Dvasinės srities valdovai
KAS valdo pasaulį? Ar yra koks nors antžmogiškas vadovavimas? O gal Dievas paliko žmones rūpintis patiems savimi? Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus, pirmiausia apsvarstykime atsitikimą, kuris įvyko Jėzui Kristui tarnaujant žemėje.
Netrukus po savo krikšto Jėzus buvo gundomas nematomo dvasinio kūrinio, vadinamo Šėtonu Velniu. Apie vieną iš gundymų Biblija sako: „Paėmė velnias [Jėzų] su savimi į labai aukštą kalną, parodė jam visas pasaulio karalystes bei jų didingumą“ (Mato 4:8, NTP). Po to Šėtonas tarė Jėzui: „Tau aš duosiu visą šitą valdžią ir jų garbę, nes man tai atiduota, ir, kuriam aš noriu, tam tai duodu. Taigi, jei tu parpuolęs pagarbinsi mane, visa bus tavo“ (Luko 4:6, 7, NTP).
Šėtonas tvirtino turįs valdžią visoms šio pasaulio karalystėms, arba vyriausybėms. Ar Jėzus paneigė šį teiginį? Ne. Iš tikrųjų jis patvirtino tai kitu atveju nurodydamas, kad Šėtonas yra „pasaulio valdovas“ (Jono 14:30, NW).
Pagal Bibliją, Šėtonas yra piktasis angelas, turintis didelę valdžią. Krikščionių apaštalas Paulius susieja Šėtoną su „dvasinėmis blogio jėgomis“ ir kalba apie jas kaip apie „šių tamsybių pasaulio valdovus“ (Efeziečiams 6:11, 12). Be to, apaštalas Jonas pasakė, kad „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19). Biblinėje Apreiškimo knygoje pareiškiama, kad Šėtonas „suvedžioja visą pasaulį“ (Apreiškimas 12:9, NTP). Apreiškime simboliniais terminais Šėtonas taip pat aprašomas kaip slibinas, kuris duoda pasaulio politinei sistemai „savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią“ (Apreiškimas 13:2).
Pasaulio įvykiai taip pat liudija, kad veikia pikta jėga, manipuliuojanti žmonėmis jų žalai. Dėl kokios gi kitos priežasties žmonių vyriausybėms nepasiseka išlaikyti taikos? Kas gi dar kursto žmones neapkęsti ir žudyti vieni kitus? Pasibaisėjusi žudynėmis ir žmonių mirtimi pilietiniame kare, viena viską mačiusi liudininkė pasakė: „Aš nežinau, kaip galėjo pasireikšti toks žiaurumas. Tai daugiau negu neapykanta. Tai piktoji dvasia, kuri naudojasi šiais žmonėmis, kad jie naikintų vieni kitus.“
Realus priešiškas Dievui asmuo
Šiandien daugelis netiki Šėtono Velnio egzistavimu. Tačiau jis nėra tik blogio žmonijoje principas, kaip tiki kai kurie. Ir Biblija, ir pasaulio įvykiai rodo, kad jis yra realus asmuo. Be to, Šėtonas nusiteikęs prieš Jehovą Dievą visiškai priešiškai. Žinoma, Šėtonas nėra lygus Dievui. Kadangi Jehova yra visagalis Kūrėjas, jis yra teisėtas visos kūrinijos Valdovas (Apreiškimas 4:11).
Dievas nesukūrė blogo sau priešiško kūrinio. Tačiau vienas iš angeliškų „Dievo sūnų“ išsiugdė savanaudišką troškimą teisėtai priklausantį Jehovai garbinimą užgrobti sau (Jobo 38:7; Jokūbo 1:14, 15). Šis troškimas vedė jį prie to, kad jis ėmė maištauti prieš Dievą. Maištaudamas šis dvasinis kūrinys padarė save Šėtonu (tai reiškia „priešininkas“) ir Velniu (tai reiškia „šmeižikas“). Turėdamas omenyje visa tai, tu gali stebėtis, kodėl Šėtonui buvo leista valdyti pasaulį.
Kodėl Šėtonui buvo leista valdyti
Ar atsimeni, ką Šėtonas pasakė Jėzui apie žemės valdymą? „Tau aš duosiu visą šitą valdžią..., nes man tai atiduota“, — pasakė Šėtonas (Luko 4:6, NTP). Toks tvirtinimas rodo, kad Šėtonas Velnias naudojasi valdžia tik Dievui leidžiant. Bet kodėl Dievas pakenčia Šėtoną?
