Savo ištverme ugdykite atsidavimą Dievui

„Parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte... ištvermę, ištverme — maldingumą [„atsidavimą Dievui“, NW]“ (2 PETRO 1:5, 6).

1, 2. a) Kas atsitiko, pradedant ketvirtuoju dešimtmečiu Jehovos Liudytojams nacistams pavaldžiose šalyse ir kodėl? b) Kaip Jehovos tauta laikėsi, kai taip žiauriai su jais elgėsi?

TAI BUVO niūrus 20-ojo amžiaus istorijos periodas. Pradedant ketvirtuoju dešimtmečiu, tūkstančiai Jehovos Liudytojų nacistams pavaldžiose šalyse buvo neteisėtai areštuoti ir uždaryti koncentracijos stovyklose. Kodėl? Todėl kad jie išdrįso likti neutralūs ir atsisakė sveikintis „Heil Hitler“. Kaip su jais elgėsi? „Nė su jokia kita kalinių grupe... SS kareiviai nesielgė taip sadistiškai kaip su Biblijos Tyrinėtojais [Jehovos Liudytojais]. Tas sadizmas pasižymėjo nesibaigiančia grandine tokių fizinių ir psichinių kankinimų, kurių neįmanoma aprašyti jokia pasaulio kalba“ (Karlas Vitigas, buvęs Vokietijos valstybės tarnautojas).

² Kaip laikėsi Liudytojai? Istorijos daktarė Kristina E. King savo knygoje The Nazi State and the New Religions: Five Case Studies in Non-Conformity (Nacistinė valstybė ir naujosios religijos: penkių nepaklusnumo atvejų tyrinėjimai) pažymėjo: „Tik prieš Liudytojus [skirtingai nuo kitų religinių grupių] vyriausybei nesisekė.“ Taip, Jehovos Liudytojai, kaip visuma, laikėsi tvirtai, nors šimtams iš jų tai reiškė ištverti iki pat mirties.

3. Kas įgalino Jehovos Liudytojus ištverti griežtus išmėginimus?

³ Kas įgalino Jehovos Liudytojus ištverti tokius išmėginimus ne tiktai nacistinėje Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje? Jų dangiškasis Tėvas padėjo jiems ištverti dėl jų atsidavimo Dievui. „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus [„Dievui atsidavusius“, NW] žmones iš mėginimo“, — paaiškina apaštalas Petras (2 Petro 2:9). Anksčiau tame pačiame laiške Petras patarė krikščionims: „Parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte... ištvermę, ištverme — maldingumą [„atsidavimą Dievui“, NW]“ (2 Petro 1:5, 6). Taigi ištvermė artimai susijusi su atsidavimu Dievui. Iš tikrųjų, kad ištvertume iki galo, mes turime ‛vytis maldingumą [„atsidavimą Dievui“, NW]’, ir jį parodyti (1 Timotiejui 6:11). Tačiau kas tiksliai yra atsidavimas Dievui?

Kas yra atsidavimas Dievui

4, 5. Kas yra atsidavimas Dievui?

⁴ Graikiškas daiktavardis „atsidavimas Dievui“ (eu·seʹbei·a) gali būti pažodžiui išverstas kaip „tinkama pagarba“a (2 Petro 1:6, Kingdom Interlinear). Tai nurodo šiltus, nuoširdžius jausmus Dievui. Pagal V. E. Vainą, būdvardis eu·se·besʹ, pažodžiui reiškiantis „tinkamai pagarbus“, pažymi „energiją, kuri, skatinama šventos pagarbos Dievui, yra panaudojama atsidavusiai veiklai“ (2 Petro 2:9, Int.).

⁵ Todėl posakis „atsidavimas Dievui“ nurodo pagarbą arba atsidavimą Jehovai, dėl ko esame skatinami daryti tai, kas jam patinka. Tai daroma net ir susidūrus su sunkiais mėginimais, nes mes iš širdies mylime Dievą. Tai ištikimas, asmeninis prisirišimas prie Jehovos, išreiškiamas mūsų gyvenimo būdu. Tikrieji krikščionys skatinami melsti, kad galėtų „tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą [„Dievui pašvęstą“, NW] ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Timotiejui 2:1, 2). Pagal leksikografus J. P. Lou ir E. A. Naidą, „į daugumą kalbų [eu·seʹbei·a] 1 Tm 2.2 atitinkamai gali būti išverstas kaip ‛gyventi, kaip Dievas norėtų, kad mes gyventume’ arba ‛gyventi taip, kaip Dievas liepė mums gyventi’”.

