Jie ieškojo teisingos religijos

KAI kurie žmonės jau nuo vaikystės ieško juos patenkinančių atsakymų į savo klausimus apie gyvenimą. Būdami maži, jie galbūt dalyvaudavo religinėse apeigose. Bet daugelis iš jų įsitikino, jog nei gauti atsakymai, nei bažnyčių ritualai iš tikrųjų nepadėjo jiems susidoroti su gyvenimo problemomis.

Jie galbūt sako, jog vis dar priklauso savo tėvų religijai, nors retai dalyvauja religinėse apeigose. Anot vieno anglikonų bažnyčios vyskupo, jie teturi tikėjimo liekaną. Religijai jie skiria šalutinę vietą. Kiti, pasipiktinę religijos sferoje matoma veidmainyste, visai atmeta religiją. Tačiau lieka jų klausimai apie gyvenimą.

Kodėl kai kurie turi rimtų abejonių

Dauguma žmonių žino, jog daugelis bažnyčių turi priemonių padėti benamiams, dalinti maistą stokojantiesiems bei remti kultūrinius renginius. Tačiau beveik kasdieną jie taip pat girdi pranešimus apie smurtą bei kraujo praliejimus, vykdomus dėl religijos ne tik ne krikščionių, bet ir tų, kurie laiko save krikščionimis. Ar turime stebėtis, jei žmonės abejoja, jog grupės, vykdančios smurtą, išpažįsta teisingą religiją?

Daugelis išauklėtų religingoje aplinkoje manė, kad bažnyčių išlaikomos našlaičių prieglaudos yra geras dalykas. Tačiau paskutiniais metais jie pasibaisėjo, kai įvairiose vietose dvasininkai buvo apkaltinti jų globojamų vaikų seksualiniu piktnaudžiavimu. Iš pradžių žmonės manė, jog kalti tik keli dvasininkai. Dabar kai kuriuos žmones domina, ar nėra blogi patys bažnyčios pagrindai.

Kai kurie, kaip, pavyzdžiui, Eugenija, kažkada buvo tvirtai susiję su savo religija. Ši argentinietė, būdama jauna, drauge su kitais keliaudavo garbinti Mergelę Itati. Ji tapo vienuole ir 14 metų išgyveno vienuolyne. Po to ji išėjo iš ten, kad prisidėtų prie tarptautinės religinės-politinės grupės, kuri pasisakė už neatidėliojamą, radikalią socialinės bei ekonominės visuomenės struktūros permainą revoliucinėmis priemonėmis. Dėl to, ką matė ir patyrė, ji prarado tikėjimą ir viltį Dievu. Iš esmės ji ieškojo ne religijos, kuria galėtų tikėti. Ji iš tikrųjų norėjo rasti būdą įgyvendinti teisingumą tiems, kurie yra vargšai, ir taip pat draugą, kuriuo galima pasikliauti.

Kiti, matydami, kas vyksta bažnyčiose, laikosi atokiau nuo jų. Ateistas, apie kurio pažiūras rašė 1991 metais žurnalas Sputnik, atvirai prisipažino: „Aš nematau jokio esminio skirtumo tarp pagoniškos ir krikščioniškos mitologijos atributų.“ Kaip pavyzdį jis aprašė procesiją, kurioje šventikai su auksu išsiuvinėtais rūbais lėtai nešė sarkofagą su mumija Maskvos gatvėmis. Tai buvo „stačiatikių šventojo“ palaikai, kuriuos pernešė iš muziejaus į cerkvę, ir viskas priminė rašytojui senovės Egipto žynius bei mumijas. Jis taip pat prisiminė, jog tie Maskvos procesijos dalyviai tiki „krikščioniškąja Trejybe“, kaip kad egiptiečiai, kurie irgi garbino dievų triadą — Ozyrį, Izidę ir Horą.

Tas pats rašytojas nurodė, kad krikščioniškoji meilės koncepcija — „Dievas yra meilė“ bei „mylėk savo artimą“ — neturėjo analogų pagoniškame Egipte. Bet jis pažymėjo: „Broliška meilė ne tik neįsigalėjo pasaulyje apskritai, bet net ir toje jo dalyje, kuri vadinasi krikščioniškuoju pasauliu.“ Toliau sekė jo komentarai apie atkaklaus bažnyčių kišimosi į valstybės reikalus blogus vaisius. Tai, ką jis matė, nenuteikė jo manyti, kad krikščioniškojo pasaulio bažnyčios siūlo, ko jis ieško.

Kiti, priešingai, rado patenkinančius atsakymus, bet ne krikščioniškojo pasaulio bažnyčiose.

