Būkite švelniai užjaučiantys

„Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu [„švelnia užuojauta“, NW], gerumu“ (KOLOSIEČIAMS 3:12).

1. Kodėl šiandien taip labai reikia užuojautos?

NIEKADA anksčiau istorijoje nėra buvę tiek daug žmonių, kuriems reikia gailestingos pagalbos. Patiriant ligas, badą, nedarbą, nusikaltimus, karus, anarchiją ir stichines nelaimes, milijonams žmonių reikia pagalbos. Bet yra dar rimtesnė problema — tai žmonijos beviltiška dvasinė būklė. Šėtonas, kuris žino, jog jo laikas trumpas, „suvedžioja visą pasaulį“ (Apreiškimas 12:9, NTP; 12:12). Taigi ypač tiems, kurie yra už tikrojo krikščionių susirinkimo ribų, gresia pavojus netekti savo gyvybės, ir Biblija neduoda jokios prikėlimo vilties tiems, kuriems bus įvykdytas mirties nuosprendis ateinančią Dievo teismo dieną (Mato 25:31-33, 41, 46; 2 Tesalonikiečiams 1:6-9).

2. Kodėl Jehova susilaiko nuo piktųjų sunaikinimo?

² Tačiau iki pat paskutinių dienų pabaigos Jehova Dievas ir toliau rodo kantrumą bei gailestingumą nedėkingiesiems ir piktiesiems (Mato 5:45; Luko 6:35, 36). Jis tai daro dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jis atidėdavo bausmę neištikimai Izraelio tautai. „Tu jiems sakyk: ‛Kaip aš gyvas’, — sako Viešpats Dievas, — ‛aš nenoriu bedievio mirties, bet kad bedievis gręžtųsi nuo savo kelio ir būtų gyvas. Gręžkitės, gręžkitės nuo savo pikčiausių kelių, ir kam turėtumėte mirti jūs, Israėlio namai?’“ (Ezechielio 33:11).

3. Kokį pavyzdį mes turime apie Jehovos užuojautą ne savo tautos žmonėms ir ko mes iš to pasimokome?

³ Jehovos gailestingumas taip pat buvo parodytas piktiesiems Ninevės gyventojams. Jehova siuntė savo pranašą Joną perspėti juos apie gresiantį sunaikinimą. Jie palankiai reagavo į Jonos skelbimą ir atgailavo. Tai paskatino gailestingąjį Dievą, Jehovą, tą kartą susilaikyti nuo miesto sunaikinimo (Jonos 3:10; 4:11). Jeigu Dievas jautė gailestį nineviečiams, kurie būtų turėję prikėlimo galimybę, kaip dar labiau jis turėtų jausti gailestį žmonėms, kuriems šiandien gresia amžinas sunaikinimas! (Luko 11:32).

Precedento neturintis gailestingumo darbas

4. Kaip šiandien Jehova išreiškia užuojautą žmonėms?

⁴ Atitinkamai pagal savo gailestingą būdą, Jehova pavedė savo Liudytojams nenustoti lankyti kitų žmonių su „gerąja naujiena apie karalystę“ (Mato 24:14, NW). Ir kai žmonės su dėkingumu atsiliepia į šį gyvybę gelbstintį darbą, Jehova atveria jų širdis suprasti Karalystės žinią (Mato 11:25; Apaštalų darbai 16:14). Sekdami savo Dievu, tikrieji krikščionys rodo nuoširdų gailestingumą lankydami susidomėjusiuosius pakartotinai, kuo galėdami jiems padėdami per Biblijos studijas. Taigi 1993 metais daugiau nei keturi su puse milijono Jehovos Liudytojų 231 šalyje praleido per milijardą valandų skelbdami po namus ir studijuodami Bibliją su kitais žmonėmis. Šie naujai susidomėjusieji savo ruožtu turi galimybę paaukoti savo gyvenimą Jehovai ir įsijungti į krikštytų Liudytojų gretas. Taigi jie taip pat imasi atsakomybės atlikti šį precedento neturintį gailestingumo darbą dėl tų būsimų mokinių, kurie tebėra lyg spąstuose — mirštančiame Šėtono pasaulyje (Mato 28:19, 20; Jono 14:12).