6. Koks yra ryšys tarp ištvermės ir atsidavimo Dievui?

⁶ Dabar mes galime geriau suprasti ryšį tarp ištvermės ir atsidavimo Dievui. Kadangi mes gyvename, kaip Dievas nori, — atsidavę Viešpačiui, — patiriame pasaulio neapykantą, kuri neišvengiamai užtraukia tikėjimo išmėginimus (2 Timotiejui 3:12). Bet mes neturėtume jokios paskatos ištverti tokius išmėginimus, jei ne mūsų asmeninis prisirišimas prie savo dangiškojo Tėvo. Be to, Jehova atsiliepia į tokį nuoširdų atsidavimą. Tik įsivaizduok, kaip jis jaučiasi žvelgdamas iš dangaus ir matydamas tuos, kurie dėl savo atsidavimo stengiasi jam įtikti, nepaisant bet kokio pasipriešinimo. Nenuostabu, kad jis nori „išgelbėti maldingus [„Dievui atsidavusius“, NW] žmones iš mėginimo“!

7. Kodėl reikia išugdyti atsidavimą Dievui?

⁷ Tačiau mes negimstame nei su atsidavimu Dievui, nei automatiškai įgyjame jį iš dievobaimingų tėvų (Pradžios 8:21). Priešingai, tai turi būti ugdoma (1 Timotiejui 4:7, 10). Mes turime dirbti, kad savo ištverme ir savo tikėjimu išugdytume atsidavimą Dievui. Tai, kaip sako Petras, reikalauja „viso stropumo“ (2 Petro 1:5). Tad kaip išugdyti atsidavimą Dievui?

Kaip mes išugdome atsidavimą Dievui?

8. Kaip, pagal apaštalą Petrą, išugdyti atsidavimą Dievui?

⁸ Apaštalas Petras paaiškino, kokia yra priemonė, kad išugdytume atsidavimą Dievui. Jis pasakė: „Malonė ir ramybė teauga jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus [„tiksliu“, NW] pažinimu. Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui [„atsidavimui Dievui tiksliu“, NW] pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga“ (2 Petro 1:2, 3). Taigi, kad tikėjimu ir ištverme ugdytume atsidavimą Dievui, turi augti mūsų tikslus, tai yra visapusiškas, Jehovos Dievo ir Jėzaus Kristaus pažinimas.

9. Kokiu pavyzdžiu galima parodyti, kad tikslios žinios apie Dievą ir Kristų reiškia daugiau negu tik žinoti, kas jie yra?

⁹ Ką reiškia turėti tikslias žinias apie Dievą ir Kristų? Aišku, tai daugiau negu tik žinoti, kas jie yra. Pavyzdžiui, tu gali žinoti, kas tavo artimiausias kaimynas, ir net gali sveikinti jį vardu. Bet ar tu paskolintumei jam didelę pinigų sumą? Ne, kol tu nežinotumei, koks jis iš tikrųjų žmogus. (Palygink Patarlių 11:15.) Panašiai ir tikslus, arba visapusiškas, Jehovos ir Jėzaus pažinimas reiškia daugiau negu tik tikėti, kad jie egzistuoja, ir žinoti jų vardus. Kad būtume pasiruošę ištverti mėginimus dėl jų, jei net ir reikėtų mirti, mes iš tikrųjų turime juos artimai pažinti (Jono 17:3). Su kuo tai susiję?

