Pasitikėk, kad Jehova įgyvendins savo tikslą

„Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje per amžius“ (PSALMIŲ 36:29).

1. Koks yra Jehovos tikslas žemės ir žmonijos atžvilgiu?

KAI Jehova sukūrė mūsų pirmuosius tėvus, Adomą ir Ievą, jis padarė juos tobulus. Ir jis sukūrė juos taip, kad jie galėtų šioje žemėje gyventi amžinai — jeigu bus paklusnūs jo įstatymams (Pradžios 1:26, 27; 2:17). Be to, Dievas apgyvendino juos rojaus aplinkoje (Pradžios 2:8, 9). Jehova pasakė jiems: „Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite“ (Pradžios 1:28). Taigi jų palikuonys galiausiai turėjo paplisti visoje žemėje, ir ši planeta turėjo tapti rojumi, pilnu tobulų, laimingų žmonių. Kokią puikią pradžią turėjo žmonių šeima! „Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir buvo labai gera“ (Pradžios 1:31).

2. Kokie klausimai iškyla dėl žmonijos būklės?

² Tačiau tūkstantmečius egzistuojančios žmonijos būklė šiandien visiškai nebeprimena pirmapradžio Dievo tikslo. Žmonija labai nutolo nuo tobulybės ir tikrai nepatiria laimės. Pasaulio sąlygos sukelia sielvartą, ir, kaip išpranašauta, jos mūsų laikais dramatiškai pablogėjo (2 Timotiejui 3:1-5, 13). Taigi kaip mes galime būti tikri, kad Dievo tikslas žmonijos atžvilgiu bus įgyvendintas artimiausioje ateityje? Ar varginančios sąlygos tęsis dar ilgą laiką?

Kodėl taip atsitiko?

3. Kodėl Jehova nedelsdamas nenumalšino žmonijos maišto?

³ Tie, kurie turi tikslų įkvėpto Dievo Žodžio pažinimą, žino, kodėl Jehova leido šias blogas sąlygas žemėje. Jie taip pat žino, ką jis darys tuo atžvilgiu. Iš Biblijos pranešimo jie sužinojo, kad mūsų pirmieji tėvai piktnaudžiavo nuostabia Dievo žmonėms duota laisvo pasirinkimo dovana. (Palygink 1 Petro 2:16.) Jie klaidingai pasirinko nepriklausomybės nuo Dievo kelią (Pradžios knygos 2 ir 3 skyriai). Dėl jų maišto iškilo didžiausios svarbos klausimai: Ar universalusis Suverenas turi teisę valdyti žmoniją? Ar jo valdžia jiems geriausia? Ar gali žmonės sėkmingai valdyti patys save be Dievo priežiūros? Tikras kelias rasti atsakymus į šiuos klausimus buvo leisti per šimtmečius žmonijai valdyti pačiai. Rezultatai, be jokių abejonių, turėjo parodyti, ar žmonės galėtų sėkmingai tvarkytis nepriklausomai nuo savo Kūrėjo.

4, 5. a) Kokios buvo pasekmės, kai žmonija atmetė Dievo valdžią? b) Ką aiškiai parodė praėjęs laikas?

⁴ Kai Adomas ir Ieva paliko Dievą, jis daugiau nebepalaikė jų tobulybės. Be jo palaikymo prasidėjo jų žlugimas. To pasekmė buvo netobulumas, senatvė ir pagaliau mirtis. Pagal paveldimumo dėsnius mūsų pirmieji tėvai perdavė šias neigiamas savybes visiems savo palikuonims, tarp jų ir mums (Romiečiams 5:12). O kokie kelių tūkstantmečių žmonių valdžios rezultatai? Jie katastrofiški, kaip teisingai sakoma Ekleziasto 8:9: „Žmogus viešpatauja žmogui jo nuostoliui.“

⁵ Praėjęs laikas aiškiai parodė, kad žmonės nesugeba sėkmingai tvarkyti savo reikalų be savo Kūrėjo. Įkvėptas Biblijos rašytojas Jeremijas pareiškė: „Aš žinau, Viešpatie, kad ne žmogaus valdžioje jo kelias ir ne nuo žmogaus pareina vaikščioti ir vesti savo žingsnius“ (Jeremijo 10:23; Pakartoto Įstatymo 32:4, 5; Ekleziasto 7:29).

Dievo tikslas nepasikeitė

6, 7. a) Ar dėl praslinkusių istorijos tūkstantmečių pasikeitė Jehovos tikslas? b) Kas įeina į Jehovos tikslą?

⁶ Ar praslinkę kupini blogio ir kančių žmonijos istorijos tūkstantmečiai pakeitė Dievo tikslą? Jo Žodyje pareiškiama: „Nes štai ką sako Viešpats, kurs sutvėrė dangų, kurs padarė žemę ir ją sutvarkė; jis jos kūrėjas. Jis ne veltui ją sutvėrė; jis padarė ją, kad būtų gyvenama“ (Izaijo 45:18). Taigi Dievas sukūrė žemę, kad joje gyventų žmonės, ir tai tebėra jo tikslas.

