Ar tu atleidi kaip Jehova?

„Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (MATO 6:14, 15).

1, 2. Kokio Dievo mums reikia ir kodėl?

„GAILESTINGAS ir malonus yra Viešpats [„Jehova“, NW], lėtas rūstintis ir turtingas malonės. Nevisados jis barasi ir neamžinai giežia apmaudą. Ne taip, kaip nusidėjome, jis pasielgė su mumis, ir ne taip, kaip nusikaltome, atlygino mums. Nes kaip dangus yra aukštai viršum žemės, taip pajėgi yra jo malonė tiems, kurie jo bijo. Kaip toli saulėtekis nuo saulėlydžio, taip jis atitolina nuo mūsų mūsų nuodėmes. Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats pasigaili tų, kurie jo bijo. Nes jis žino mūsų sandarą; jis atsimena, kad mes tesame dulkės“ (Psalmių 103:8-14, NTP).

² Kadangi esame pradėti nuodėmėje ir gimę kalti, paveldėję netobulumus, kurie visada bando pavergti mus nuodėmės įstatymui, mums labai reikia Dievo, kuris ‛prisimena, kad esame padaryti iš dulkių’. Praėjus 300 metų po to, kai Dovydas taip gražiai aprašė Jehovą 103-ioje psalmėje, kitas Biblijos rašytojas, Michėjas, labai panašiai gyrė tą patį Dievą už jo maloningą kartą padarytų nuodėmių atleidimą: „Koks dievas gali lygintis su tavimi: atimi kaltes, atleidi nusikaltimus, nelaikai pykčio amžinai, bet džiaugiesi rodydamas gailestingumą. Dar kartą pasigailėk mūsų, sutrypk mūsų kaltes, į jūros dugną numesk visas mūsų nuodėmes“ (Michėjo 7:18, 19, The Jerusalem Bible).

3. Ką reiškia atleisti?

³ Graikų Raštuose žodis „atleisti“ reiškia „leisti praeiti“. Atkreipk dėmesį, kad čia pateiktose Dovydo ir Michėjo citatose ta pati mintis atskleidžiama maloniais, vaizdžiais žodžiais. Kad galėtume geriau suprasti, koks nuostabus Jehovos atlaidumo mastas, apžvelkime keletą iš daugelio jo gailestingumo pavyzdžių, parodytų praktikoje. Pirmasis parodo, kad Jehovos mintys gali būti nukreiptos nuo sunaikinimo į atleidimą.

Mozė tarpininkauja — Jehova klausosi

4. Po kokių Jehovos galios parodymų izraelitai vis dar bijojo įžengti į Pažadėtąją žemę?

⁴ Jehova saugiai išvedė Izraelio tautą iš Egipto ir nuvedė netoli tos žemės, kurią jis buvo pažadėjęs jiems kaip tėvynę, bet jie atsisakė eiti pirmyn, bijodami paprastų žmonių Kanaane. Po to, kai jie matė, kaip Jehova išvadavo juos iš Egipto siuntęs dešimt pražūtingų nelaimių, kaip atvėrė kelią pabėgimui per Raudonąją jūrą, sunaikino bandančią juos pasivyti Egipto armiją, kaip prie Sinajaus kalno iškilmingai sudarė su jais sandorą, padariusią juos išrinktąja Jehovos tauta, ir kaip norėdamas išlaikyti juos gyvus, kasdien stebuklingai iš dangaus aprūpindavo juos mana, jie bijojo įžengti į Pažadėtąją žemę dėl kelių labai aukšto ūgio, į gigantus panašių kanaaniečių! (Skaičių 14:1-4).

5. Kaip du ištikimi žvalgai bandė padrąsinti Izraelį?

⁵ Mozė ir Aaronas puolė ant žemės iš nusiminimo. Jozuė ir Kalebas, du ištikimi žvalgai, bandė padrąsinti Izraelį: ‛Žemė labai gera, plūstanti pienu ir medumi. Nebijokite anos žemės tautos; Viešpats yra su mumis!’ Užuot įgavusi drąsos iš tokių žodžių, išsigandusi, maištinga tauta bandė užmušti Jozuę ir Kalebą akmenimis (Skaičių 14:5-10).

6, 7. a) Ką Jehova nusprendė padaryti, kai Izraelis pasipriešino įeiti į Pažadėtąją žemę? b) Kodėl Mozė protestavo prieš Jehovos nuosprendį Izraeliui ir kokios buvo pasekmės?