10. Su kokiais dviem veiksniais susijęs tikslus Jehovos ir Jėzaus pažinimas ir kodėl?

¹⁰ Tiksliam, arba visapusiškam, Jehovos ir Jėzaus pažinimui įgyti būtini du veiksniai: 1) pažinti juos kaip asmenybes — jų savybes, jausmus bei kelius ir 2) sekti jų pavyzdžiu. Atsidavimas Dievui susijęs su nuoširdžiu, asmenišku prisirišimu prie Jehovos ir jis aiškiai matomas iš mūsų gyvenimo būdo. Todėl kad išsiugdytume jį, mes turime pažinti Jehovą asmeniškai ir žinoti jo valią bei kelius tiek nuodugniai, kiek tai įmanoma žmogui. Kad tikrai pažintume Jehovą, pagal kurio paveikslą esame sukurti, mes turime panaudoti tą pažinimą ir stengtis būti panašūs į jį (Pradžios 1:26-28; Kolosiečiams 3:10). O kadangi Jėzus tobulai sekė Jehova savo žodžiais ir veiksmais, tikslus Jėzaus pažinimas yra vertinga parama ugdyti atsidavimą Dievui (Žydams 1:3).

11. a) Kaip mes galime įgyti tikslų Dievo ir Kristaus pažinimą? b) Kodėl svarbu mąstyti apie tai, ką skaitome?

¹¹ Tačiau kaip mes galime įgyti tokį tikslų Dievo ir Kristaus pažinimą? Stropiai studijuodami Bibliją ir ja besiremiančius leidinius.b Tačiau kad savo asmenišku Biblijos studijavimu ugdytume atsidavimą Dievui, labai svarbu skirti laiką mąstyti, arba svarstyti apie tai, ką perskaitėme. (Palygink Jozuės 1:8.) Kodėl tai svarbu? Atsimink, kad atsidavimas Viešpačiui yra šiltas, nuoširdus jausmas Dievui. Rašte dažnai mąstymas susiejamas su simboline širdimi — vidiniu žmogumi (Psalmių 18:15; 48:4; Patarlių 15:28). Kai mes vertindami apmąstome, ką perskaitėme, tai įsiskverbia į vidinį žmogų, sukelia jausmus ir veikia mūsų galvoseną. Tik tada studijavimas gali sustiprinti mūsų asmeninį prisirišimą prie Jehovos ir paskatinti gyventi taip, kad įtiktume Dievui, net jei susidurtume su sunkiomis aplinkybėmis ar sudėtingais mėginimais.

Praktikuoti atsidavimą Dievui namuose

12. a) Kaip, pagal Paulių, krikščionis gali praktikuoti namuose atsidavimą Dievui? b) Kodėl tikrieji krikščionys rūpinasi pagyvenusiais tėvais?

¹² Atsidavimas Dievui pirmiausia turi būti praktikuojamas namuose. Apaštalas Paulius sako: „Jei kuri našlė turi vaikų ar vaikaičių, tegu pirmiausia išmoksta rūpintis savo namiškiais ir deramai atsilyginti gimdytojams, nes tai malonu Dievui“ (1 Timotiejui 5:4). Kaip pažymėjo Paulius, rūpinimusi pagyvenusiais tėvais parodomas atsidavimas Dievui. Tikri krikščionys parodo tokį rūpinimąsi ne tik dėl pareigos jausmo, bet iš meilės savo tėvams. Tačiau dar daugiau negu tai, jie pripažįsta, kokiu svarbiu Jehova laiko rūpinimąsi savo šeima. Jie puikiai supranta, kad nusisukti nuo savo tėvų tuomet, kai jiems reikia pagalbos, tolygu ‛užsiginti tikėjimo’ (1 Timotiejui 5:8).

13. Kodėl praktikuoti namuose atsidavimą Dievui gali būti tikrai sunku, tačiau koks būna pasitenkinimas rūpinantis savo tėvais?

¹³ Žinoma, ne visada lengva praktikuoti namuose atsidavimą Dievui. Šeimos nariai gali būti atskirti dideliais atstumais. Suaugę vaikai gal augina savo pačių vaikus ir galbūt kovoja su ekonominiais sunkumais. Reikiamo rūpinimosi tėvais pobūdis ar mastas gali pareikalauti fizinės, dvasinės ir emocinės besirūpinančiųjų sveikatos. Tačiau mes galime jausti tikrą pasitenkinimą žinodami, kad rūpindamiesi savo tėvais ne tik ‛deramai atsilyginame’, bet taip pat įtinkame Tam, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Efeziečiams 3:14, 15).

14, 15. Pateik dievobaimingo vaikų rūpinimosi tėvais pavyzdį?

