Kalėdos — ar tai iš tikrųjų krikščioniška šventė?
PAGAL enciklopediją The World Book Encyclopedia, „Kalėdos — tai diena, kai krikščionys švenčia Jėzaus Kristaus gimtadienį“. Tačiau toje enciklopedijoje taip pat sakoma: „Pirmieji krikščionys nešventė [Jėzaus] užgimimo, nes, jų požiūriu, kieno nors gimimo šventimas buvo pagoniškas paprotys.“
Golbis ir Perdú savo knygoje „Šiuolaikinių Kalėdų šventimas“ (anglų k.) sutinka: „Pirmieji krikščionys nešventė Kristaus užgimimo. Patys gimtadieniai siejosi su pagoniškais papročiais; Evangelijose nieko nesakoma apie tikslią Kristaus gimimo datą.“
Jei gimtadienių šventimas nėra krikščioniškos kilmės, kaip Kristaus gimimo diena tapo tokia žymia „krikščioniška“ švente?
Pagoniška „Kalėdų“ kilmė
„Visi švęsdavo ir linksmindavosi, darbas ir reikalai tuo metu visiškai nutrūkdavo, namus išpuošdavo laurais ir visžaliais medžiais, draugai lankydavo vieni kitus ir keisdavosi dovanomis, o klientai duodavo dovanų savo patronams. Visą tą laiką vyraudavo džiugi bei draugiška nuotaika, žmonės užsiimdavo visokiomis pramogomis“ (Dž. M. Vileris. „Pagonybės elementai krikščioniškose šventėse“, anglų k.).
Ar šis aprašymas tinka tau žinomoms Kalėdų šventėms? Keista, bet tai nebuvo Kalėdos! Taip aprašytos Saturnalijos — savaitės trukmės pagoniška romėnų šventė, susijusi su žiemos saulėgrįža (iliustracija gretimame puslapyje). Gruodžio 25-ąją buvo švenčiamas nenugalimos saulės gimtadienis — pagrindinė romėnų religinė Mitros šventė.
Pagal enciklopediją The New Encyclopædia Britannica, „gruodžio 25 d. — Mitros, iranėnų šviesos dievo, gimtadienis ir... diena, skirta nenugalimai saulei, taip pat diena po Saturnalijų buvo perimtos bažnyčios kaip Kalėdos, Kristaus užgimimas, norint neutralizuoti tų švenčių poveikį“. Taip pagoniškas gimtadienio šventimas buvo tęsiamas paprastai pakeitus vardus — Mitrą į Kristų!
Tačiau tu galbūt manai, jog Dievo Sūnaus, Jėzaus, gimimas buvo ypatingas įvykis, vertas minėti. Pažiūrėję, ką apie tai sako Biblija, gausime labai daug informacijos.
Džiugus įvykis
Luko Evangelijos 2-ajame skyriuje pateikiama pagrindinė informacija. Lukas mums pasakoja, kaip dangaus angelai, nuolankūs piemenys, atsidavę Dievo tarnai ir pati Marija reagavo į šį žymų įvykį.
Pirmiausia pagalvok apie ‛nakvojusius laukuose piemenis’, kurie „pakaitomis budėdami sergėjo savo bandą“; jie to nebūtų galėję daryti žiemos viduryje. Kai pasirodė „Viešpaties angelas“ ir juos nušvietė Dievo šlovė, piemenys iš pradžių labai išsigando. Jie nusiramino, kai angelas paaiškino: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ Kai staiga pasirodė „gausi dangaus kareivija“ angelų, piemenys suprato, kad šis užgimimas skiriasi nuo visų kitų. Įdomu, jog angelai neatnešė jokių dovanų naujagimiui. Angelai verčiau šlovino Jehovą sakydami: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems [„geros valios“, NW] žmonėms“ (Luko 2:8-14).
Žinoma, piemenys norėjo pamatyti tą kūdikį, nes pats Jehova pranešė apie šį džiugų įvykį. Radę kūdikį paguldytą ėdžiose, jie apsakė jo tėvams, ką kalbėjo angelai. Po to piemenys nuėjo „garbindami ir šlovindami Dievą“, o ne kūdikį (Luko 2:15-18, 20).
