Kodėl Jehovos Liudytojai nenustoja budėti

„Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (MATO 24:42).

1. Kam taikomas perspėjimas „budėkite“?

KIEKVIENAM Dievo tarnui — jaunam ar pagyvenusiam, ką tik pasiaukojusiam ar turinčiam ilgą tarnybos patirtį — tinka Biblijos perspėjimas: „Budėkite“! (Mato 24:42). Kodėl tai taip svarbu?

2, 3. a) Kokį ženklą Jėzus aiškiai apibūdino ir ką parodė pranašystės išsipildymas? b) Pagal kokią aplinkybę, minimą Mato 24:42, patikrinamas mūsų tikėjimo tikrumas ir kaip?

² Bebaigdamas savo tarnybą žemėje, Jėzus išpranašavo ženklą, parodantį, kad jis nematomai dalyvauja Karalystės valdžioje (Mato 24 ir 25 skyriai). Jis aiškiai apibūdino tą savo karališko dalyvavimo laiką, — ir pranašystėje nusakytų įvykių išsipildymas parodo, kad jis buvo pasodintas į sostą danguje kaip Karalius 1914 metais. Jis taip pat nurodė aplinkybę, pagal kurią tada bus patikrintas mūsų tikėjimo tikrumas. Kalbėdamas kaip tik apie tą laiką, kuomet jis pradės veikti kaip nuosprendžio Vykdytojas, kuris sunaikins dabartinę blogą sistemą per didį sielvartą, Jėzus pasakė: „Tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas.“ Būtent tai turėdamas omenyje, jis pasakė: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mato 24:36, 42).

³ Kadangi nežinome dienos ir valandos, kada prasidės didis sielvartas, jeigu mes tvirtiname esą krikščionys, mums būtina gyventi kaip tikriesiems krikščionims kiekvieną dieną. Ar už tai, kaip tu panaudoji savo gyvenimą, susilauksi Viešpaties pritarimo didžiam sielvartui atėjus? O jeigu prieš tai numirsi, ar jis prisimins tave kaip lojaliai tarnavusį Jehovai iki pat savo dabartinio gyvenimo pabaigos? (Mato 24:13; Apreiškimas 2:10).

Pirmieji mokiniai stengėsi būti budrūs

4. Ko mes galime išmokti iš Jėzaus dvasiško budrumo pavyzdžio?

⁴ Jėzus Kristus pats parodė puikiausią dvasinio budrumo pavyzdį. Jis dažnai ir karštai meldėsi savo Tėvui (Luko 6:12; 22:42-44). Susidūręs su išbandymais, jis tvirtai rėmėsi Rašto teikiamu vadovavimu (Mato 4:3-10; 26:52-54). Jis neleido savo dėmesiui atitrūkti nuo darbo, kurį Jehova buvo jam paskyręs (Luko 4:40-44; Jono 6:15). Ar tie, kurie save laikė Jėzaus mokiniais, buvo tokie pat budrūs?

5. a) Kodėl Jėzaus apaštalams buvo sunku išlaikyti dvasinę pusiausvyrą? b) Kokią pagalbą Jėzus suteikė savo apaštalams, kai buvo prikeltas?

⁵ Kartais susvyruodavo netgi Jėzaus apaštalai. Dėl persistengimo ir neteisingo supratimo jiems tekdavo patirti nusivylimus (Luko 19:11; Apaštalų darbai 1:6). Kol jie išmoko visiškai pasitikėti Jehova, staiga užklupę išbandymai išmušdavo juos iš pusiausvyros. Todėl, kai Jėzų suėmė, jo apaštalai pabėgo. Po to, tą pačią naktį Petras iš baimės kelis kartus išsigynė netgi pažįstąs Kristų. Apaštalai dar nebuvo priėmę į širdį Jėzaus patarimo: „Budėkite ir melskitės“ (Mato 26:41, 55, 56, 69-75). Po prisikėlimo Jėzus naudojosi Raštu, kad sustiprintų jų tikėjimą (Luko 24:44-48). Ir kuomet atrodė, kad kai kurie iš jų gali nustumti jiems patikėtą tarnybą į antrą vietą, Jėzus sustiprino jų norą susitelkti svarbesniam darbui (Jono 21:15-17).

