Delsimas buvo mirtinas!

TRYS šeimos, septynetas suaugusiųjų ir šeši vaikai beviltiškai bėgo mėgindami išsigelbėti. Matyt, jie buvo susigūžę kažkieno namų pastogėje, pasislėpę ten kartu, vildamiesi pergyventi baisią akmenų krušą. Bet kai tik nurimo krintančių akmenų griausmas, pasirodė naujas siaubas — juodas troškių pelenų debesis. Dabar neliko nieko kito, kaip bėgti.

Priekyje bėgo vyras, tikriausiai tarnas; ant pečių jis turėjo maišelį su produktais. Susikibę rankomis už jo bėgo du berniukai, maždaug keturių ir penkių metų amžiaus. Po jų bėgo kiti — apimti panikos, stengdamiesi iš visų jėgų, klupdami, beviltiškai ieškodami išsigelbėjimo. Jie mėgino kvėpuoti, bet vietoje oro įkvėpdavo drėgnus pelenus. Visi 13 žmonių krito vienas po kito ir nejudėdami gulėjo, kol pagaliau juos palaidojo krintantys pelenai. Jų skurdūs likučiai buvo paslėpti, kol beveik po 2000 metų archeologai juos atkasė ir iššifravo liūdnas paskutinių jų gyvenimo akimirkų detales.

Šios 13 aukų buvo tik keletas iš manomų 16000 žuvusiųjų 79 m. e. metais rugpjūčio 24 dieną senoviniame Pompėjos mieste Italijoje. Daugelis liko gyvi, išbėgdami iš miesto įvykus pačiam pirmajam Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimui. Tačiau tie, kurie delsė, — daugiausia turtingi žmonės, nenorėję palikti savo namų bei turto, — buvo palaidoti po šešių metrų akmenų ir pelenų sluoksniu.

Tai, kas įvyko maždaug prieš 2000 metų Pompėjoje, dabar galbūt tik labai sena praeities istorija. Bet ji daug kuo panaši į situaciją, kurioje šiandien yra žmonija. Pasaulinis ženklas, daug grėsmingesnis negu Vezuvijaus kalno griausmas, praneša, kad egzistuojančiai pasaulinei tvarkai gresia neišvengiamas sunaikinimas. Kad išliktume gyvi, turime nedelsiant veikti. Delsimas mirtinas. Koks tas ženklas ir kaip mes galime išmintingai į jį reaguoti, bus svarstoma tolesniame straipsnyje.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]

Soprintendenza Archeologica di Pompei