Pasiryžusios tarnauti Jehovai!

„TU NEISI skelbti!“ „Ir tegu tavieji čia nevaikšto!“ Daug krikščionių moterų girdi šiuos ir panašius žodžius iš savo vyrų, priešiškų tiesai. Tačiau kai šie vyrai tarnauja karinėse pajėgose, jų žmonos susiduria su ypatingais savo tikėjimo sunkumais (Izaijo 2:4; Jono 17:16). Tad kaip tokios žmonos-krikščionės pajėgia likti dvasiškai tvirtos ir veiklios Karalystės tarnyboje?

Ištverti joms padeda ištikimybė Jehovai Dievui ir drauge asmeninis ryžtas. „Manau, jog viskas priklausė nuo mano pačios aiškaus apsisprendimo, — paaiškina Ivona, kareivio žmona. — Aš žinojau, kad kažkokiu būdu vyro pasipriešinimas turi atslūgti.“ Iš tikrųjų taip ir buvo.

Kita krikščionė, būdama ištekėjusi už karininko, pasakoja, kaip jos ryžtinga pozicija net palengvina vyro gyvenimą. „Jis žino mano tvarkaraštį ne blogiau už savąjį, o kariškiai tai vertina“, — aiškina ji. Tačiau jai nėra lengva toliau laikytis Jehovos tarnybos kurso.

Įveikti vienišumą

Kariškių žmonos dažnai susiduria su sunkumais, kai, būdamos įspėtos vos prieš keletą dienų, kartu su savo vyrais turi išvykti toli nuo namų. Todėl atsidūrus neįprastoje aplinkoje, lengva pasijusti vienišai. Bet toks jausmas bereikalingas. Tie, kurie tarnauja Jehovai, turi vieną pranašumą. Kokį? Pagal krikščionių apaštalo Petro žodžius, „visų brolių draugiją“. Jehovos Liudytojai, dabar sudarantys milijonus, veikia 231 šalyje kaip didelė krikščionių šeima — „brolija“. Tu iš esmės visur juos rasi (1 Petro 2:17, NW, išnaša).

Siuzana netikėtai turėjo palikti namus ir vykti karinių oro pajėgų bazėn, į kurią paskyrė jos vyrą. Neseniai priėmusi tiesą ir spaudžiama netikinčio vyro palikti krikščionišką tarnybą, ji pasakoja: „Aš iš karto nuvykau į vietines sueigas; čia galėjau prisėsti ir pasikalbėti su kitomis seserimis. Galiu tikrai pasakyti, jog šis bendravimas padėjo man laikytis toliau.“

Kai kada vienatvė sukelia depresiją. Net tada gera žinia suteikia malonų pakilimą. Glenis, sesuo iš Anglijos, išvykusi drauge su savo į užsienį paskirtu vyru, pasakoja: „Kai aš tikrai buvau prislėgta, netikėtai man parašė moteris, kurią pažinojau daugelį metų dar savo tarnavimo armijoje laikais, sakydama, jog ji neseniai pasikrikštijo kaip Jehovos Liudytoja. Tai padrąsino mane kaip tik pačiu laiku.“

Džeinė, iškeliavusi su savo vyru į Keniją, suprato, kad krikščionių sueigos, nors ir vedamos jai nesuprantama kalba, pasirodė gyvybiškai svarbios. „Žinojau, jog Jehova nori, kad aš čia būčiau“, — aiškina ji. — Aš buvau su savo broliais, o tai tarsi tonizuojanti priemonė. Jie maloniai priėmė mane ir aš jaučiausi kaip šeimoje.“

Džeinė — tik viena iš daugelio, gyvenančių tokiomis aplinkybėmis ir suradusių dvasinius gimines, kurių nė nežinojo esant! (Morkaus 10:29, 30).

Tvirtos, nepaisant opozicijos

„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės, — perspėjo Jėzus. — Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mato 10:34). Ką jis turėjo omenyje? Net šeimoje, kurioje reikėtų tikėtis ramybės, „staiga gali būti mestas kalavijas“, — sako A. T. Robertsonas savo knygoje Word Pictures in the New Testament. „Žmogaus namiškiai, — nurodė Jėzus, — taps jam priešais“ (Mato 10:36). Pasirodo, kokie teisingi šie žodžiai, kai sutuoktinis yra priešiškas tiesai!