Marija, Jėzaus motina, be abejo, džiaugėsi sėkmingai pagimdžiusi savo pirmagimį. Bet ji taip pat ‛svarstė savo širdyje’. Po to ji, lydima savo vyro Juozapo, nukeliavo į Jeruzalę pagal Mozės įstatymo reikalavimą. Tai nebuvo gimtadienio šventimas. Tačiau tai buvo metas paskirti kūdikį Dievui, „kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: ‛Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui’“ (Luko 2:19, 22-24).
Jeruzalės šventykloje Marija ir Juozapas sutiko Simeoną, kurį Lukas aprašo kaip „teisų ir dievobaimingą vyrą, laukiantį Izraelio paguodos“. Jam buvo apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol nepamatysiąs „Viešpaties Mesijo“. Tai, kas toliau įvyko, irgi buvo ‛[Dievo] Šventosios Dvasios paraginimu’. Simeonas paėmė kūdikį ant rankų — ne, ne tam, kad paduotų jam dovaną, bet verčiau, kad pašlovintų Dievą, ir pasakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje“ (Luko 2:25-32).
Po to atėjo senyva pranašė Ona. Ji taip pat „šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Luko 2:36-38).
Marija, Simeonas, Ona, piemenys, taip pat dangaus angelai — visi džiaugėsi Jėzaus gimimu. Tačiau prašome atkreipti dėmesį, kad jie nei puotavo, nei įteikinėjo dovanas. Jie verčiau šlovino Jehovą, jų išgelbėjimo priemonės dangiškąjį Davėją.
Tačiau kai kas gali samprotauti: ‛Teikti kalėdines dovanas — nejau tai bloga; argi „trys išminčiai“ nepagarbino Jėzaus dovanomis?’
Kalėdų dovanos
Vėl patyrinėkime Biblijos pranešimą. Tu jį rasi Mato Evangelijos 2-ame skyriuje. Ten nepaminėtas joks gimtadienio šventimas, nei nurodytas konkretus metas, nors akivaizdu, jog tai buvo praėjus kažkiek laiko po Jėzaus gimimo. Matas pirmoje eilutėje pavadina svečius „astrologais [graikiškai maʹgoi] iš Rytų šalių“, tai yra pagonimis, nepažįstančiais Jehovos Dievo. Žvaigždė, paskui kurią šie vyrai sekė, atvedė juos ne tiesiai į Jėzaus gimimo vietą Betliejuje, bet į Jeruzalę, kur valdė karalius Erodas.
Kai šis piktas valdovas išgirdo juos klausinėjančius apie „gimusį Žydų karalių“, jis pasiteiravo kunigų norėdamas tiksliai sužinoti, „kur turėjęs gimti Mesijas“, kad nužudytų vaiką. Kunigai atsakė cituodami Michėjo pranašystę, kad Mesijo gimimo vieta — Betliejus (Michėjo 5:2). Erodas veidmainiškai nurodė savo svečiams: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau.“ Astrologai išvyko savo keliu, o žvaigždė „tekėjo pirm jų ir sustojo viršum tos vietos, kur tas vaikelis buvo“. Atkreipk dėmesį, kad parašyta „vaikelis“, o ne naujagimis (Mato 2:1, NW; 2:2-8, 10; 2:9, ŠvR).
Kaip ir tinka Rytų didikams, lankantiems valdovą, pagonių astrologai parpuolė ir ‛padovanojo Jam [vaikeliui] aukso, smilkalų ir miros’. Matas priduria: „Dievas liepė jiems sapne, kad jie negrįžtų pas Herodą ir todėl jie iškeliavo kitais keliais į savo kraštą“ (Mato 2:11, 12, ŠvR).
Šiame trumpame Rašto pranešime kai kurie žmonės galbūt stengiasi rasti pagrindą Kalėdų dovanų teikimui. Tačiau leidinyje „Kaip atsirado Kalėdų papročiai ir folkloras“ (anglų k.) aiškinama, kad dabartinis dovanojimo paprotys kilo iš romėnų tradicijos per Saturnalijas duoti dovanas vargingiems kaimynams. „Ankstyvoji bažnyčia... gudriai pakeitė jo reikšmę į ritualinį magų dovanų įteikimo paminėjimą.“ Kokia priešingybė, palyginus su tikraisiais garbintojais, — tokiais kaip nuolankūs piemenys, — kurie tiesiog šlovino Dievą Jėzui gimus!