6. Dėl kokių dviejų žabangų Jėzus buvo anksčiau įspėjęs savo mokinius?

⁶ Anksčiau Jėzus buvo perspėjęs savo mokinius nebūti pasaulio dalimi (Jono 15:19). Jis taip pat patarė jiems neviešpatauti vienas kitam, bet tarnauti kartu kaip broliams (Mato 20:25-27; 23:8-12). Ar jie paklausė jo patarimo? Ar jie laikė svarbiausiu tą darbą, kurį jis jiems pavedė?

7, 8. a) Kaip pirmojo amžiaus krikščionių elgesys parodė, jog jie priėmė į širdį Jėzaus perspėjimą? b) Kodėl buvo svarbu nepaliauti dvasiškai budėjus?

⁷ Kol apaštalai buvo gyvi, jie saugojo susirinkimą. Istorija liudija, kad pirmieji krikščionys nesikišo į politinius Romos imperijos reikalus ir neturėjo išaukštintos dvasininkijos klasės. Kita vertus, jie buvo karšti Dievo Karalystės skelbėjai. Iki pirmojo amžiaus pabaigos jie jau buvo paliudiję visoje Romos imperijoje, darydami mokinius Azijoje, Europoje ir Šiaurės Afrikoje (Kolosiečiams 1:23).

⁸ Tačiau tie pasiekimai skelbimo darbe nereiškė, kad jau nebereikėjo budėti dvasiškai. Iki Jėzaus pranašauto atėjimo buvo dar toli. Ir kai susirinkimas įžengė į antrąjį m. e. šimtmetį, atsirado aplinkybės, kurios grėsė krikščionių dvasiškumui. Kaip tai galėjo būti?

Tie, kurie nustojo budėti

9, 10. a) Kokios po apaštalų mirties atsiradusios aplinkybės parodė, jog daugelis tariamųjų krikščionių nebudėjo? b) Kokie šioje pastraipoje nurodyti Rašto tekstai būtų galėję padėti tariamiesiems krikščionims išlikti dvasiškai stipriems?

⁹ Kai kurie iš atėjusiųjų į susirinkimą pradėjo savo įsitikinimus reikšti graikų filosofijos sąvokomis, kad tai, ką jie skelbė, būtų labiau priimtina pasaulio žmonėms. Palaipsniui pagoniškos dogmos, tokios kaip Trejybė ir įgimtas sielos nemirtingumas, pasidarė užterštos krikščionybės formos dalimi. Tai vedė prie to, jog buvo atsisakyta tūkstantmečio vilties. Kodėl? Tie, kurie priėmė tikėjimą sielos nemirtingumu, padarė išvadą, jog visos Kristaus valdymo teikiamos palaimos bus dvasinėje srityje, ir jas gaus siela, kuri kūnui mirus išliks gyva. Taigi jie nejautė būtinumo laukti Kristaus dalyvavimo Karalystės valdžioje. (Palygink Galatams 5:7-9; Kolosiečiams 2:8; 1 Tesalonikiečiams 5:21.)

¹⁰ Ši situacija buvo pabrėžta dar kitais besivystančiais dalykais. Atskiri asmenys, kurie laikė save krikščioniškaisiais prižiūrėtojais, pradėjo naudoti savo susirinkimus kaip priemonę išaukštinti save. Jie savo pačių nuomonei ir mokymams subtiliai priskyrė vertę, prilygstančią Šventojo Rašto vertei, ir netgi didesnę. Progai pasitaikius ši atskalūniška bažnyčia netgi sutiko tarnauti politinės valstybės interesams (Apaštalų darbai 20:30; 2 Petro 2:1, 3).

Padidinto budrumo rezultatai

11, 12. Kodėl protestantų reformacija nebuvo tikras sugrįžimas į teisingą garbinimą?

¹¹ Po šimtmečius trukusių Romos katalikų bažnyčios piktnaudžiavimų kai kurie reformatoriai 16-ame amžiuje viešai išsakė savo nuomonę. Bet tai nereiškė grįžimo į teisingą garbinimą. Kodėl?

¹² Nors įvairios protestantų grupės išsilaisvino iš Romos valdžios, jos išsaugojo daugelį pagrindinių atskalūniškų mokymų ir papročių — dvasininkų-tikinčiųjų sąvoką, taip pat tikėjimą Trejybe, sielos nemirtingumu ir amžinu kankinimu po mirties. Ir lygiai kaip Romos katalikų bažnyčia, jie toliau pasiliko pasaulio dalimi, būdami artimai susijungę su politiniais elementais. Taigi jie visai nebuvo linkę laukti Kristaus, kaip Karaliaus, atėjimo.