⁷ Jehova sukūrė žemę ne tik dėl to, kad ji būtų apgyvendinta, bet jis taip pat norėjo, kad ji taptų rojumi tobulų, laimingų žmonių džiaugsmui. Štai kodėl Biblijoje išpranašauta, kad bus „nauja žemė“, nauja žmonių visuomenė, kur ‛gyvens teisybė’ (2 Petro 3:13). Ir Apreiškimo 21:4 Dievo Žodis sako mums, kad jo naujajame pasaulyje „jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų [žmonių] akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“. Dėl šių priežasčių Jėzus galėjo kalbėti apie ateities naująjį pasaulį žemėje kaip apie „rojų“ (Luko 23:43).

8. Kodėl galime būti tikri, kad Jehova įvykdys savo tikslą?

⁸ Kadangi Jehova galingiausias ir išmintingiausias visatos Kūrėjas, niekas negali jam sukliudyti įgyvendinti savo tikslą. „Kareivijų Viešpats prisiekė tardamas: Iš tikrųjų taip bus, kaip aš maniau, ir kaip savo mintyje nutariau, taip įvyks“ (Izaijo 14:24). Taigi kai Dievas sako, kad jis padarys šią žemę rojumi, kuriame gyvens tobuli žmonės, taip ir įvyks. Jėzus pasakė: „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mato 5:5; palygink Psalmių 36:29). Mes galime pasitikėti, kad šis pažadas bus išpildytas. Iš tikrųjų mes galime laiduoti tai savo gyvybe.

Jie pasitikėjo Jehova

9. Kaip Abraomas parodė savo pasitikėjimą Jehova?

⁹ Visą istoriją daug dievobaimingų žmonių Dievo tikslo dėl žemės išsipildymą laidavo savo gyvybe, kadangi jie buvo įsitikinę, jog jis įgyvendins tai, ką pažadėjo. Nors jų žinios galbūt buvo ribotos, bet jie pasitikėjo Dievu ir paskyrė savo gyvenimą jo valiai vykdyti. Pavyzdžiui, toks buvo Abraomas, gyvenęs apie 2000 metų prieš Jėzaus atėjimą į žemę, — daug metų iki to, kol buvo pradėta rašyti Biblija. Jis pasitikėjo, kad Jehova išpildys savo pažadus. Apie Kūrėją Abraomas, matyt, sužinojo iš savo ištikimojo prosenelio Semo, kurį mokė Nojus. Todėl kai Dievas liepė Abraomui išsikelti iš klestinčio Chaldėjos Ūro į nepažįstamą ir pavojingą Kanaano šalį, tas patriarchas žinojo, jog galėjo pasitikėti Jehova, ir todėl iškeliavo (Žydams 11:8). Laikui bėgant Jehova pasakė jam: „Aš padarysiu iš tavęs didelę tautą“ (Pradžios 12:2).

10, 11. Kodėl Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo viengimį sūnų Izaoką?

¹⁰ Kas įvyko, kai Abraomui gimė Izaokas? Jehova nurodė Abraomui, kad jo palikuonys taps didele tauta kaip tik per Izaoką (Pradžios 21:12). Todėl galėjo atrodyti visiškas prieštaravimas, kai Jehova, bandydamas Abraomo tikėjimą, liepė jam paaukoti savo sūnų Izaoką (Pradžios 22:2). Tačiau visiškai pasitikėdamas Jehova Abraomas pasiruošė vykdyti užduotį ir iš tikrųjų iškėlė savo peilį, kad nužudytų Izaoką. Paskutinę akimirką Dievas siuntė angelą, kad sulaikytų Abraomą (Pradžios 22:9-14).

¹¹ Kodėl Abraomas buvo toks paklusnus? Tai atskleidžiama Žydams 11:17-19: „Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, — jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: ‛Tau bus duoti palikuonys [„tavo sėkla“, NW] iš Izaoko.’ Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį.“ Panašiai kalbama ir Romiečiams 4:20, 21: „[Abraomas] nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, ... būdamas tikras, jog ką [Dievas] pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.“

12. Kaip Abraomui buvo atlyginta už jo tikėjimą?

¹² Abraomui už jo tikėjimą buvo atlyginta ne tik tuo, kad buvo išsaugotas Izaokas ir iš jo kilo „didelė tauta“, bet ir kitu požiūriu. Dievas pasakė Abraomui: „Tavo palikuonyse [„per tavo sėklą“, ŠvR] bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu buvai klusnus mano balsui“ (Pradžios 22:18). Kaip? Dievo dangiškosios Karalystės Karalius turėjo kilti iš Abraomo giminės linijos. Ta Karalystė galutinai sunaikins šį Šėtono valdomą blogio pasaulį (Danieliaus 2:44; Romiečiams 16:20; Apreiškimas 19:11-21). Po to, valdant Karalystei, Rojus bus išplėstas visoje išvalytoje žemėje, ir žmonės iš ‛visų tautų’, kurie vykdo Dievo valią, amžinai džiaugsis tobula sveikata ir gyvenimu (1 Jono 2:15-17). Ir nors Abraomo žinios apie Karalystę buvo ribotos, pasitikėdamas Dievu jis laukė jos įkūrimo (Žydams 11:10).