⁶ Jehova buvo supykdytas! „Ir Viešpats paklausė Mozės: ‛Kaip ilgai galvoja šie žmonės prieš Mane šiauštis? Kodėl jie Man netiki dėl visų tų stebuklų, kuriuos Aš jų tarpe padaręs esu? Taigi Aš ištiksiu juos maru ir juos išnaikinsiu, o iš tavęs padarysiu didesnį ir galingesnį pulką už šitą.’ Bet Mozė tarė Viešpačiui: ‛Egiptiečiai gaus tai išgirsti, iš kurių tarpo Tu šiuos žmones galinga ranka išvedei. Ir tada bus sakoma šio krašto gyventojams... Jei Tu šiuos numarintumei, visus, kaip vieną, tai pagonys tai išgirdę, pasigirtų: „Viešpats niekaip negalėjo tų žmonių nuvesti į tą žemę, kurią jiems buvo prisiekęs duoti, todėl Jis juos išmarino dykumoje“’“ (Skaičių 14:11-16, ŠvR).

⁷ Mozė maldavo atleidimo dėl Jehovos vardo: „‛Atleisk, maldauju, šitos tautos nuodėmę pagal tavo gailestingumo daugybę, kaip pasigailėjai išeinančių iš Egipto iki šitai vietai.’ O Viešpats tarė: ‛Atleidžiu pagal tavo žodį’“ (Skaičių 14:19, 20).

Manaso stabmeldystė ir Dovydo svetimavimas

8. Kokią reputaciją susidarė Judo karalius Manasas?

⁸ Ryškus Jehovos atlaidumo pavyzdys yra atvejis su Manasu, gerojo karaliaus Ezekijo sūnumi. Manasui buvo 12 metų, kai jis pradėjo karaliauti Jeruzalėje. Jis padarė aukštas vietas, pastatė altorius Baalui, padarė šventus stulpus, lenkėsi dangaus žvaigždėms, užsiiminėjo magija ir burtininkavimu, skatino spiritizmo mediumus ir ateities pranašautojus, Jehovos šventykloje pastatė drožtą atvaizdą ir savo paties sūnus vertė eiti per ugnį Hinomo slėnyje. „Jis darė [„dideliu mastu“, NW] kas pikta Viešpaties akivaizdoje“ ir „suviliojo [„nesiliovė viliojęs“, NW] Judą ir Jerusalės gyventojus, kad darytų pikta daugiau nekaip visos tautos, kurias Viešpats yra išnaikinęs Israėlio sūnų akivaizdoje“ (2 Kronikų 33:1-9).

9. Kaip Jehova sušvelnėjo Manaso atžvilgiu ir kokios buvo pasekmės?

⁹ Galiausiai Jehova užleido asiriečius prieš Judą; jie suėmė Manasą ir išsivedė jį į Babiloną. „Taip suspaustas, jis maldavo Viešpatį, savo Dievą, ir labai darė atgailą savo tėvų Dievo akivaizdoje. Jis meldė jį ir maldavo širdingai, o Dievas išklausė jo maldą, sugrąžino jį atgal Jerusalėn į jojo karalystę“ (2 Kronikų 33:11-13). Tada Manasas pašalino svetimus dievus, stabus bei altorius ir išmetė juos už miesto. Jis pradėjo atnašauti aukas ant Jehovos altoriaus ir privedė Judą prie tarnavimo tikrajam Dievui. Tai buvo nuostabus Jehovos pasiruošimo atleisti parodymas, kai nuolankumas, malda ir pasiryžimą pasitaisyti rodantys veiksmai duoda atgailai priderančius vaisius! (2 Kronikų 33:15, 16).

10. Kaip Dovydas bandė nuslėpti savo nuodėmę su Ūrijo žmona?

¹⁰ Karaliaus Dovydo svetimavimo su hetito Ūrijo žmona nuodėmė yra gerai žinoma. Jis ne tik įvykdė svetimavimo aktą, bet ir detaliai sugalvojo priedangą, kai ji tapo nėščia. Karalius davė Ūrijui atostogų nuo karo, tikėdamasis, kad šis eis į savo namus ir gulės su savo žmona. Bet iš pagarbos savo fronto draugams Ūrijas atsisakė tai padaryti. Tada Dovydas pasikvietė jį valgyti ir nugirdė jį, bet Ūrijas vis tiek nenuėjo pas savo žmoną. Tuomet Dovydas nusiuntė laišką savo karvedžiui prašydamas pastatyti Ūriją mūšio priešakyje, kad jis būtų užmuštas; kaip tik taip ir įvyko (2 Samuelio 11:2-25).