5. Kai Dievo užuojauta pasieks ribą, kas atsitiks religijai, kuri falsifikuoja Dievą?

⁵ Netrukus Jehova veiks kaip „karžygys“ (Išėjimo 15:3, ŠvR). Iš gailesčio savo vardui ir savo tautai jis pašalins blogį ir įkurs teisingą naują pasaulį (2 Petro 3:13). Pirmiausia Dievo dienos įniršį patirs krikščioniškojo pasaulio bažnyčios. Lygiai kaip Dievas neapsaugojo savo paties šventyklos Jeruzalėje nuo Babilono karaliaus rankos, taip jis neapsaugos religinių organizacijų, kurios jį falsifikuoja. Dievas įkvėps į Jungtinių Tautų Organizacijos narių širdis mintį suniokoti krikščioniją ir visas kitas klaidingos religijos formas (Apreiškimas 17:16, 17). Jehova pareiškia: „Taigi ir mano akis nepasigailės, ir aš nebūsiu gailestingas; jų elgesį aš grąžinsiu ant jų galvų“ (Ezechielio 9:5, 10).

6. Kokiais būdais Jehovos Liudytojai skatinami parodyti užuojautą?

⁶ Kol tebėra laiko, Jehovos Liudytojai nenustoja rodyti gailestingumą savo artimui, uoliai skelbdami Dievo išgelbėjimo žinią. Ir, žinoma, kur įmanoma, jie taip pat padeda žmonėms, kuriems reikia materialinės pagalbos. Tačiau šiuo atžvilgiu jų pareiga yra pirmiausia rūpintis savo namiškiais ir bendratikiais (Galatams 6:10; 1 Timotiejui 5:4, 8). Ta daugybė Jehovos Liudytojų organizuojamų pagalbos priemonių bendratikiams, nukentėjusiems nuo įvairių nelaimių, yra įspūdingi gailestingumo pavyzdžiai. Tačiau kad parodytų gailestingumą, krikščionims nereikia laukti krizės. Jie greitai parodo šią savybę susidūrę su kasdieninio gyvenimo netikėtumais.

Tai yra naujos asmenybės dalis

7. a) Kaip užuojauta susiejama su nauja asmenybe Kolosiečiams 3:8-13? b) Ką daryti krikščionims padeda švelni užuojauta?

⁷ Tiesa, kad mūsų nuodėminga prigimtis ir bloga Šėtono pasaulio įtaka yra kliūtys mums būti nuoširdžiai gailestingiems. Štai kodėl Biblija ragina mus pamesti „piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas“. Vietoj to mums patariama ‛apsivilkti nauju žmogumi’ — asmenybe, kuri prisiderina prie Dievo atvaizdo. Pirmiausia mums įsakoma apsivilkti „nuoširdžiu gailestingumu [„švelnia užuojauta“, NW], gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“. Po to Biblijoje mums paaiškinama, kaip šias savybes parodyti praktikoje. „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats [„Jehova“, NW] jums atleido, taip ir jūs atleiskite.“ Atleisti yra daug lengviau, jeigu mes esame išsiugdę „nuoširdų gailestingumą“ savo broliams (Kolosiečiams 3:8-13).

8. Kodėl svarbu būti atlaidžios dvasios?

⁸ Antra vertus, neparodydami gailestingo atlaidumo, statome į pavojų savo santykius su Jehova. Tai įtaigiai parodė Jėzus savo palyginime apie neatlaidų vergą, kurį šeimininkas pasodino į kalėjimą „iki atiduos visą skolą“. Vergas nusipelnė, kad su juo būtų taip elgiamasi, kadangi jis įžūliai neparodė gailestingumo kitam vergui, prašiusiam pasigailėti. Šį palyginimą Jėzus baigė sakydamas: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mato 18:34, 35).

9. Kaip švelni užuojauta susijusi su svarbiausiu naujos asmenybės bruožu?

⁹ Būti švelniai užjaučiančiam — tai svarbi meilės išraiška. O meilė yra skiriamasis tikrosios krikščionybės ženklas (Jono 13:35). Taigi Biblijos naujos asmenybės apibūdinimas baigiamas žodžiais: „O prie viso to apsivilkite dar meile, kuri visa suriša į tobulą visybę“ (Kolosiečiams 3:14, NTP).

Pavydas — kliūtis gailestingumui

10. a) Dėl kokių priežasčių pavydas gali įsišaknyti mūsų širdyse? b) Kokios gali būti blogos pavydo pasekmės?

¹⁰ Dėl nuodėmingos žmogiškos prigimties mūsų širdyse gali lengvai įsišaknyti pavydo jausmas. Galbūt kuris nors brolis ar sesuo yra apdovanoti įgimtais sugebėjimais arba materialiniais pranašumais, kurių mes neturime. O gal kuris nors yra gavęs ypatingas dvasines palaimas ir privilegijas. Jeigu mes to pavydime, ar galėsime su jais elgtis su švelnia užuojauta? Tikriausiai ne. Vietoj to, pavydo jausmas galiausiai pasireikš kritiška kalba arba piktais poelgiais, nes Jėzus apie žmones pasakė: „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Luko 6:45). Kiti gali pritarti tokiai kritikai. Taip gali būti suardyta taika šeimoje arba Dievo tautos susirinkime.