13, 14. Kodėl Jobas pasitikėjo Dievu?

¹³ Po keleto šimtmečių, tarp 17 ir 16 amžių pr. m. e., ten, kur šiandieninė Arabija, gyveno žmogus, vardu Jobas. Jis taip pat gyveno anksčiau, negu buvo pradėta rašyti Biblija. Jobas „buvo nepeiktinas ir teisus gyventojas, kuris bijojosi Dievo ir vengė pikta“ (Jobo 1:1, ŠvR). Kai Šėtonas sukėlė Jobui bjaurią, skausmingą ligą, šis ištikimas vyras per tą sunkų išmėginimą „nenusidėjo savo lūpomis“ (Jobo 2:10). Jobas pasitikėjo Dievu. Ir nors jis nežinojo smulkmenų, dėl ko jam teko tokia didelė kančia, jis laidavo savo gyvybe, jog Dievas ir Jo pažadai tikri.

¹⁴ Jobas žinojo, kad nors jis ir mirtų, Dievas vieną dieną galėtų sugrąžinti jį gyventi per prikėlimą. Jis parodė savo viltį sakydamas Jehovai Dievui: „O kad Tu mane pragare [kape] paslėptumei... ir man nustatytumei laiką ir tada manęs atsimintumei! Ar turi numiręs žmogus vėl gyvas būti?.. Tu pašauktumei ir aš atsiliepčiau Tau“ (Jobo 14:13-15, ŠvR). Nors ir labai kentėdamas, Jobas parodė, kad tiki Dievo suverenitetu, sakydamas: „Kolei gyvas būsiu, aš neatstosiu nuo savo nekaltumo [„ištikimybės“, NW]“ (Jobo 27:5).

15. Kaip Dovydas išreiškė savo pasitikėjimą Jehovos tikslu?

¹⁵ Praėjus maždaug šešiems šimtams metų po Jobo ir beveik prieš tūkstantį metų iki Jėzaus atėjimo į žemę, Dovydas išreiškė savo tikėjimą naujuoju pasauliu. Psalmėse jis pasakė: „Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, paveldės žemę. Dar truputis, ir nebebus bedievio; ... Bet romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos daugybe. Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje per amžius.“ Turėdamas tvirtą viltį Dovydas skatino: „Turėk vilties Viešpatyje... Gėrėkis Viešpačiu, ir jis duos tau, ko geidžia tavo širdis“ (Psalmių 36:3, 4, 9-11, 29).

16. Kokią viltį turėjo didelis „debesis liudytojų“?

¹⁶ Šimtmečiais ištikimi vyrai ir moterys turėjo tokią pat amžinojo gyvenimo žemėje viltį. Iš tikrųjų jie sudarė didelį „debesį liudytojų“, kurie tiesiogiai laidavo savo gyvybe Jehovos pažadų išsipildymą. Daugelis iš tų senųjų laikų Jehovos liudytojų buvo kankinti ir nužudyti dėl savo tikėjimo, „kad laimėtų prakilnesnį prisikėlimą“. Ką tai reiškia? Naujajame pasaulyje Dievas atlygins jiems geresniu prisikėlimu ir amžinojo gyvenimo viltimi (Jono 5:28, 29; Žydams 11:35; 12:1).

Liudytojai-krikščionys pasitiki Dievu

17. Kaip tvirtai pasitikėjo Jehova pirmojo šimtmečio krikščionys?

¹⁷ Pirmajame m. e. šimtmetyje naujai įkurtam krikščionių susirinkimui Jehova atskleidė daugiau detalių apie Karalystę ir jos valdžią žemėje. Pavyzdžiui, jo dvasia įkvėpė apaštalą Joną parašyti, kad skaičius tų, kurie bus bendravaldžiai su Jėzumi Kristumi dangaus Karalystėje, bus 144000. Tai ištikimi Dievo tarnai, kurie „atpirkti iš žmonijos“ (Apreiškimas 7:4; 14:1-4). Jie valdys žemę ‛karaliaudami’ su Kristumi danguje (Apreiškimas 20:4-6, ŠvR). Tie pirmojo amžiaus krikščionys taip tvirtai tikėjo, jog Jehova išpildys savo pažadą dėl dangiškosios Karalystės ir jos žemiškosios valdos, kad už savo tikėjimą jie buvo pasiruošę atiduoti savo gyvybę. Daugelis iš jų padarė kaip tik tai.