Kai Diana pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos Liudytojais, jos vyras, karinių oro pajėgų karininkas, buvo labai nepatenkintas. Kaip tai paveikė jų santuoką? „Tarsi ledo siena atsirado tarp mūsų, — pasakoja Diana. — Mūsų santuoka buvo laiminga. Ir staiga mes tapome tik vieno namo gyventojais.“ Kaip ji įveikė sunkumus? „Svarbu asmeninis įsitikinimas bei ryžtas, taip pat Jehovos parama ir jo dvasia.“ Dianos širdį paveikė biblinis pranašo Danieliaus pavyzdys.

Kai esančiam Babilono tremtyje Danieliui buvo pasiūlytas maistas, netinkamas Dievo tarnui, jis „nusistatė savo širdyje nesusitepti karaliaus valgiais“. Taip, Danielius apsisprendė sąmoningai. Jis nutarė širdyje niekada nesusiteršti tokiu maistu. Kokią drąsą jis parodė tada, kai „prašė kamarponių viršininką padaryti taip, kad galėtų nesusitepti“! Rezultatas? Jehova palaimino jo ryžtingą poziciją (Danieliaus 1:8, 9, 17).

Panašiai ir šiandieną priešiškai nusiteikęs vyras gali reikalauti iš žmonos nebelankyti susirinkimo sueigų. Kaip jai reikia reaguoti? Džeinė atsidūrė tokioje padėtyje. Ji paaiškina: „Aš niekada nepasidaviau spaudimui. Žinojau, jog kompromiso neturi būti. Turėjau parodyti, kiek daug man reiškia sueigos.“ Jehova laimino jos ryžtą, kai ji ir toliau lankė sueigas.

„Mano vyras bandė neleisti manęs į sueigas, bet tai tęsėsi neilgai, — pasakoja Glenis. — Aš vis tiek ėjau. Kai grįždavau namo, jis kai kada mane mušdavo, o kitą kartą pasitikdavo tylėdamas.“ Tačiau ji įveikdavo sunkumus nuolat melsdamasi. Taip pat du susirinkimo vyresnieji reguliariai melsdavosi su ja; tai teikė daug drąsos toliau lankyti sueigas (Jokūbo 5:13-15; 1 Petro 2:23).

Kartais vyro vadai gali daryti spaudimą jam, kad atkalbėtų žmoną nebeskelbti gerosios naujienos. Diana suprato, jog ji turi vyrui paaiškinti, kam ji teikia pirmenybę. „Aš buvau pasiruošusi, — sako ji, — prisiimti savo nepertraukiamo skelbimo pasekmes.“ Kaip tai panašu į apaštalų poziciją! (Apaštalų darbai 4:29, 31). Tačiau ji skelbė apdairiai. Ji pasakoja: „Paprastai aš kviesdavau kavos ir kiekvienam siūlydavau knygą Tiesa“ (Mato 10:16; 24:14).

Paklusti, bet be kompromisų

Žmonos-krikščionės, kad ir varginamos šeimyninės įtampos, žvelgia į priekį ir pasitiki Jehova. Tai padeda joms išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Jos, kiek gali, visiškai palaiko vyrus, nekompromituodamos savo tikėjimo. Tai darydamos, jos laikosi Petro įkvėpto patarimo: „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams“ (1 Petro 3:1). Vertime „Išplėstas Naujasis Testamentas“ (anglų k.) šis apaštalo nurodymas skamba taip: „Pakluskite kaip pavaldžios ir nuo jų priklausomos ir prisitaikykite prie jų.“ Atkreipk dėmesį, kaip Džeinė laikėsi šio patarimo. „Vyras pasakė man, kad tai, ką aš noriu daryti, neturi trukdyti jo karjerai, — aiškina ji. — Tad aš bandžiau, kaip galėjau, ieškoti būdų jam padėti.“

Taip kai kurios žmonos-krikščionės sutinka dalyvauti oficialiuose priėmimuose, į kuriuos būna pakviesti jų vyrai. Tačiau vis dėlto jos ryžtasi niekada nekompromituoti savo tikėjimo. Džeinė parinko laiką pasikalbėti su vyru apie tai. Ji maloniai paaiškino, kad pasiruošusi eiti, bet ten būdama nenori sukelti jam nepatogumų. „Žinojau, kad kartais visi dalyviai turi atsistoti tostui. Man buvo žinoma, jog ištikimybę tinka rodyti vien Jehovai, o tostas reiškia daug daugiau negu tik pagarbą. Mano vyras suprato, kokia kebli padėtis gali susidaryti, todėl jis paprastai tarė: ‛Neateik!’ Aš paklusau.“

Antra vertus, Glenis lydėjo savo vyrą į tokį priėmimą, bet stebėjo karininkus, sėdinčius stalo gale. Kai pamatė, kad jie ruošiasi pasiūlyti tostą, ji apdairiai pasišalino į tualeto kambarį! Taip, šios moterys prisiderino, bet nesileido į kompromisus.