11. Kaip dešimt Juozapo brolių išstūmė užuojautą iš savo širdžių ir kokios buvo pasekmės?

¹¹ Apsvarstykime, kas atsitiko vienoje didelėje šeimoje. Dešimt Jokūbo sūnų ėmė pavydėti Juozapui, nes jis buvo jų tėvo numylėtinis. Dėl to „jie negalėjo su juo draugiškai kalbėti“. Vėliau Juozapas sapnavo pranašiškus sapnus, įrodančius, jog jis turi Jehovos palankumą. Jo broliams tai „sužadino dar didesnę neapykantą“. Kadangi jie neišrovė pavydo iš savo širdžių, pavydas išstūmė gailestingumą ir privedė prie sunkios nuodėmės (Pradžios 37:4, 5, 11).

12, 13. Ką mes turėtume daryti, kai pavydo jausmas prasiskverbia į mūsų širdį?

¹² Elgdamiesi žiauriai, jie negailestingai pardavė Juozapą į vergiją. Norėdami nuslėpti savo nusikaltimą, jie melagingai įtikino tėvą, kad Juozapą suėdė žvėris. Po daugelio metų jų nuodėmė išėjo aikštėn, kai jie bado buvo priversti keliauti į Egiptą pirkti maisto. Maisto atsargų valdytojas, kurio jie neatpažino kaip Juozapo, apkaltino juos šnipinėjimu ir liepė jiems daugiau neprašyti jo pagalbos, jeigu jie su savimi neatsives jauniausiojo brolio, Benjamino. Tuo metu Benjaminas jau buvo tapęs jų tėvo numylėtiniu, ir jie žinojo, kad Jokūbas nenorės jo išleisti.

¹³ Taigi jiems bestovint priešais Juozapą, jų sąžinė paskatino juos prisipažinti: „Teisingai kenčiame, nes nusikaltome mūsų broliui [Juozapui]; matėme jo sielos sielvartą, kai mus maldavo, ir neišklausėme; todėlei atėjo mums šitas suspaudimas“ (Pradžios 42:21). Savo gailestingais, tačiau tvirtais veiksmais Juozapas padėjo savo broliams įrodyti, jog jie nuoširdžiai atgailauja. Tada jis jiems pasisakė, kas esąs, ir nuoširdžiai jiems atleido. Šeimos vienybė buvo atstatyta (Pradžios 45:4-8). Kaip krikščionys, mes turėtume iš to pasimokyti. Žinodami blogas pavydo pasekmes, mes turėtume melsti Jehovos, kad padėtų pavydo jausmą pakeisti „švelnia užuojauta“.

Kitos kliūtys būti gailestingiems

14. Kodėl mes turėtume vengti be reikalo žiūrėti į smurto scenas?

¹⁴ Kita kliūtis mums būti gailestingiems gali susidaryti dėl bereikalingo smurto scenų stebėjimo. Smurtu pasižymintis sportas ir pramogos skatina troškimą, kad būtų pralietas kraujas. Bibliniais laikais pagonys nuolat stebėdavo gladiatorių varžybas ir kitokias žmogaus kankinimo formas Romos imperijos arenose. Tokios pramogos, pasak vieno istoriko, „sunaikino užuojautos kančioms jausmus, kurie skiria žmogų nuo gyvūnų“. Daugelis šiuolaikinio pasaulio pramogų šiandien daro tokį pat poveikį. Krikščionys, kurie stengiasi būti švelniai užjaučiantys, turi būti labai išrankūs pasirinkdami medžiagą skaitymui, filmus ir televizijos programas. Jie išmintingai saugo atmintyje žodžius iš Psalmių 11:5 (NTP): „Kas mėgsta smurtą, to nekenčia jo [Jehovos] siela.“

15. a) Kaip asmuo gali išsiduoti, jog jis iš tikrųjų nėra užjaučiantis? b) Kaip tikrieji krikščionys atsiliepia į bendrakrikščionių ir kitų žmonių poreikius?