18. Kaip Jehovos Liudytojai šiandien seka savo tolimos praeities bendratikiais?

¹⁸ Šiandien beveik penki milijonai Jehovos Liudytojų pasitiki Dievu taip, kaip ir jų bendratikiai, gyvenę šimtmečiais prieš juos. Šie dabartiniai Liudytojai taip pat laidavo Dievo pažadų išsipildymą savo gyvybe. Jie paaukojo jam savo gyvenimą, ir jie turi visą Bibliją savo tikėjimui sustiprinti (2 Timotiejui 3:14-17). Šiandieniniai Jehovos Liudytojai seka pirmojo amžiaus Jėzaus pasekėjais, kurie pareiškė, jog jie ‛Dievo klausys labiau negu žmonių’ (Apaštalų darbai 5:29). Šiame šimtmetyje daugelis iš šių Liudytojų-krikščionių buvo žiauriai persekiojami. Kai kurie iš jų dėl savo tikėjimo buvo nužudyti. Kiti mirė nuo ligų, nelaimingų atsitikimų ar senatvės. Tačiau kaip ir praėjusių laikų liudytojai, jie pasitikėjo Dievu, kadangi žinojo, jog jis sugrąžins juos gyventi naujajame pasaulyje per prikėlimą (Jono 5:28, 29; Apaštalų darbai 24:15; Apreiškimas 20:12, 13).

19, 20. Ką mes suprantame iš Biblijos pranašysčių, kuriose kalbama apie mūsų dienas?

¹⁹ Jehovos Liudytojai žino, kad jų surinkimas iš visų tautų į vieną pasaulinę broliją buvo jau seniai išpranašautas Biblijoje (Izaijo 2:2-4; Apreiškimas 7:4, 9-17). Ir Jehova paveda jiems pasaulinį skelbimo darbą, kad Dievo malonėn ir apsaugon būtų surinkti dar kiti nuoširdūs žmonės (Patarlių 18:10; Mato 24:14; Romiečiams 10:13). Jie visi visiškai pasitiki Jehova, nes žino, kad jis greitai įves savo nuostabų naująjį pasaulį. (Palygink 1 Korintiečiams 15:58; Žydams 6:10.)

²⁰ Biblijos pranašystės parodo, kad jau beveik 80 metų, — pradedant reikšmingais 1914-aisiais, — kai Šėtono pasaulis gyvena savo paskutines dienas. Artėja šio pasaulio pabaiga (Romiečiams 16:20; 2 Korintiečiams 4:4; 2 Timotiejui 3:1-5). Todėl Jehovos Liudytojai kupini ryžto, kadangi jie supranta, jog Dievo Karalystė greitai visiškai kontroliuos visus žemės dalykus. Sunaikindamas dabartinį blogio pasaulį ir įkurdamas savo teisingą naująjį pasaulį Dievas visiškai pašalins blogą padėtį, kuri egzistavo žemėje tokius ilgus šimtmečius (Patarlių 2:21, 22).

21. Nepaisant dabartinių vargų, kuo galime džiaugtis?

²¹ Tada per visą amžinybę Dievas didžiai rūpinsis mumis, išliedamas palaimas, kurios su pertekliumi atlygins bet kokią anksčiau padarytą žalą. Tiek daug puikių dalykų laukia mūsų naujajame pasaulyje, kad mūsų ankstesni vargai išblės iš atminties. Kokia paguoda žinoti, kad Jehova tada ‛iš savo atviros rankos pasotins kiekvieną gyvą būtybę tuo, kas jai tinka’ (Psalmių 145:16, ŠvR; Izaijo 65:17, 18).

22. Kodėl turime pasitikėti Jehova?

²² Naujajame pasaulyje ištikimoji žmonija pamatys Romiečiams 8:21 žodžių išsipildymą: „Pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.“ Jie pamatys, kad išsipildė malda, kurios Jėzus išmokė savo pasekėjus: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10). Taigi visiškai pasitikėkime Jehova, kadangi jo patikimas pažadas skelbia: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje per amžius“ (Psalmių 36:29).

Kaip tu atsakytum?

◻ Koks yra Jehovos tikslas žemės ir žmonijos atžvilgiu?

◻ Kodėl Dievas leido žemėje blogas sąlygas?

◻ Kaip senovės ištikimi žmonės parodė savo pasitikėjimą Jehova?

◻ Kodėl Dievo tarnai šiandien pasitiki Jehova?

[Iliustracija 29 puslapyje]

Dievas sukūrė žmones, kad jie laimingi amžinai gyventų žemės rojuje