¹⁴ Apsvarstykime vieną tikrai jaudinantį pavyzdį. Elis ir jo penki broliai bei seserys turi tikrai sunkų uždavinį — rūpintis namuose tėvu. „Mano tėvas 1986-aisiais patyrė smūgį, dėl kurio jį visiškai paralyžiavo“, — aiškina Elis. Šeši vaikai rūpinasi visais tėvo poreikiais, pradedant prausimu ir baigiant reguliariu pervertimu, kad nesusidarytų pragulos. „Mes jam skaitome, kalbamės su juo, duodame pasiklausyti muzikos. Nesame tikri, ar jis supranta, kas aplink jį vyksta, bet mes elgiamės su juo taip, tarsi jis viską suvoktų.“

¹⁵ Kodėl vaikai taip rūpinasi savo tėvu? Elis tęsia: „Po motinos mirties 1964-aisiais tėtis vienas augino mus. Tuomet mums buvo nuo 5 iki 14 metų. Tada jis visada buvo šalia, kai reikėjo mums padėti; dabar mes esame greta jo.“ Aišku, nelengva šitaip rūpintis ir kartais vaikai nusimena. „Bet mes suprantame, kad tėvo būklė yra laikina problema“, — sako Elis. „Mes laukiame to laiko, kai mūsų tėvui bus sugrąžinta gera sveikata ir galėsime būti sujungti su mūsų motina“ (Izaijo 33:24; Jono 5:28, 29). Tikrai toks ištikimas rūpinimasis tėvu turi sušildyti širdį Tam, kuris liepia vaikams gerbti savo tėvus!c (Efeziečiams 6:1, 2).

Atsidavimas Dievui ir mūsų tarnyba

16. Kokia turi būti pirmoji priežastis to, ką mes darome tarnyboje?

¹⁶ Priimdami Jėzaus kvietimą ‛sekti juo’, mes Dievui įsipareigojame skelbti gerąją Karalystės naujieną ir ruošti mokinius (Mato 16:24; 24:14; 28:19, 20). Be abejo, dalyvauti tarnyboje yra krikščioniška pareiga šiomis „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1). Tačiau ne tik pareigos jausmas ar privalomumas turi skatinti mus skelbti ir mokyti. Stipri meilė Jehovai turi būti pirmoji priežastis to, ką mes darome ir kiek darome tarnyboje. „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis“, — pasakė Jėzus (Mato 12:34). Taip, kai mūsų širdys pripildytos meile Jehovai, jaučiame paskatą liudyti apie jį kitiems. Kai mūsų motyvas — meilė Dievui, mūsų tarnyba yra prasminga atsidavimo Viešpačiui išraiška.

17. Kaip mes galime išugdyti teisingą motyvą tarnauti?

¹⁷ Kaip mes galime ugdyti teisingą motyvą tarnauti? Vertindamas pamąstyk apie tris iš Jehovos kylančias priežastis jį mylėti. 1) Mes mylime Jehovą dėl to, ką jis jau padarė mums. Jis negalėjo parodyti didesnės meilės kitaip, kaip pateikdamas išpirką (Mato 20:28; Jono 15:13). 2) Mes mylime Jehovą už tai, ką jis dabar daro mums. Mes turime kalbos su Jehova laisvę ir jis atsako į mūsų maldas (Psalmių 64:3; Žydams 4:14-16). Teikdami pirmenybę Karalystės interesams, mes turime visa, kas būtina gyvenimui (Mato 6:25-33). Mes pastoviai gauname dvasinį maistą, kuris padeda išspręsti problemas, su kuriomis susiduriame (Mato 24:45). Ir mes palaiminti, būdami dalis pasaulinės krikščionių brolijos, per kurią tikrai esame atskirti nuo likusio pasaulio (1 Petro 2:17). 3) Mes taip pat mylime Jehovą dėl to, ką jis dar padarys mums. Dėl jo meilės mes turime „gerus pamatus ateičiai“ — amžinąjį gyvenimą (1 Timotiejui 6:12, 19). Kai mąstome apie Jehovos meilę mums, tikrai mūsų širdys skatina su atsidavimu pasakoti kitiems apie jį ir jo vertingus tikslus! Kitiems nereikės sakyti mums, ką daryti ir kiek daryti tarnyboje. Mūsų širdys skatins mus daryti visa, ką galime.

18, 19. Kokią kliūtį įveikė sesuo, kad dalyvautų tarnyboje?