„Laimėti be žodžio“

„Jei mano, kaip žmonos, sugebėjimai pagerės, vyras pamatys, jog tiesa pakeitė mane“, — svarstė Ivona. Todėl ji kaskart skaitydavo knygoje „Šeimos gyvenimas“ (anglų k.) skyrių „Visa širdimi mylima žmona“.a „Aš atkreipiau ypatingą dėmesį į straipsnį su paantrašte ‛Verkiančios, niurnančios’. Bet įsitikinau, jog kuo daugiau bandau kalbėti vyrui, tuo viskas blogiau.“ Tačiau galiausiai jai pavyko padėti vyrui tapti Jehovos tarnu. Kaip? Ji taikė principą, nurodytą 1 Petro 3:1 (NTP), kur sakoma, kad vyrai gali būti „laimėti be žodžio“.

Kiti daugiausia vertina krikščionybę iš to, kaip krikščionės rūpinasi savo šeimomis. „Aš stengiausi, kad tiesa būtų kiek tik įmanoma patrauklesnė, — sako Diana. — Kai išvykdavau į sueigas, mano vyras jautėsi labai vienišas, todėl užsibrėžiau išmokyti vaikus ypač gerai elgtis, kada mes pareidavome namo. Kai sugrįždavome, pati taip pat skirdavau jam ypatingą dėmesį.“ Pamažu jos vyras, atsiliepdamas į savo šeimos švelnų dėmesį, pakeitė požiūrį.

Padėti gali ir kiti Jehovos tarnai. Džeinė pasakoja, kad jos vyrui patiko būti kartu su Liudytojais-misionieriais, kuriuos jis sutiko Kenijoje. „Jie susidraugavo su juo, kalbėjosi apie futbolą ir buvo labai vaišingi. Mus keletą kartų pasikvietė į įvairius misionierių namus pietų.“ Jos vyras vėliau aiškino: „Aš pradėjau žvelgti į Džeinės tikėjimą visiškai kitu požiūriu. Jos draugai buvo labai inteligentiški žmonės, kurie galėjo kalbėti įvairiomis temomis.“ Panašiai ir Dianos vyras pakeitė savo požiūrį į tiesą. Kai sykį jo automobilis sugedo, jaunas Liudytojas atėjo jam į pagalbą. „Tai tikrai padarė man įspūdį“, — sako jis.

Žinoma, ne visi sutuoktiniai laimimi tiesai. Kas tada? Jehova teikia paramą, kad įgalintų ištikimuosius ištverti (1 Korintiečiams 10:13). Pasvarstyk apie Glenis paskatinimą tiems, kurių aplinkybės panašios į jos: „Niekada, niekada neabejok, jog Jehova yra Tas, kuris įkūrė santuoką, ir jis nori, kad poros liktų drauge. Tad nesvarbu, ką vyras bedarytų ar kokio pasipriešinimo tu susilauktumei iš aplinkinių, Jehova niekada neleis tau kristi.“ Nors jos vyras dar nėra Jehovos garbintojas, jo požiūris į ją ir tiesą pasidarė minkštesnis.

‛Sėja su ašaromis, pjauna su džiaugsmu’

Tikrai šios krikščionės pasiryžusios tarnauti Jehovai. Jei tavo aplinkybės panašios, tebūna toks pat ir tavasis apsisprendimas. Prisimink paskatinimą: „Bijosi Viešpaties, tavo Dievo, ir jam vienam tarnausi, jo laikysies“ (Pakartoto Įstatymo 10:20).

„Verkdami jie eina sėti brangią sėklą, bet grįžta su džiaugsmu, pėdus parsinešdami“ (Psalmių 126:6, ŠvR). „Tenka išlieti daug ašarų, kai bandai tylomis ar žodžiais parodyti tiesą savo sutuoktiniui, — prisipažįsta viena Liudytoja. — Bet galų gale džiūgauji, nes jei jis ir nepriima tiesos, Jehova laimina tave už padarytas pastangas.“

Visi, kurie ištikimai tarnauja Jehovai nepaisydami priešiškumo namuose, tikrai nusipelno pagyrimo. Jie verti paramos ir meilės. Tegu jie laikosi bekompromisinės pozicijos, pasiryžę tarnauti Jehovai!

[Išnaša]

[Iliustracija 30 puslapyje]

Maldingas studijavimas sustiprina krikščionišką ryžtą