Kas tiki piktąsias dvasias?

AR TU tiki, kad nematomos dvasios gali turėti įtakos tavo gyvenimui? Daugelis atsakytų kategorišku „ne“. Nors jie ir pripažįsta esant Dievą, tačiau juokiasi iš sampratos apie antžmogiškas piktąsias jėgas.

Vakarų pasaulyje plačiai paplitusį dvasių netikėjimą iš dalies galima paaiškinti krikščioniškojo pasaulio įtaka, kuris ištisus amžius mokė, kad žemė yra visatos centras, esantis tarp dangaus ir požeminio pragaro. Pagal šį mokymą, angelai džiaugėsi dangaus laime, o demonai tvarkė pragaro reikalus.

Kai mokslo pasiekimai privertė žmones atmesti klaidingas idėjas apie visatos sąrangą, tikėti dvasias tapo nebemadinga. Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica tvirtinama: „Dėl Koperniko revoliucijos 16-ajame amžiuje (pagrįstos lenkų astronomo Koperniko teorijomis)... Žemė daugiau nebebuvo laikoma visatos centru, o tik viena iš planetų Saulės sistemoje, kuri yra labai maža galaktikos dalis tikriausiai beribėje visatoje, — samprata apie angelus bei demonus atrodė jau nebetinkama.“

Nors daugelis netiki demonus, tuo pat metu milijonai tiki. Tikėjimas puolusius angelus — charakteringas daugelio praeities ir dabarties religijų bruožas. Manoma, kad šie blogieji angelai, be savo, kaip dvasingumo ardytojų, vaidmens, neša tokias nelaimes kaip karai, badas ir žemės drebėjimai ir taip pat sukelia ligas, psichinius sutrikimus bei mirtį.

Šėtonas Velnias, pagrindinė piktoji dvasia krikščionybėje ir judaizme, musulmonų vadinamas Ibliu. Zoroastrizme, senovės persų religijoje, jis pasirodo kaip Angra Mainju. Manoma, kad gnostikų religijoje, kuri klestėjo antrajame ir trečiajame mūsų eros šimtmečiuose, jis — Demiurgas; šiuo vardu pavadintas pavydus žemesnysis dievas, kurį garbino didžioji dauguma žmonijos, pati to nežinodama.

Žemesnio rango piktosios dvasios — labai charakteringas Rytų religijų bruožas. Induistai tiki, kad asurai (demonai) yra devų (dievų) opozicija. Tarp asurų ypač bijomasi rakšasų — baisių būtybių, kurios vaidenasi kapinėse.

Budistai įsivaizduoja demonus kaip įasmenintas jėgas, trukdančias žmogui pasiekti nirvaną — troškimų išnykimą. Pagrindinis gundytojas tarp jų yra Mara su savo trimis dukterimis: Rati (troškimas), Raga (malonumas) ir Tanha (neramumas).

Kinų garbintojai naudoja laužus, žibintus ir fejerverkus apsisaugoti nuo gvei, arba gamtos demonų. Japonų religijos taip pat teigia, kad esama daugybės demonų, įskaitant tengu — dvasias, valdančias žmones, kol jų neišvaro šventikas.

Neturinčiose šventraščių Azijos, Afrikos, Okeanijos bei Šiaurės ir Pietų Amerikos religijose tikima, kad dvasiniai kūriniai padeda arba kenkia priklausomai nuo aplinkybių ir jų vyraujančios nuotaikos. Žmonės garbina šias dvasias, kad apsisaugotų nuo nelaimės ir susilauktų jų palankumo.

Prie viso to pridėkite plačiai paplitusį domėjimąsi magija bei spiritizmu, ir darosi aišku, kad tikėjimas piktąsias dvasias turi ilgą ir daug apimančią istoriją. Bet ar protinga tikėti, kad tokios būtybės egzistuoja? Biblija sako, kad jos yra. Tačiau, jei jos egzistuoja, kodėl Dievas leidžia joms veikti žmogų jo žalai?