Ateizmo šaknys

MES gyvename krizės apimtoje planetoje; tai pasitvirtina kiekvieną dieną probėgomis pažvelgus į laikraščių antraštes. Dėl tokios beviltiškos mūsų pasaulio būklės daugeliui kilo klausimas, ar egzistuoja Dievas. Kai kurie, sakantys esą ateistai, netgi neigia jo egzistavimą. Ar taip ir tu manai?

Dievo tikėjimas ar netikėjimas gali stipriai paveikti mūsų požiūrį į ateitį. Jeigu nėra Dievo, žmonių giminės išlikimas visiškai priklauso nuo žmogaus — niūri mintis atsižvelgiant į žmogaus griaunamąjį potencialą. Jei tu manai, kad Dievas egzistuoja, tada, matyt, sutinki, jog gyvenimas šioje planetoje turi tikslą — tikslą, kuris dar gali būti įgyvendintas.

Nors Dievo egzistavimas retkarčiais buvo neigiamas per visą istoriją, tačiau ateizmas plačiai išpopuliarėjo tik paskutiniais šimtmečiais. Ar žinai, kodėl?

Kur šaknys

Aukštas medis atrodo įspūdingai. Tačiau akis mato tik lapus, šakas ir kamieną. Šaknys — medžio gyvybės šaltinis — slypi giliai žemėje.

Beveik taip pat yra su ateizmu. Dievo buvimo neigimas kaip aukštas medis pasiekė įspūdingą dydį iki 19-to šimtmečio ir jo metu. Ar galėtų gyvybė ir visata egzistuoti be antgamtinės Pirminės Priežasties? Ar tokio Kūrėjo garbinimas yra laiko gaišimas? Žymių 19-to amžiaus filosofų atsakymai buvo skambūs ir aiškūs. „Kaip mums daugiau nebereikia moralinio kodekso, taip nebereikia nė religijos“, — pareiškė Frydrichas Nyčė. „Religija — tai žmogaus dvasios sapnas“, — tvirtino Liūdvigas Fojerbachas. O Karlas Marksas, savo raštais turėjęs didelę įtaką dešimtmečiais po savęs, drąsiai pareiškė: „Aš noriu, kad protas labiau išsivaduotų iš religijos pančių.“

Daugeliui tai padarė įspūdį. Tačiau tai, ką jie suprato, buvo tik ateizmo lapai, šakos bei kamienas. Šaknys slėpėsi savo vietoje ir išsikerojo gerokai prieš 19-to šimtmečio pradžią. Stulbina, kad šiuolaikinio ateizmo augimą skatino krikščioniškojo pasaulio religijos! Kaip? Šios religinės institucijos dėl savo sugedimo sukėlė didelį nusivylimą bei protestą.

Sėklos pasėtos

Viduramžiais Katalikų Bažnyčia dusino savo pavaldinius. „Atrodo, jog hierarchija nebuvo pasiruošusi rūpintis žmonių dvasiniais poreikiais, — pažymi The Encyclopedia Americana. — Aukštieji dvasininkai, ypač vyskupai, buvo iš diduomenės ir į savo pareigas daugiausiai žvelgė kaip į prestižo bei galybės šaltinį.“

Kai kurie, kaip Jonas Kalvinas ir Martynas Liuteris, bandė reformuoti bažnyčią. Tačiau jų metodai ne visada būdavo kaip Kristaus; Reformacija buvo paženklinta nepakantumu bei kraujo praliejimu. (Palygink Mato 26:52.) Kai kurios atakos buvo tokios įnirtingos, kad praėjus trims šimtmečiams Tomas Džefersonas, trečiasis Jungtinių Valstijų prezidentas, rašė: „Būtų labiau atleistina netikėti Dievo iš viso, negu piktžodžiauti kaip Kalvinas priskiriant jam tokias siaubingas savybes.“a

Neabejotina, kad Reformacija neatkūrė tyro garbinimo. Tačiau ji susilpnino Katalikų Bažnyčios galybę. Vatikanas daugiau nebeturėjo religinio tikėjimo monopolijos. Daugelis perėjo į naujai susikūrusias protestantų sektas. Kiti, nusivylę religija, garbinimo objektu pavertė žmogaus protą. Dėl liberalaus požiūrio susidarė skirtingos nuomonės apie Dievą.

