, Jėzus Kristus, yra tobulas paklusnumo Dievui pavyzdys. Apaštalas Paulius tai pabrėžia Filipiečiams 2:6-8: „[Jėzus], turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Kai Jėzus buvo žemėje, jis ne kartą kalbėjo, kad nieko nedaro savo paties iniciatyva; jis neveikė nepriklausomai, bet visada buvo paklusnus savo dangiškajam Tėvui.

¹³ Jono 5:19, 30 mes skaitome: „Jėzus jiems atsakė: ‛Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs.’“ Taip pat išdavystės naktį jis pakartotinai meldėsi: „Ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mato 26:39, 42, 44; taip pat žiūrėk Jono 7:28; 8:28, 42).

Paklusnumo Dievui pavyzdžiai senovėje

14. Kaip Nojus parodė paklusnumą Dievui?

¹⁴ Vienas iš pirmųjų paklusnumo Dievui pavyzdžių yra Nojus. Jis parodė savo paklusnumą trimis būdais. Pirma, jis buvo teisus žmogus, nepeiktinas savo kartoje ir vaikščiojo su tikruoju Dievu (Pradžios 6:9). Antra, jis pastatė laivą. „Ir Nojus [„tiksliai“, NW] padarė visa, ką jam Dievas buvo įsakęs“ (Pradžios 6:22). Trečia, jis, kaip ‛tiesos šauklys’, perspėjo apie artėjantį Tvaną (2 Petro 2:5).

15, 16. a) Kokį puikų paklusnumo Dievui pavyzdį parodė Abraomas? b) Kaip Sara parodė paklusnumą?

¹⁵ Abraomas buvo dar vienas žymus paklusnumo Dievui pavyzdys. Jis parodė paklusnumą Dievo įsakymui: „Išeik iš savo žemės“ (Pradžios 12:1). Jam tai reiškė atsisakyti patogios aplinkos Ure (gana svarbus miestas, kaip rodo archeologiniai radiniai) ir šimtą metų klajoti svetimoje šalyje. Abraomas ypač parodė paklusnumą Dievui, susidūręs su nepaprastu mėginimu — būti pasiruošusiam paaukoti savo sūnų Izaoką (Pradžios 22:1-12).

¹⁶ Abraomo žmona Sara duoda mums dar vieną puikų paklusnumo Dievui pavyzdį. Klajonės svetimoje žemėje, be abejonės, sudarydavo daug nepatogumų, bet mes niekur neskaitome apie jos skundus. Kai Abraomas du kartus pristatė ją kaip savo seserį pagoniškiems valdovams, ji parodė puikų paklusnumo Dievui pavyzdį. Abiem atvejais ji padėjo jam, nors pati vos neatsidūrė pagoniškų valdovų hareme. Apie jos paklusnumą Dievui liudija ir tai, kad ji sielos gilumoje savo vyrą Abraomą vadino „viešpačiu“, tuo pačiu parodydama teisingą savo širdies nusistatymą (Pradžios 12:11-20; 18:12; 20:2-18; 1 Petro 3:6).

17. Kodėl galima pasakyti, kad Izaokas buvo paklusnus Dievui?

¹⁷ Taip pat atkreipkime dėmesį į paklusnumo Dievui pavyzdį, kurį parodė Abraomo sūnus Izaokas. Žydų padavimas nurodo, kad Izaokui buvo apie 25 metai, kai Jehova liepė jo tėvui Abraomui jį paaukoti. Jeigu Izaokas būtų panorėjęs, jis būtų lengvai galėjęs nepasiduoti šimtą metų už jį vyresniam tėvui. Tačiau jis to nepadarė. Nors Izaokas ir stebėjosi, kodėl nėra gyvulio aukai, jis nuolankiai pakluso tėvui, kai šis paguldė jį ant aukuro ir surišo jo rankas ir kojas, kad sutrukdytų arba suvaldytų bet kokius nevalingus judesius, kurie būtų galėję kilti žudant peiliu (Pradžios 22:7-9).

18. Kaip Mozė parodė pavyzdingą paklusnumą Dievui?

¹⁸ Praėjus daug metų Mozė davė gerą paklusnumo Dievui pavyzdį. Tai aiškiai parodoma tuo, kad jis buvo apibūdintas kaip „romiausias vyras iš visų žmonių, gyvenusių žemėje“ (Skaičių 12:3). Per 40 metų dykumoje jis paklusniai vykdė Jehovos nurodymus, nors turėjo prižiūrėti maištingą tautą, sudarančią du ar tris milijonus, ir tai papildomai liudija apie jo paklusnumą Dievui. Pranešime sakoma, kad „Mozė [„tiksliai“, NW] padarė visa, ką Viešpats buvo įsakęs“ (Išėjimo 40:14).