¹⁵ Žmogui, kuris visą savo dėmesį yra sutelkęs į save, taip pat gali trūkti gailestingumo. Tai rimta, kadangi apaštalas Jonas paaiškina: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį užrakintų jam savo širdį, — kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jono 3:17). Panašiai gailestingumo trūkumą parodė neabejojantys savo teisumu kunigas ir levitas Jėzaus palyginime apie gailestingąjį samarietį. Pamatę pusgyvio savo brolio žydo nelaimę, jie perėjo į kitą kelio pusę ir keliavo toliau (Luko 10:31, 32). Gailestingi krikščionys, priešingai, greitai atsiliepia į materialinius ir dvasinius savo brolių poreikius. Ir kaip samarietis iš Jėzaus palyginimo, jie rūpinasi ir nepažįstamųjų poreikiais. Taigi jie mielai skiria savo laiką, energiją ir lėšas mokinių ruošimo darbui plėsti. Taip jie prisideda prie milijonų žmonių išgelbėjimo (1 Timotiejui 4:16).

Užuojauta sergantiesiems

16. Kokius apribojimus mes patiriame ligų atvejais?

¹⁶ Ligos yra netobulos, mirčiai pajungtos žmonijos dalia. Krikščionys — ne išimtis, ir dauguma jų nėra profesionalai medicinos srityje, taip pat jie negali daryti stebuklų kaip kai kurie pirmieji krikščionys, kurie gavo tokią galią iš Kristaus ir jo apaštalų. Mirus Kristaus apaštalams ir artimiausiems jų bendražygiams, tokios galios nebeliko. Taigi mūsų galimybės padėti tiems, kurie kenčia nuo fizinių negalių, įskaitant smegenų funkcijos sutrikimus ir haliucinacijas, yra ribotos (Apaštalų darbai 8:13, 18; 1 Korintiečiams 13:8).

17. Kokia mums pamoka iš to, kaip buvo elgiamasi su ligos ir netekties ištiktu Jobu?

¹⁷ Ligas dažnai lydi depresija. Pavyzdžiui, dievobaimingas Jobas buvo labai apimtas depresijos dėl baisios ligos ir nelaimių, kurias jam sukėlė Šėtonas (Jobo 1:18, 19; 2:7; 3:3, 11-13). Jam reikėjo draugų, kurie jį švelniai užjaustų ir ‛paguostų’ (1 Tesalonikiečiams 5:14, ŠvR). Vietoj to, trys vadinamieji guodėjai aplankė jį ir skubotai griebėsi klaidingų išvadų. Jie pablogino prislėgtą Jobo būseną pareikšdami, kad nelaimės jam teko dėl kokios nors jo paties kaltės. Būdami nuoširdžiai gailestingi, krikščionys vengs panašių klaidų, kai jų bendratikiai serga arba yra prislėgti. Kartais svarbiausia, ko tokiems žmonėms reikia, yra tai, kad juos keletą kartų maloniai aplankytų vyresnieji arba kiti subrendę krikščionys, kurie užjaučiamai išklausytų, parodytų supratimą ir duotų meilingą patarimą iš Rašto (Romiečiams 12:15; Jokūbo 1:19).

Užuojauta silpniesiems

18, 19. a) Kaip vyresnieji turėtų elgtis su silpnaisiais arba klystančiaisiais? b) Netgi jeigu būtina sudaryti teisminį komitetą, kodėl svarbu, kad vyresnieji su nusidėjėliais elgtųsi su švelnia užuojauta?

¹⁸ Ypač vyresnieji turi būti švelniai užjaučiantys (Apaštalų darbai 20:29, 35). „Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes“, — įsako Biblija (Romiečiams 15:1). Kadangi esame netobuli, mes visi darome klaidų (Jokūbo 3:2). Reikia švelnumo elgiantis su žmogumi, kuris „žengia klaidingą žingsnį prieš suvokdamas tai“ (Galatams 6:1, NW). Niekada vyresnieji nenori būti tokie, kaip savo teisumu įsitikinę fariziejai, kurie buvo nesupratingi taikydami Dievo Įstatymą.

¹⁹ Priešingai, vyresnieji seka Jehovos Dievo ir Jėzaus Kristaus švelnios užuojautos pavyzdžiais. Jų pagrindinis darbas — Dievo avis palaikyti, padrąsinti ir atgaivinti (Izaijo 32:1, 2). Užuot stengęsi kontroliuoti reikalus daugybe taisyklių, jie remiasi puikiais Dievo Žodžio principais. Taigi vyresniųjų funkcija turėtų būti ugdyti, sužadinti savo brolių širdyse džiaugsmą ir dėkingumą už Jehovos gerumą. Jeigu bendratikis padaro nedidelį prasižengimą, vyresnysis paprastai vengia pataisyti jį kitiems girdint. Jeigu apskritai yra būtina pasikalbėti, švelnus užuojautos jausmas paskatins vyresnįjį pasikviesti šį žmogų į šalį ir aptarti problemą niekam negirdint. (Palygink Mato 18:15.) Kaip bebūtų sunku su vienu ar kitu žmogumi rasti bendrą kalbą, vyresnysis kreipdamasis turi būti kantrus ir norintis padėti. Jis niekada neturi norėti rasti priežasčių pašalinti tokį žmogų iš susirinkimo. Netgi kai būtina sudaryti teisminį komitetą, vyresnieji parodys švelnią užuojautą elgdamiesi su asmeniu, padariusiu rimtą prasižengimą. Vyresniųjų švelnumas gali padėti jam prieiti prie atgailos (2 Timotiejui 2:24-26).