11. Kaip Dovydas buvo priverstas atgailauti už savo nuodėmę, tačiau kaip jis nukentėjo?

¹¹ Jehova nusiuntė savo pranašą Nataną pas Dovydą atidengti karaliaus nuodėmę. „Tuomet Dovydas tarė Natanui: ‛Nusidėjau Viešpačiui.’ O Natanas atsakė Dovydui: ‛Taipgi Viešpats atėmė tavo nusidėjimą; tu nemirsi’“ (2 Samuelio 12:13). Dovydas buvo apimtas kaltės jausmo dėl savo nuodėmės ir savo atgailą išreiškė nuoširdžioje maldoje Jehovai: „Tu nemėgsti skerdžiamosios aukos [„nesidžiaugi auka“, NW], ir jei duočiau deginamąją auką, tau nepatiktų. Skerdžiamosios aukos Dievui yra sulūžusi dvasia; sulūžusios ir sutrintos širdies tu, Dieve, nepaniekinsi“ (Psalmių 51:16, 17, NTP). Jehova nepaniekino Dovydo maldos, pasakytos iš sulūžusios širdies. Vis dėlto Dovydas patyrė sunkią bausmę, atitinkamai pagal Jehovos pareiškimą apie atleidimą Išėjimo 34:6, 7 (NW): „Jokiu būdu jis neatleis nuo bausmės.“

Saliamono kalba šventyklos atidarymo metu

12. Ko Saliamonas prašė šventyklos atidarymo metu ir koks buvo Jehovos atsakymas?

¹² Kai Saliamonas pabaigė Jehovos šventyklos statybą, atidarymo maldoje jis pasakė: „Išklausyk nuolankiųjų prašymų Savo tarno ir Savo Izraelio žmonių, kai jie melsis šioje vietoje ir išgirsk tai iš Savo dangiškosios gyvenimo vietos ir išgirdęs, būk mums malonus [„atleisk“, NW]!“ Jehova atsakė: „Kai Aš dangų užrakinsiu ir lietaus neduosiu arba liepsiu žiogams žemės želmenis suėsti, arba marą užleisiu žmonėms ir Mano tauta pasižemins, kuri Mano vardu pavadinta ir melsis, Mano veido ieškodama ir nusikreips nuo savo piktųjų kelių, tada Aš išgirsiu danguje, atleisiu jų nuodėmes ir pagydysiu jųjų žemę“ (2 Kronikų 6:21, ŠvR; 7:13, 14, ŠvR).

13. Kas paaiškinama Ezechielio 33:13-16 apie Jehovos požiūrį į asmenį?

¹³ Kai Jehova žiūri į tave, jis priima tave tokį, koks tu esi dabar, o ne koks buvai. Bus kaip sakoma Ezechielio 33:13-16: „Jei aš būsiu pasakęs teisiajam, kad jis bus tikrai gyvas, o jis, pasitikėdamas savo teisybe, padarytų neteisybę, tai visos jo teisybės bus užmirštos, ir dėl savo neteisybės, kurią padarė, dėl jos jis mirs. Bet jei ir bedieviui aš sakau: ‛Tu mirte numirsi’, o jis daro atgailą dėl savo nuodėmės ir laikosi teisės bei teisybės, ir tas bedievis grąžina užstatą, atiduoda, ką yra išplėšęs, vaikščioja gyvenimo įsakymais ir nebedaro nieko neteisaus, jis tikrai bus gyvas ir nemirs. Visos jo nuodėmės, kuriomis nusidėjo, nebus jam paskaitytos; jis laikėsi teisės ir teisybės, tai jis tikrai bus gyvas.“

14. Koks skiriamasis Jehovos atlaidumo bruožas?

¹⁴ Jehovos Dievo mums teikiamas atleidimas pasižymi išsiskiriančiu bruožu, kurį mums, žmogiškoms būtybėms, sunku parodyti, kai mes vienas kitam atleidžiame, — jis ir atleidžia, ir užmiršta. Kai kurie žmonės gali pasakyti: ‛Aš galiu atleisti tai, ką tu padarei, bet negaliu (arba nenoriu) to pamiršti.’ Kaip į priešingybę atkreipk dėmesį į tai, ką Jehova sako padarysiąs: „Aš dovanosiu jų neteisybę ir nebeatsiminsiu daugiau jų nuodėmės“ (Jeremijo 31:34).

15. Kokią reputaciją turi Jehova atlaidumo atžvilgiu?

¹⁵ Jehova atleidžia savo garbintojams žemėje tūkstančius metų. Jis atleidžia nuodėmes, kurias jie žino darą, taip pat ir daugelį tokių, apie kurias jie nenumano. Jo pasigailėjimo priemonės, kantrybė ir atlaidumas yra begaliniai. Izaijo 55:7 sakoma: „Tegul bedievis pameta savo kelią ir neteisusis — savo mintis, tegrįžta į Viešpatį, o jis jo pasigailės, ir į mūsų Dievą, nes jis labai pasiryžęs dovanoti [„didžiadvasiškai atleis“, NW].“

Atlaidumas krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose

16. Kodėl mes galime sakyti, kad Jėzaus rodytas atlaidumas atitinka Jehovos atlaidumą?

¹⁶ Krikščioniškieji Graikų Raštai perpildyti aprašymų apie Dievo atlaidumą. Jėzus dažnai apie tai kalba, parodydamas, jog šiuo klausimu jo ir Jehovos nuomonės sutampa. Jėzaus mąstymas yra iš Jehovos, Jėzus atspindi Jehovą, jis yra tikslus pačios Jehovos esybės atvaizdas; matyti jį — tai matyti Jehovą (Jono 12:45-50; 14:9; Žydams 1:3).