Atsakymas į šį klausimą susijęs su įvykiais Edeno sode, kur Šėtonas pradėjo savo, kaip pasaulio valdovo, karjerą. Ten Šėtonas iškėlė mintį, kad Dievo valdymas blogas, nes esą nuo pirmųjų vyro ir moters, Adomo ir Ievos, jis nuslėpęs kažką gera. Pagal Šėtoną, jeigu jie valgytų Dievo uždraustą vaisių, jie būtų išvaduoti. Adomas ir Ieva būtų laisvi ir nepriklausomi nuo Jehovos. Jie būtų kaip pats Dievas! (Pradžios 2:16, 17; 3:1-5).
Taip meluodamas ir suviliodamas Ievą, o per ją paveikdamas Adomą pažeisti Dievo įstatymą, Šėtonas pajungė pirmąją žmonių porą savo vadovavimui ir kontrolei. Taip Velnias pasidarė jų dievu, priešišku Jehovai. Tačiau užuot buvę išvaduoti, Adomas ir Ieva patyrė Šėtono, nuodėmės ir mirties vergiją (Romiečiams 6:16; Žydams 2:14, 15, NTP).
Pagal savo tobulą teisingumą Jehova būtų galėjęs nedelsdamas nubausti mirtimi Šėtoną ir jo du naujus pasekėjus (Pakartoto Įstatymo 32:4). Tačiau buvo paliestas ir moralės klausimas. Šėtonas iškėlė abejonę Jehovos valdymo būdo teisingumu. Remdamasis savo išmintimi, Dievas leido praeiti laikui, kad būtų įrodyta, jog nepriklausomybė nuo jo neša nelaimę. Jehova leido maištininkams toliau gyventi kurį laiką ir įgalino Adomą bei Ievą turėti palikuonių (Pradžios 3:14-19).
Nors dauguma Adomo palikuonių nepakluso Jehovos valdymui, Dievo elgesys su savo garbintojais parodė jo valdymo pranašumą. Tinkamas Jehovos valdžios pripažinimas teikia laimę ir tikrą saugumą. Kita vertus, vargas ir nesaugumas atsirado valdant žmogui Šėtono įtakoje. Taip, „žmogus viešpatauja žmogui jo nuostoliui“ (Ekleziasto 8:9). Žmonės nerado tikro saugumo ir nuolatinės laimės valdant žmogui šiame Šėtono valdžioje esančiame pasaulyje. Tačiau yra rimta priežastis optimizmui.
Šėtono laikas trumpas!
Šėtono įtaka žemėje yra laikina. Jehova nebeilgai kęs Šėtono valdžią! Greitai Velnio veikla bus sustabdyta. Žemę kontroliuoti ims naujas valdovas — teisingas karalius, išrinktas paties Dievo. Tas Karalius yra Jėzus Kristus. Apie jo pasodinimą į sostą danguje Apreiškime sakoma: „Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties [Jehovos] ir jo Mesijo [„Kristaus“, ŠvR] karalyste“ (Apreiškimas 11:15). Biblijos chronologija kartu su Rašto pranašysčių išsipildymu įrodo, jog tai įvyko 1914 metais (Mato 24:3, 6, 7).
Biblijoje taip pat aprašoma, kas įvyko netrukus po Jėzaus pasodinimo į sostą. Joje sakoma: „Užvirė danguje kova. Mykolas [Jėzus Kristus] ir jo angelai kovojo su slibinu [Šėtonu Velniu]. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo [„suvedžioja“, NTP] visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai“ (Apreiškimas 12:7-9).