13. a) Kas parodo, kad kai kurie žmonės tikrai brangino Dievo Žodį? b) Koks įvykis kėlė ypatingą susidomėjimą kai kuriems tariamiesiems krikščionybės išpažinėjams 19-ame amžiuje? c) Kodėl daugelis patyrė nusivylimą?

¹³ Tačiau Jėzus buvo išpranašavęs, kad po apaštalų mirties tikrieji Karalystės įpėdiniai (kuriuos jis prilygino kviečiams) toliau augs kartu su apsimetėliais krikščionimis (arba piktžolėmis) iki pat pjūties (Mato 13:29, 30). Šiandien mes negalime užtikrintai išvardyti visų tų, kuriuos Šeimininkas laikė kviečiais. Tačiau pažymėtina, kad per 14-ą, 15-ą ir 16-ą šimtmečius buvo vyrų, kurie rizikuodami netekti savo gyvybės ar laisvės, vertė Bibliją į paprastų žmonių kalbą. Kiti ne tik priėmė Bibliją kaip Dievo Žodį, bet ir atmetė Trejybę kaip nepagrįstą Šventuoju Raštu. Kai kurie atmetė tikėjimą sielos nemirtingumu ir kankinimu pragaro ugnyje kaip visiškai neatitinkančius Dievo Žodžio. Taip pat 19-ame amžiuje, suintensyvėjus Biblijos studijavimui, grupės Jungtinėse Valstijose, Vokietijoje, Anglijoje ir Rusijoje pradėjo išreikšti įsitikinimą, kad laikas Kristaus sugrįžimui buvo čia pat. Tačiau dauguma jų lūkesčių vedė į nusivylimą. Kodėl? Daugiausia tai buvo dėl to, kad jie per daug pasitikėjo žmonėmis ir nepakankamai — Šventuoju Raštu.

Kaip jie įrodė esą budrūs

14. Apibūdink, kokį Biblijos studijavimo metodą pritaikė Č. T. Raselas ir jo draugai.

¹⁴ Tada, 1870 metais, Pensilvanijos valstijoje Alegenio mieste Čarlsas Teizas Raselas ir keletas jo bendraminčių suorganizavo Biblijos studijos grupę. Jie nebuvo pirmieji, kurie atpažino daugelį jų priimtų Biblijos tiesų, tačiau jie išsiugdė įprotį studijuodami kruopščiai patikrinti visus su vienu ar kitu klausimu susijusius Rašto tekstus.a Jų tikslas buvo ne surasti įrodomuosius tekstus iš anksto suformuluotai idėjai, bet įsitikinti, kad jie padarė išvadas, kurios derinasi su viskuo, kas tuo klausimu pasakyta Biblijoje.

15. a) Ką, be brolio Raselo, buvo supratę ir kiti? b) Kuo Biblijos Tyrinėtojai nuo jų skyrėsi?

¹⁵ Prieš juos keletas kitų buvo supratę, kad kaip dvasia Kristus grįš nematomai. Kai kurie buvo supratę, kad Kristaus sugrįžimo tikslas buvo ne sudeginti žemę ir sunaikinti visą žmogišką gyvybę, bet veikiau palaiminti visas žemės tautas. Buvo netgi keletas tokių, kurie suprato, kad 1914 metai ženklins nežydų laikų pabaigą. Bet Biblijos Tyrinėtojams, bendravusiems su broliu Raselu, tai buvo ne tik temos teologinėms diskusijoms. Jie savo gyvenimą tvarkė pagal tas tiesas ir išplatino jas tokiu tarptautiniu mastu, kaip niekas toje epochoje nebuvo daręs.