Ji sužinojo tiesą apie mirusiuosius

Magdalena, kuriai dabar 37 metai, gyvena Bulgarijoje. Kai 1991 metais mirė jos uošvis, ji buvo labai nusiminusi. Ji vis klausė savęs: ‛Kur iškeliauja mirusieji? Kur yra mano uošvis?’ Ji eidavo į cerkvę ir melsdavosi prieš ikoną namuose, tačiau atsakymų nesulaukė.

Vieną dieną kaimynas paskambino jai ir pakvietė į savo namus. Kaimyną aplankė jaunas vyras, kuris studijavo su Jehovos Liudytojais. Ji klausėsi, kaip jis pasakojo apie Dievo Karalystę ir Jo tikslą paversti žemę į rojų, kuriame žmonės galėtų gyventi amžinai ir laimingai. Ant stalo gulėjo knyga „Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje“. Naudodamasis ja, jaunuolis atkreipė jos dėmesį į Biblijos eilutes Ekleziasto 9:6, kuriose sakoma: „Mirusieji gi visai nieko nebežino.“ Tą vakarą ji perskaitė ir daugiau. Ji sužinojo, kad mirusieji neiškeliavo toliau gyventi į dangų arba į pragarą; jie neturi sąmonės tarsi kietai miegotų. Ji mielai priėmė kvietimą dalyvauti vietinio Jehovos Liudytojų susirinkimo sueigoje. Po sueigos ji sutiko reguliariai studijuoti Bibliją. Pamačiusi per sueigą, kaip kreipiamasi malda į Jehovą, ji taip pat pradėjo melsti Jehovą padėti nugalėti giliai įsišaknijusį silpnumą. Sulaukusi atsakymo į maldą, ji žinojo, jog rado teisingą religiją.

Jie surado gyvenimą, turintį prasmę

Andre išaugo tvirtų katalikų šeimoje Belgijoje ir buvo vietinio kunigo patarnautoju. Tačiau per tą laiką jis matė tokių dalykų, dėl kurių išnyko jo pagarba bažnyčiai. Todėl jis bebuvo tik nominalus katalikas.

Jis 15 metų žaidė kaip futbolininkas-profesionalas. Kartą, kai jo komanda turėjo turnyrą Italijoje, jie buvo pakviesti į audienciją su popiežiumi. Vizitas neturėjo nieko dvasingo bei ugdančio, o ir popiežių supanti pasaulietiška prabanga nuvylė Andre. Jo abejonės dėl bažnyčios sustiprėjo. Jo paties asmeninis gyvenimas nebuvo laimingas dėl dviejų iširusių santuokų. Jis buvo nusivylęs ir padėtimi pasaulyje. Jis rašė 1989 metais savo dienoraštyje: ‛Kokia visų kvailų, aplink mus vykstančių dalykų prasmė?’ Savo religijoje jis nerado atsakymo.

Kai 1990 metais Andre dirbo futbolo treneriu Islandijoje, jį aplankė Iris, misionierė Jehovos Liudytoja. Jis priėmė literatūrą ir pakvietė misionierę ateiti vėl. Ji apsilankė su savo vyru Čelu. Kai jie jau susėdo ir ėmė kalbėti, paaiškėjo, jog Andre labai suinteresuotas suprasti Bibliją. Jo žmona Asta irgi domėjosi. Vidurdienį jis turėdavo trijų valandų pertrauką tarp treniruočių ir jie nusprendė išnaudoti tą laiką Biblijos studijai. „Aš jaučiuosi labiau atsigavęs po Biblijos studijos, negu po įprasto poilsio“, — sakė jis. Palaipsniui Biblija atsakė į visus jų klausimus. Palengva augo jų tikėjimas Jehova ir jo Karalyste. Puikūs bibliniai taikaus naujojo pasaulio, laisvo nuo ‛visų kvailų, aplinkui vykstančių dalykų’, pažadai tapo jiems realybe. Dabar ir Andre, ir Asta dalijasi su kitais savo naujai atrastu tikėjimu.

Magdalena, Andre ir Asta tikri, kad jie pagaliau surado teisingą religiją. Eugenija, bandžiusi išspręsti pasaulio problemas politinėmis priemonėmis, galiausiai irgi rado tarp Jehovos Liudytojų, jos manymu, teisingą religiją. Tačiau kaip iš tikrųjų nustatyti, kuri religija teisinga? Prašome skaityti paskesnį straipsnį.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Reguliarios biblinės studijos su Jehovos Liudytojais padeda daugiau kaip penkiems milijonams žmonių rasti patenkinančius atsakymus