19. Kokiais žodžiais Jobas išreiškė savo paklusnumą Jehovai?

¹⁹ Jobas yra dar viena žymi asmenybė, parodžiusi mums puikų paklusnumo Dievui pavyzdį. Po to kai Jehova leido Šėtonui sunaikinti visą Jobo turtą, užmušti jo vaikus ir paskui ištikti jį „pikčiausia votimi nuo kojos pado iki jo viršugalviui“, Jobo žmona jam pasakė: „Dar tu tebesilaikai savo neišmanyme [„savo dorumo“, NW]? Prakeik Dievą ir mirk.“ Tačiau Jobas parodė paklusnumą Dievui, sakydamas jai: „Kalbėjai kaip viena iš paikų moteriškių; jei priėmėme iš Dievo rankos kas gera, kodėl nepriimtumėm kas bloga?“ (Jobo 2:7-10) Tokią pat galvoseną parodo jo žodžiai, užrašyti Jobo 13:15: „Nors jis ir užmuštų mane, juo tikėsiuos.“ Nors iš tikrųjų Jobas daugiausia rūpinosi savęs pateisinimu, mes neturime pamiršti, kad vienam iš jo tariamų ramintojų Jehova galiausiai pasakė: „Mano narsas užsidegė prieš tave ir prieš du tavo prieteliu, nes nekalbėjote mano akivaizdoje kas teisinga, kaip mano tarnas Jobas.“ Be abejonės, Jobas yra puikus paklusnumo Dievui pavyzdys (Jobo 42:7).

20. Kaip Dovydas parodė paklusnumą Dievui?

²⁰ Reikia paminėti dar vieną pavyzdį iš Hebrajų Raštų — Dovydą. Kai karalius Saulius persekiojo Dovydą kaip žvėrį, Dovydas turėjo dvi galimybes užmušti Saulių, kad baigtųsi jo nelaimės. Tačiau paklusnumas Dievui sulaikė Dovydą nuo to. Jo žodžiai užrašyti 1 Samuelio 24:7: „Viešpats teapsaugoja mane, kad daryčiau tą dalyką savo valdovui, Viešpaties pateptajam, ir pakelčiau prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis“ (taip pat žiūrėk 1 Samuelio 26:9-11). Jis taip pat parodydavo paklusnumą Dievui, priimdamas pabarimą, kai darė klaidas ar nuodėmes (2 Samuelio 12:13; 24:17; 1 Kronikų 15:13).

Pauliaus paklusnumo pavyzdys

21—23. Kokiais įvairiais atvejais apaštalas Paulius parodė paklusnumą Dievui?

²¹ Krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose mes turime žymų paklusnumo Dievui pavyzdį — apaštalą Paulių. Šiuo atžvilgiu kaip ir kitose apaštališkos tarnybos srityse jis sekė savo Mokytoju Jėzumi Kristumi (1 Korintiečiams 11:1). Nors Jehova Dievas jį panaudodavo daug daugiau negu kitus apaštalus, Paulius niekada neveikė nepriklausomai. Lukas mums praneša, kad, iškilus klausimui dėl atsivertusių nežydų apipjaustymo, ‛[broliai Antiochijoje] nutarė, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie iš anų nuvyks dėl šio ginčo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius’ (Apaštalų darbai 15:2).

²² Apie misionierišką Pauliaus veiklą mes sužinome iš Galatams 2:9: „Pripažindami man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešinę draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie — pas žydus.“ Užuot veikęs nepriklausomai, Paulius ieškojo vadovavimo.

²³ Taip pat kai Paulius paskutinį kartą buvo Jeruzalėje, jis priėmė vyresniųjų patarimą dėl šventyklos aplankymo ir Įstatyme numatytų papročių laikymosi, kad visi galėtų matyti, jog jis nėra atskalūnas nuo Mozės Įstatymo. Ar jo paklusnumas tiems vyresniesiems buvo klaida, nes priešiškai nusiteikusi minia vos neatėmė jam gyvybės? Jokiu būdu ne, kaip matyti iš Apaštalų darbų 23:11: „Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė: ‛Būk tvirtas! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje.’“

24. Kokie tolesni paklusnumo Dievui aspektai bus svarstomi kitame straipsnyje?

²⁴ Iš tikrųjų Šventasis Raštas pateikia mums svarias priežastis būti paklusniems ir puikius pavyzdžius tų, kurie parodė tokį paklusnumą. Kitame straipsnyje apsvarstysime, kokiose įvairiose srityse mes galime būti paklusnūs Jehovai Dievui, kas mums padeda ir kokį tai suteikia apdovanojimą.

Kaip tu atsakytum?

◻ Kokia nepriklausomybės forma netinkama?

◻ Kokia yra pradinė atsisakymo paklusti Dievui priežastis?

◻ Dėl kokių priežasčių mes privalome būti paklusnūs Jehovai?

◻ Kokius puikius paklusnumo Dievui pavyzdžius mums pateikia Šventasis Raštas?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Nimrodas — pirmasis valdovas po Tvano, atsisakęs paklusti Dievui

[Iliustracija 13 puslapyje]

Nojus — nepriekaištingas paklusnumo Dievui pavyzdys (Pradžios 6:14, 22)