16. Kodėl brolis Raselas 1914 metais rašė: „Mes gyvename išmėginimo laikotarpiu“?

¹⁶ Vis dėlto jiems tebereikėjo budėti. Kodėl? Pavyzdžiui, nors jie žinojo, kad 1914-us metus ženklino Biblijos pranašystės, tačiau jie tiksliai nežinojo, kas iš tikrųjų įvyks tais metais. Tai jiems buvo išmėginimas. Sargybos bokšto 1914 metų lapkričio 1 dienos numeryje brolis Raselas rašė: „Prisiminkime, kad mes gyvename išmėginimo laikotarpiu. ... Jeigu yra bet kokia priežastis, kuri paskatintų ką nors palikti Viešpatį ir Jo Tiesą bei nustoti aukotis Viešpaties Reikalui, tai reikštų, kad susidomėjimą Viešpačiu širdyje sužadino ne Dievo meilė, bet kažkas kita; galbūt buvo tikėtasi, jog laikas trumpas; atsidavimas buvo tik tam tikram laikui.“

17. Kaip dvasinę pusiausvyrą išlaikė A. H. Makmilanas ir kiti, panašūs į jį?

¹⁷ Kai kurie tuo metu paliko Jehovos tarnybą. Bet A. H. Makmilanas buvo vienas iš tų, kurie to nepadarė. Po daugelio metų jis atvirai prisipažino: „Kartais mūsų viltys dėl tam tikros datos būdavo didesnės negu pateisino Biblija.“ Kas jam padėjo išlaikyti dvasinę pusiausvyrą? Jis suprato, kaip pats pasakė, kad „kai tos viltys likdavo neišsipildžiusios, tai nepakeisdavo Dievo tikslų“. Jis pridūrė: „Aš suvokiau, kad mes turime pripažinti savo klaidas ir tęsti Dievo Žodžio tyrinėjimą, kad būtume labiau apšviesti.“b Su nuolankumu tie pirmieji Biblijos Tyrinėtojai leido Dievo Žodžiui pataisyti jų požiūrį (2 Timotiejui 3:16, 17).

18. Kaip krikščionių budrumas stengiantis nebūti pasaulio dalimi davė didėjančią naudą?

¹⁸ Metams einant jų poreikis budėti nesumažėjo. Jie, aišku, žinojo, kad krikščionys neturi būti pasaulio dalimi (Jono 17:14; Jokūbo 4:4). Dėl to jie neprisidėjo prie krikščionijos, kuri parėmė Tautų Lygą kaip politinę Dievo Karalystės išraišką. Tačiau krikščioniško neutraliteto reikalas jiems tapo aiškiai suprantamas ne anksčiau negu 1939 metais. (Žiūrėk 1939 m. lapkričio 1 d. Sargybos bokštą [anglų k.].)

19. Kokia nauda susirinkimo priežiūros atžvilgiu buvo gauta todėl, kad organizacija budėjo?

¹⁹ Jie niekada neturėjo dvasininkijos klasės, nors kai kurie išrinkti vyresnieji manė, kad mokyti susirinkime buvo viskas, ko iš jų turėtų būti tikimasi. Tačiau labai trokšdama paklusti Šventajam Raštui, organizacija Sargybos bokšto skiltyse pakartotinai peržiūrėdavo vyresniųjų vaidmenį Rašto šviesoje. Organizaciniai pakeitimai buvo padaryti pagal tai, kas buvo nurodoma Šventajame Rašte.

20—22. Kaip visa organizacija laipsniškai buvo ruošiama įvykdyti išpranašautą pasaulinį Karalystės skelbimo darbą?

²⁰ Visa organizacija buvo ruošiama iki galo įvykdyti tą darbą, kuris buvo nubrėžtas Dievo Žodyje mūsų dienoms (Izaijo 61:1, 2). Kokiu mastu geroji naujiena turėjo būti skelbiama mūsų dienomis? Jėzus pasakė: „Pirmiau turės būti visoms tautoms paskelbta Evangelija [„geroji naujiena“, NW]“ (Morkaus 13:10). Žmogaus požiūriu ta užduotis dažnai atrodydavo neįvykdoma.

²¹ Tačiau pasitikėdama Kristumi kaip susirinkimo Galva, ištikimo bei protingo vergo klasė ėjo pirmyn (Mato 24:45). Ištikimai ir ryžtingai jie nurodė Jehovos tautai darbą, kurį reikėjo atlikti. Pradedant 1919 metais ypač buvo pabrėžiama lauko tarnyba. Daugeliui nelengva buvo eiti po namus ir kalbėti su nepažįstamais žmonėmis (Apaštalų darbai 20:20). Bet studijų straipsniai, tokie kaip „Palaiminti neturintieji baimės“ (1919 m.) ir „Būkite drąsūs“ (1921 m.), kai kuriems padėjo pradėti tą darbą pasitikint Jehova.