Skepticizmo daigai

Iki 18-to amžiaus įprasta buvo garbinti racionalų mąstymą kaip panacėją nuo pasaulio problemų. Vokiečių filosofas Imanuelis Kantas tvirtino, kad žmogaus pažangai kliudė priklausomybė nuo politinio bei religinio vadovavimo. „Turėk drąsos žinoti! — ragino jis. — Drąsiai naudokis savo intelektu!“

Šis požiūris charakterizuoja Šviečiamąjį amžių (švietimą), dar žinomą kaip „proto amžių“. Tas laikotarpis, nusitęsęs per visą 18-tą amžių, buvo paženklintas žinių ieškojimu. „Aklą tikėjimą pakeitė skepticizmas, — sakoma knygoje „Istorijos gairės“ (anglų k.). — Buvo abejojama visomis senomis doktrinomis.“

Viena iš kruopščiai peržiūrimų „senų doktrinų“ buvo religija. „Žmonės pakeitė savo požiūrį į religiją, — sakoma knygoje „Visuotinė pasaulio istorija“ (anglų k.). — Jų daugiau nebepatenkino dangiškojo apdovanojimo pažadas; jie reikalavo geresnio gyvenimo žemėje. Jie pradėjo prarasti savo tikėjimą tuo, kas antgamtiška.“ Iš tikrųjų dauguma filosofų švietėjų niekino religiją. Ypač jie kaltino valdžios ištroškusius Katalikų Bažnyčios vadovus, kad šie palieka žmones nemokšomis.

Nepatenkinti religija, daugelis šių filosofų tapo deistais; jie tikėjo Dievą, bet teigė, kad jis nesidomi žmogumi.b Keletas tapo atvirais ateistais, tokiais kaip filosofas Polis Anri Dytrichas Holbachas, tvirtinęs, kad religija buvo „susiskaldymų, beprotybės bei nusikaltimų šaltinis“. Metams slenkant dar daugiau žmonių pailso nuo krikščioniškojo pasaulio ir sutiko su Holbacho pažiūromis.

Kaip ironiška, kad krikščioniškasis pasaulis paskatino ateizmo augimą! „Bažnyčios buvo ateizmo dirva, — rašo teologijos profesorius Maiklas Dž. Baklis. — Vakarietiška sąmonė buvo šokiruota ir papiktinta tradicinių religijų. Bažnyčios ir sektos nualino Europą, organizavo žudynes, reikalavo religinio pasipriešinimo arba revoliucijos, stengėsi ekskomunikuoti arba nuversti valdovus.“

Ateizmas pasiekia savo viršūnę

Prasidėjus 19-am amžiui Dievas buvo neigiamas atvirai ir plačiai. Filosofai ir mokslininkai nedvejodami drąsiai skelbė savo pažiūras. „Mūsų priešas yra Dievas, — skelbė vienas atviras ateistas. — Neapykanta Dievui yra išminties pradžia. Kad žmonija pasiektų tikrą pažangą, reikia ateizmo pagrindo.“

Tačiau 20-ame amžiuje įvyko subtilus pokytis. Dievo neigimas pasidarė mažiau karingas; paplito įvairiarūšis ateizmas, paveikdamas net tuos, kurie išpažino tikėjimą Dievu.

[Išnašos]

[Iliustracija 3 puslapyje]

Karlas Marksas

[Iliustracija 3 puslapyje]

Liūdvigas Fojerbachas

[Iliustracija 3 puslapyje]

Frydrichas Nyčė

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 2 puslapyje]

VIRŠELYJE: Žemė: leidus British Library; Nyčė: autorinė teisė priklauso British Museum (taip pat žiūrėk puslapį 3); Kalvinas: Musée Historique de la Réformation, Genève (nuotrauka F. Martin); Marksas: nuotrauka U.S. National Archives (taip pat žiūrėk puslapį 3); planetos, prietaisai, kryžiuočiai, lokomotyvas: The Complete Encyclopedia of Illustration/J. G. Heck; Fojerbachas: The Bettmann Archive (taip pat žiūrėk puslapį 3).