Garbink Kristų kaip Karalių!
Šiandien Jėzus nebėra kūdikis. Jis — galingas Valdovas, Dievo dangiškosios Karalystės Karalius; toks jis ir turi būti šlovinamas (1 Timotiejui 6:15, 16).
Jei tu dabar esi suaugęs, ar kada nors jauteisi sutrikęs, kai žmonėms buvo rodomos tavo vaikystės fotografijos? Tiesa, tokios nuotraukos tavo tėvams primena džiaugsmą tau gimus. Bet dabar, kai tave pažįsta, koks esi, tau turbūt labiau patinka, kad ir kiti tave matytų būtent tokį, ar ne taip? Panašiai ir su Kristumi Jėzumi — pagalvok, kokia nepagarba jam, jei tie, kurie tvirtina esą jo pasekėjai, kasmet taip laikosi pagoniškų Kalėdų tradicijų ir užimti kūdikio šlovinimu, kad nenori garbinti jo kaip Karaliaus. Juk net pirmajame amžiuje krikščionių apaštalas Paulius tikino, jog teisinga laikyti Kristų tuo, kuo jis yra dabar — dangiškuoju Karaliumi. Paulius rašė: „Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip jo nebepažįstame“ (2 Korintiečiams 5:16).
Kristus, kaip Dievo Karalystės Karalius, netrukus įgyvendins pranašišką pažadą pašalinti skausmą, kančias, ligas ir mirtį. Jis yra Tas, kuris garantuos visiems tinkamą būstą bei vertingą darbą čia, žemėje, Rojaus sąlygomis (Izaijo 65:21-23; Luko 23:43; 2 Korintiečiams 1:20; Apreiškimas 21:3, 4). Iš tikrųjų tai yra pakankamas pagrindas saugotis įžeisti Jėzų!
Tikrieji krikščionys, sekdami paties Kristaus pavyzdžiu, stengiasi duoti savo artimui vieną iš didžiausių dovanų, kokią begali žmogus pasiūlyti, — Dievo tikslo supratimą, kuris gali nuvesti į amžinąjį gyvenimą (Jono 17:3). Duoti tokią dovaną teikia jiems daug džiaugsmo, lygiai kaip pasakė Jėzus: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apaštalų darbai 20:35; Luko 11:27, 28).
Krikščionims, nuoširdžiai besidomintiems vienas kitu, nesunku spontaniškai išreikšti savo meilę bet kuriuo metų laiku (Filipiečiams 2:3, 4). Paprastas pavyzdys: kaip būtų nuostabu gauti piešinį iš krikščionio paauglio, kuris, išklausęs kalbą Biblijos tema, atsidėkodamas nupiešė jį! Lygiai taip pat padrąsina nelaukta dovana iš giminaičio kaip jo meilės ženklas. Panašiai ir krikščionys tėvai turi daug džiaugsmo parinkdami tinkamas progas duoti dovanų savo vaikams. Toks krikščionių dosnumas nėra suterštas pramanytu įsipareigojimu duoti dovanas švenčių dienomis ar laikantis pagoniškų tradicijų.
Dėl tos priežasties šiandieną daugiau negu keturi su puse milijono krikščionių iš visų tautų nešvenčia Kalėdų. Tai Jehovos Liudytojai, reguliariai liudijantys savo artimui gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 24:14). Tu tikriausiai gali sutikti juos besilankančius tavo namuose, galbūt net tuojau pat. Tau entuziastingai priimant, ką jie atneša, tebūna tavo šeimai didelis džiaugsmas mokytis šlovinti Jehovą Dievą kiekvieną metų dieną (Psalmių 144:1, 2).
[Iliustracija 7 puslapyje]
Krikščionys duoda savo artimui vieną iš didžiausių dovanų — Dievo tikslo supratimą, kuris veda į amžinąjį gyvenimą
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]
Culver Pictures