²² Kreipimasis 1922 metais „skelbkite, skelbkite, skelbkite Karalių ir jo karalystę“ davė reikiamą stimulą suteikti tam darbui deramą iškilią padėtį. Nuo 1927 metų vyresnieji, kurie nepriėmė to Biblijos įpareigojimo, buvo pašalinti. Maždaug tuo laiku keliaujantieji Bendruomenės atstovai, piligrimai, buvo paskirti rajono tarnybos vadovais, kurie turėjo asmeniškai mokyti skelbėjus lauko tarnyboje. Ne kiekvienas galėjo tarnauti pionieriumi, tačiau savaitgaliais daugelis tarnybai skirdavo visą dieną: pradėdavo nuo ankstyvo ryto, sustodavo tik trumpam — suvalgyti sumuštinį, ir vėl tęsdavo tarnybą iki vėlumos. Tai buvo reikšmingi teokratinio plėtojimosi laikai, ir mes galime turėti daug naudos apžvelgdami kelią, kuriuo Jehova vedė savo tautą. Jis tai tebedaro. Su jo palaima gerosios naujienos apie įkurtą Karalystę skelbimo darbas bus sėkmingai baigtas.

Ar tu budi?

23. Kalbant apie krikščionišką meilę ir atsiskyrimą nuo pasaulio, kaip mes asmeniškai galime parodyti, kad budime?

²³ Atsakydama į Jehovos vadovavimą, jo organizacija ir toliau mus perspėja dėl mūsų įpročių bei pažiūrų, kurios galėtų parodyti, jog tebesame pasaulio dalimi, ir taip mums grėstų pavojus būti sunaikintiems kartu su juo (1 Jono 2:17). Savo ruožtu mes asmeniškai turime budėti atsiliepdami į Jehovos vadovavimą. Jehova taip pat mums duoda nurodymus, kaip gyventi ir dirbti drauge. Jo organizacija padeda mums vis geriau suprasti, ką iš tikrųjų reiškia krikščioniška meilė (1 Petro 4:7, 8). Kad nepaliautume būti budrūs, mums būtina nuoširdžiai stengtis pritaikyti šį patarimą, nepaisant žmogiško netobulumo.

24, 25. Kokiais gyvybiškai svarbiais atžvilgiais mes turime budėti ir su kokia perspektyva?

²⁴ Ištikimas ir protingas vergas mums dažnai primena: „Pasitikėk Viešpačiu [„Jehova“, NW] visa savo širdimi ir nesiremk savo gudrumu“ (Patarlių 3:5). „Be paliovos melskitės!“ (1 Tesalonikiečiams 5:17). Mums patariama išmokti savo sprendimus pagrįsti Dievo Žodžiu, leisti tam žodžiui būti ‛žiburiu mūsų kojoms ir šviesa mūsų takui’ (Psalmių 118:105). Su meile mes esame raginami pirmą vietą savo gyvenime skirti gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbimui, darbui, kurį Jėzus išpranašavo mūsų dienoms (Mato 24:14).

²⁵ Taip, ištikimas ir protingas vergas tikrai budi. Asmeniškai mes taip pat turime budėti. Jeigu tai darysime, galbūt mes būsime rasti tarp tų, kurie stovės žmogaus Sūnaus akivaizdoje išteisinti, kuomet jis ateis vykdyti nuosprendžio (Mato 24:30; Luko 21:34-36).

[Išnašos]

Apžvalga

◻ Kaip nurodoma Mato 24:42, kodėl mes turime nenustoti budėti?

◻ Kaip Jėzus ir pirmojo amžiaus jo sekėjai išlaikė dvasinį budrumą?

◻ Koks plėtojimasis vyko nuo 1870 metų dėl to, kad Jehovos tarnai budėjo?

◻ Koks bus įrodymas, jog mes asmeniškai budime?

[Iliustracijos 19 puslapyje]

Jėzus nuolat buvo užsiėmęs savo Tėvo jam pavestu darbu. Jis taip pat karštai meldėsi

[Iliustracija 20 puslapyje]

Čarlsas Teizas Raselas senyvame amžiuje

[Iliustracija 21 puslapyje]

Daugiau nei 4700000 Karalystės skelbėjų veiklūs visoje žemėje