17. Kaip Jėzus pailiustravo, kad Jehova „didžiadvasiškai“ atleidžia?

¹⁷ Kad Jehova didžiadvasiškai atleidžia, parodyta viename iš Jėzaus palyginimų — apie karalių, kuris dovanojo vergui 10000 talentų (apie 33000000 JAV dolerių) skolą. Bet kai tas vergas nedovanojo kitam vergui šimto denarų skolos (maždaug 60 JAV dolerių), karalius labai supyko. „‛Tu piktas verge! Visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Ar neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo vergo, kaip ir aš tavęs pasigailėjau?’ Ir užsirūstinęs jo valdovas jį padavė kankintojams [„į kalėjimą“, NW], kol jis sumokės jam visą skolą.“ Tuomet Jėzus pareiškė: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mato 18:23-34, NTP; 18:35).

18. Kaip Petro požiūris į atlaidumą palyginamas su Jėzaus požiūriu?

¹⁸ Prieš pat Jėzui pateikiant šį palyginimą, Petras priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Petras manė, kad jis labai kilniaširdis. Nors Rašto aiškintojai ir fariziejai nustatė atleidimui ribas, Jėzus Petrui pasakė: „Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mato 18:21, 22). Septynių kartų vargu ar pakaktų vienai dienai, kaip Jėzus pasakė: „Sergėkitės! Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave sakydamas: ‛Gailiuosi’, — atleisk jam“ (Luko 17:3, 4). Kai Jehova atleidžia, jis, mūsų laimei, neveda apskaitos.

19. Ką mes turime daryti, kad susilauktume Jehovos atleidimo?

¹⁹ Jeigu mes turime nuolankumo, kad atgailautume ir išpažintume savo nuodėmes, Jehova pasiruošęs veikti palankiai mūsų atžvilgiu: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jono 1:9).

20. Kaip Steponas parodė norą atleisti?

²⁰ Jėzaus pasekėjas Steponas, apimtas nepaprastos atlaidumo dvasios, įniršusiai miniai bemėtant į jį akmenis, išrėkė šį maldavimą: „‛Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!’ Pagaliau suklupęs, galingu balsu sušuko: ‛Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!’ Ir tai ištaręs užmigo“ (Apaštalų darbai 7:59, 60).

21. Kodėl Jėzaus noras atleisti Romos kareiviams buvo toks stebinantis?

²¹ Jėzus parodė dar labiau stulbinantį noraus atlaidumo pavyzdį. Jo priešai suėmė jį, nelegaliai teisė, pripažino kaltu, šaipėsi iš jo, apspjaudė, plakė rimbu iš daugelio diržų, kuriuose, matyt, buvo įtvirtinti kaulo ir metalo gabaliukai, ir galiausiai jį daugeliui valandų paliko prikaltą prie medžio. Daug prie to prisidėjo romėnai. Tačiau mirdamas ant to kančių stulpo, Jėzus savo dangiškajam Tėvui pasakė apie kareivius, kurie jį prikalė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Luko 23:34).

22. Kokius Kalno pamokslo žodžius mes turime stengtis pritaikyti praktikoje?

²² Savo Kalno pamoksle Jėzus pasakė: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ Iki pat savo žemiškosios tarnybos pabaigos jis pats laikėsi to principo. Ar tai per daug sunku mums, kurie kovojame su nuodėmingo kūno silpnybėmis? Mes bent jau turėtume stengtis pritaikyti praktikoje žodžius, kuriais Jėzus mokė savo pasekėjus, pasakęs pavyzdinę maldą: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mato 5:44; 6:14, 15). Jeigu mes atleidžiame kaip Jehova, mes atleisime ir užmiršime.

Ar tu prisimeni?

◻ Kaip Jehova reaguoja į mūsų nuodėmes ir kodėl?

◻ Kodėl Manasui buvo grąžintas karaliavimas?

◻ Kokį išsiskiriantį Jehovos atlaidumo bruožą žmonėms sunku imituoti?

◻ Kodėl Jėzaus noras atleisti buvo toks stebinantis?

[Iliustracija 27 puslapyje]

Natanas padėjo Dovydui suprasti Dievo atleidimo būtinybę