¹⁸ Net susidūrus su sunkiomis aplinkybėmis, širdis, sužadinta atsidavimo Dievui, skatins kalbėti. (Palygink Jeremijo 20:9.) Tai parodo Stelos, labai drovaus būdo krikščionės, atvejis. Tik pradėjusi studijuoti Bibliją, ji pagalvojo: ‛Aš niekada negalėsiu vaikščioti po namus!’ Ji paaiškina: „Aš visada buvau labai nedrąsi. Niekada negalėjau prieiti prie kitų pokalbio pradėti.“ Studijoms toliau tęsiantis, augo jos meilė Jehovai ir ji išugdė karštą troškimą kalbėti kitiems apie jį. „Atsimenu, sakiau savo Biblijos mokytojai: ‛Aš taip noriu kalbėti, bet niekaip negaliu, ir tai tikrai man kelia nerimą.’ Niekada neužmiršiu, ką ji man atsakė: ‛Stela, būk dėkinga, kad tu nori kalbėti.’“

¹⁹ Gana greitai Stela jau liudijo artimiausiai kaimynei. Po to ji žengė milžinišką žingsnį — pirmą kartą dalyvavo tarnyboje po namus (Apaštalų darbai 20:20, 21). Ji prisimena: „Savo įžangą aš buvau užsirašiusi. Tačiau taip baiminausi, kad net negalėjau pažvelgti į užrašus, nors laikiau juos priešais save!“ Dabar, praėjus daugiau nei 35 metams, Stela vis dar labai drovaus būdo. Tačiau ji mėgsta lauko tarnybą ir toliau prasmingai joje dalyvauja.

20. Koks pavyzdys rodo, kad Jehovos Liudytojams net persekiojimas ar įkalinimas negali užčiaupti burnos?

²⁰ Net persekiojimas ir įkalinimas nepajėgia atsidavusiems Jehovos Liudytojams užčiaupti burnos. Apsvarstykime Ernsto ir Hildegardos Seligerių iš Vokietijos pavyzdį. Dėl savo tikėjimo jiedu, kartu sudėjus, praleido daugiau kaip 40 metų nacistinėse koncentracijos stovyklose ir komunistiniuose kalėjimuose. Net kalėjime jie atkakliai liudijo kitiems kaliniams. Hildegarda prisimena: „Kalėjimo tarnautojai nutarė, kad aš esu labai pavojinga, nes, kaip pasakė viena prižiūrėtoja, kalbu apie Bibliją ištisą dieną. Todėl jie mane uždarė į kamerą, esančią rūsyje.“ Kai pagaliau jie atgavo laisvę, brolis ir sesuo Seligeriai pašventė visą savo laiką krikščioniškai tarnybai. Jiedu ištikimai tarnavo iki pat savo mirties: brolis Seligeris iki 1985-ųjų, o jo žmona iki 1992-ųjų.

21. Ką mes turime daryti, kad savo ištverme ugdytume atsidavimą Dievui?

²¹ Stropiai studijuodami Dievo Žodį ir skirdami laiką vertingai apmąstyti tai, ko mokomės, mes plėsime tikslų Jehovos Dievo ir Jėzaus Kristaus pažinimą. Dėl to savo ruožtu didesne apimtimi išsiugdysime vertingą savybę — atsidavimą Dievui. Be atsidavimo Dievui neįmanoma ištverti įvairių mėginimų, užklumpančių mus, kaip krikščionis. Taigi laikykimės apaštalo Petro patarimo ir toliau ‘savo tikėjimu ugdydami ištvermę, ištverme — maldingumą [„atsidavimą Dievui“, NW]’ (2 Petro 1:5, 6).

[Išnašos]

Kaip tu atsakysi?

◻ Kas yra atsidavimas Dievui?

◻ Koks yra ryšys tarp ištvermės ir atsidavimo Dievui?

◻ Kaip išugdyti atsidavimą Dievui?

◻ Kaip gali krikščionis praktikuoti namuose atsidavimą Dievui?

◻ Kokia turi būti pirmoji priežastis to, ką mes darome tarnyboje?

[Iliustracija 28 puslapyje]

Jehovos Liudytojai, įkalinti nacistų koncentracijos stovykloje Ravensbriuke, parodė ištvermę ir atsidavimą Dievui