Kokia turėtų būti Šėtono išvarymo iš dangaus pasekmė? Danguje esantiems turėtų būti džiaugsmas, bet kaip su žemės gyventojais? „Vargas žemei ir jūrai, — sakoma Apreiškimo 12:12, — nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko.“ Iš tikrųjų Šėtono išmetimas iš dangaus sukėlė žemėje vargą. Leidinyje The Columbia History of the World pareiškiama: „Didelė Ketverių metų karo 1914—1918 katastrofa... parodė Vakarų pasauliui, kad jis negali apsaugoti civilizacijos nuo savo paties kvailų veiksmų arba blogų impulsų. Vakarų dvasia iš tikrųjų niekada daugiau nebeatsigavo po to sukrėtimo.“
Šios kartos nelaimės žymiai didesnės negu tik sukrėsta dvasia. Jėzus pranašavo: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų.“ Jis taip pat išpranašavo marus (Mato 24:7b, 8; Luko 21:11, NTP). Be to, Biblijoje sakoma, kad Šėtono daiktų sistemos „paskutinėmis dienomis“ daugelis bus „savimylos, godūs pinigų, ... neklusnūs gimdytojams, ... nesutaikomi.“ Žmonės taip pat bus „labiau linkę į malonumus negu į Dievą“ (2 Timotiejui 3:1-5).
Karai, marai, maisto trūkumas, žemės drebėjimai ir vis menkėjančios moralinės vertybės — visi tokie dalykai beprecedenčiu mastu vyksta nuo 1914 metų, — kaip tik taip, kaip pranašavo Biblija. Jie rodo, kad įsiutęs Dievo ir žmogaus priešas — Šėtonas Velnias — buvo išmestas iš dangaus ir dabar tegali išlieti savo įniršį žemės valdoje. Bet Biblija taip pat parodo, kad Šėtonui nebus leista veikti labai ilgai. Jam liko ‛mažai laiko’ iki Armagedono, kai Dievas sunaikins pasaulio sistemą, kurią kontroliuoja Šėtonas.
Kas tada atsitiks Šėtonui? Apaštalas Jonas rašė: „Išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną — senąją gyvatę, kuri yra Velnias ir Šėtonas, — surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo“ (Apreiškimas 20:1-3). Koks palengvinimas kenčiančiai žmonijai!
Džiūgavimas valdant Karalystei
Kai Šėtonas nebegalės trukdyti, Dievo Karalystė, valdoma Jėzaus Kristaus, visiškai tvarkys žmonijos reikalus. Vietoj daugybės vyriausybių žemėje pasiliks tik viena dangiškoji vyriausybė, kuri valdys visą planetą. Karas bus praeities dalykas ir visur viešpataus taika. Valdant Dievo Karalystei, visi gyvens kartu kaip mylinti brolija (Psalmių 71:7, 8; 132:1; Danieliaus 2:44).
Koks valdovas pasirodys esąs Jėzus? Būdamas žemėje, jis parodė žmonėms didelę meilę. Užjausdamas Jėzus maitino alkanuosius. Jis gydė sergančius ir grąžino regėjimą akliesiems, kalbą nebyliams ir galūnių stiprumą luošiesiems. Jėzus netgi prikeldavo gyventi mirusius! (Mato 15:30-38; Morkaus 1:34; Luko 7:11-17). Tie stebuklai buvo atspindžiai nuostabių dalykų, kuriuos jis dar darys būdamas Karaliumi. Kaip nuostabu bus turėti tokį geradarį valdovą!
Nesibaigiančias palaimas patirs tie, kurie paklūsta Jehovos suverenitetui. Raštas pažada: „Tada galės aklieji savo akimis matyti ir kurtiniai savo ausimis girdėti. Tada šokinės raišasis kaip briedis ir nebyliai galės žodžiu išreikšti savo padėką“ (Izaijo 35:5, 6, ŠvR). Nurodydamas tą būsimą didingą dieną, apaštalas Jonas rašė: „Išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‛Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo’“ (Apreiškimas 21:3, 4).
Malonumai, kurie bus suteikti valdant Jehovai Dievui per jo Sūnų, Jėzų Kristų, gausiai kompensuos bet kokius kentėjimus, kuriuos galbūt patyrėme dabartinėje daiktų sistemoje, valdomoje Šėtono Velnio. Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje žmonės nebeklausinės: ‛Kas iš tikrųjų valdo?’ (2 Petro 3:13). Paklusni žmonija bus laiminga ir saugi mylinčių dvasinės srities Valdovų, Jehovos ir Kristaus, žemiškojoje valdoje. Kodėl gi neįgyti viltį būti tarp jų pavaldinių?
[Iliustracija 7 puslapyje]
Žmonija bus saugi žemiškojoje Dievo Karalystės valdoje
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]
NASA nuotrauka