20. Kada netinkama atvirai reikšti užuojautą ir kodėl?

²⁰ Tačiau yra atvejų, kai Jehovos tarnas negali rodyti gailestingumo. (Palygink Pakartoto Įstatymo 13:6-9.) Krikščioniui „nustoti bendrauti“ su artimu draugu ar giminaičiu, kuris yra pašalintas, gali būti tikras išbandymas. Tokiu atveju svarbu nepasiduoti gailesčio jausmui (1 Korintiečiams 5:11-13, NW). Klydusįjį toks tvirtumas netgi gali paskatinti atgailauti. Be to, bendraudami su priešingos lyties asmenimis, krikščionys privalo vengti netinkamo gailesčio rodymo, galinčio privesti prie seksualinio amoralumo.

21. Kokiais kitais atvejais mes turime parodyti švelnią užuojautą ir kokia iš to nauda?

²¹ Dėl vietos stokos negalime šiame straipsnyje aptarti visų daugelio atvejų, kuomet reikalinga švelni užuojauta, — elgiantis su pagyvenusiais žmonėmis, su tais, kurie yra netekę artimųjų arba patiria netikinčių sutuoktinių persekiojimus. Darbštiems vyresniesiems taip pat turi būti rodoma švelni užuojauta (1 Timotiejui 5:17). Gerbk juos ir teik jiems paramą (Žydams 13:7, 17). „Visi būkite... gailestingi“, — rašė apaštalas Petras (1 Petro 3:8). Šitaip elgdamiesi visose situacijose, kurios to reikalauja, mes sustipriname vienybę ir džiaugsmą susirinkime ir patraukiame pašaliečius prie tiesos. O svarbiausia, taip mes pagerbiame savo švelniai užjaučiantį Tėvą, Jehovą.

Klausimai apžvalgai

◻ Kaip Jehova rodo gailestingumą nuodėmingai žmonijai?

◻ Kodėl svarbu būti švelniai užjaučiančiam?

◻ Kokios yra kai kurios kliūtys mums būti švelniai užjaučiantiems?

◻ Kaip mes turėtume elgtis su sergančiaisiais ir prislėgtaisiais?

◻ Kas ypač turi būti švelniai užjaučiantys ir kodėl?

[Rėmelis 15 puslapyje]

NEGAILESTINGI FARIZIEJAI

ŠABO poilsio diena buvo numatyta dėl dvasinės ir fizinės Dievo tautos gerovės. Tačiau žydų religiniai vadovai įvedė daug taisyklių, kurios užtraukė gėdą Dievo duotam šabo įstatymui ir padarė jį žmones varginantį. Pavyzdžiui, jeigu ką nors ištikdavo nelaimingas atsitikimas ar liga, jis negalėdavo gauti pagalbos, jeigu jo gyvybei negrėsė pavojus.

Viena fariziejų mokykla taip griežtai interpretavo šabo įstatymą, jog pasakė: „Per šabą negalima guosti gedinčiųjų, nei lankyti ligonių.“ Kiti religiniai vadovai neprieštaraudavo dėl tokių aplankymų per šabą, bet su sąlyga: „Ašaros draudžiamos.“

Taigi Jėzus teisėtai smerkė žydų religinius vadovus už tai, kad jie nekreipė dėmesio į daug svarbesnius Įstatymo reikalavimus — teisingumą, meilę ir gailestingumą. Nenuostabu, kad jis fariziejams pasakė: ‛[Jūs] niekais paverčiate Dievo žodį dėl savojo papročio’! (Morkaus 7:8, 13; Mato 23:23; Luko 11:42).

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Jehovos Liudytojai 231 šalyje vykdo precedento neturintį gailestingumo darbą žmonių namuose, gatvėse, netgi kalėjimuose

[Iliustracija 14 puslapyje]

Stebint smurto scenas, pavyzdžiui, per televiziją, nyksta švelnios užuojautos jausmas