Pragaro ugnis — liepsnojanti ar gęstanti?

PROTESTANTŲ pamokslininkas Džonatanas Edvardsas įbaugindavo XVIII-ojo amžiaus Amerikos kolonijų gyventojų širdis vartodamas pragaro piešinius. Kartą jis pavaizdavo sceną, kurioje Dievas pakabino nusidėjėlius virš ugnies panašiai kaip bjaurius vorus. Edvardsas priekaištavo savo parapijiečiams: „O nusidėjėli, tu kabi ant plono siūlo, apie kurį švysčioja dieviško įniršio liepsnos, galinčios kiekvieną momentą apsvilinti jį ir sudeginti.“

Tačiau netrukus po to, kai Edvardsas pasakė savo pagarsėjusį pamokslą, pragaro liepsnos pradėjo, taip sakant, mirkčioti ir gesti.a D. P. Vokerio knyga The Decline of Hell (Pragaro nykimas) pažymi, kad „XVIII-ojo šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje amžino prakeiktųjų kankinimo doktrinai buvo viešai prieštaraujama.“ Per XIX-ąjį amžių pragaro liepsnos toliau geso, o XX-ojo šimtmečio viduryje Edvardso pragaro vaizdas — ‛ugnies krosnis, kur jos aukos amžinai rafinuotai kankinamos dvasia ir kūnu’, — nebebuvo pokalbių tema. „Atakuojamas naujųjų laikų intelektualizmo ir nublankintas Hirosimos bei masinio sudeginimo liepsnų“, kaip pažymi žurnalistas Džefris Šeleris, „siaubingas pragaro vaizdas prarado didelę dalį savo baisumo“.

Daugelis pamokslininkų taip pat nebeminėjo ugnies ir sieros. Smarkūs pamokslai apie pragaro siaubą pranyko iš pagrindinių krikščioniškojo pasaulio bažnyčių sakyklų retorikos. Daugumai teologų pragaras irgi pasidarė per daug pasenęs rimtai erudicijai objektas. Prieš keletą metų bažnyčios istorikas, ieškodamas medžiagos universiteto paskaitai pragaro tema, patikrino įvairius mokslinių žurnalų indeksus. Jis negalėjo rasti nė vieno straipsnio. Pagal žurnalą Newsweek, istorikas padarė išvadą: „Pragaras išnyko. Ir niekas to nepastebėjo.“

Pragaro grįžimas

Išnyko? Ne visai. Nelauktai pastaraisiais metais pragaro doktrina vėl įsižiebė kai kuriose vietose. Atlikta gyventojų apklausa Amerikoje parodė, kad žmonių, tvirtinančių, jog jie tiki pragaru, skaičius padidėjo nuo 53 procentų 1981 metais iki 60 procentų 1990 metais. Pridėjus prie to evangeliškų, pragarą skelbiančių judėjimų paplitimą pasauliniu mastu, pasidaro akivaizdu, kad rimtas pragaro sugrąžinimas į krikščioniškojo pasaulio mąstysenos sistemą yra iš tikrųjų pasaulinis fenomenas.

Bet ar šis atgimimas jaudina tiktai žmones, lankančius bažnyčią, ar lygiai taip pat ir dvasininkus? Iš tikrųjų apie pragaro ugnį, skelbtą Džonatano Edvardso prieš 250 metų, niekada neperstojo kalbėję kai kurie krikščioniškojo pasaulio konservatyvieji pamokslininkai. Laikraštis U.S.News & World Report 1991 metais pažymėjo: „Net tarp kai kurių svarbiausių liberaliųjų tikybų esama požymių, kad teologai pradeda rimčiau mąstyti apie pragaro idėją, negu jie tai darydavo ankstesniais dešimtmečiais.“ Darosi aišku, kad po daug metų trukusios užmaršties pragaro ugnis vėl grąžinama į religinį žemėlapį visame pasaulyje. Bet ar ji išlaikė savo ugninius požymius?

Iškelti klausimai

Teologas V. F. Volbrechtas neturėjo abejonių: „Pragaras yra pragaras, ir žmonijos noras ar mintis nesumažins jo amžinų kančių.“ Daugelis bažnyčios lankytojų nėra tuo įsitikinę. Nors ir neabejodami pragaro egzistavimu, jie turi klausimų apie pragaro esmę. Kitas teologas prisipažįsta: „Man pragaras irgi yra neginčijama realybė, apie kurį atvirai užrašyta Biblijos liudijime, bet jo tiksli esmė yra problematiška.“ Taip, vis didesniam skaičiui teologų ir pasauliečių šiandien nekyla klausimas: „Ar yra pragaras?“, tačiau iškyla klausimas: „Kas yra pragaras?“

Kaip tu atsakytum? Ką tu žinai apie pragaro esmę? Ir kodėl nuoširdūs krikščionys susirūpinę dėl šios doktrinos?

[Išnaša]