Mūsų gausus dvasinis paveldas

PAPASAKOJO FILIPAS F. SMITAS

„Yra uždegtas fakelas, kuris apšvies visą nežinomą Afriką.“ Kaip džiugu mums buvo perskaityti tai knygos „Jehovos Liudytojų metraštis — 1992“ 75-ame puslapyje! Šiuos žodžius 1931 metais parašė mūsų senelis Frankas V. Smitas savo laiške broliui Džozefui F. Rezerfordui, tuometiniam Sargybos bokšto bendruomenės prezidentui. Senelis parašė pranešimą apie skelbimo kelionę, kurioje buvo su savo broliu.

„Grėjus Smitas ir jo vyresnysis brolis Frankas, — buvo papasakota „1992-jų metraštyje“ (anglų k.), — du drąsūs tarnai pionieriai iš Keiptauno [Pietų Afrikos Respublika], išsiruošė į Britanijos Rytų Afriką ištirti galimybes platinti gerąją naujieną. Jie pasiėmė automobilį De Soto, perdarė jį į namą-autopriekabą, pasikrovė į laivą kartu su 40 dėžių knygų ir išplaukė į Mombasą, Kenijos uostą.“

Savo laiške broliui Rezerfordui senelis aprašė kelionę iš Mombasos į Nairobį, Kenijos sostinę: „Mes pradėjome keliauti — tokio baisaus košmaro neteko patirti, kiek esame važiavę automobiliu. Prireikė keturių dienų, kad ištisai keliaudami įveiktume 580 km... Kas kilometrą aš turėdavau išlipti su kastuvu išlyginti kauburius ir užberti duobes, taip pat pjauti aukštą daugiametę žolę bei medžius, kad paruoščiau kelią per balas, nes klimpo ratai.“

Pasiekę Nairobį, Frankas ir Grėjus dirbo 21 dieną iš eilės platindami biblinę literatūrą. „Pagal girdėtus atsiliepimus, — rašė senelis, — darbas smarkiai išjudino religingą Nairobį.“ Paskui senelis labai panoro sugrįžti namo pas savo dvejų metukų sūnų Donovaną ir žmoną Filis, besilaukiančią antrojo vaiko, mūsų tėvo Franko. Senelis sėdo į pirmą pasitaikiusį laivą, plaukiantį iš Mombasos, bet nepasiekęs namų mirė nuo maliarijos.

Mano sesuo, brolis ir aš, apmąstydami tą pranešimą „Metraštyje“, mintimis grįžome prie savo brangaus tėvo. 1991 metų gegužę, vos keli mėnesiai iki gaunant „1992-jų metraštį“ jis mirė dėl komplikacijų po širdies operacijos. Nors jis niekada nematė savo tėvo, bet kaip ir tėvas jautė didelę meilę Jehovai. Kaip senelis būtų džiaugęsis žinodamas, kad po 28 metų, 1959-aisiais, sūnus keliaus jo pėdomis kaip krikščionis tarnas į Rytų Afriką!

Tėvo ankstyvieji metai

Mūsų tėvas gimė 1931 metų liepos 20 d. Keiptaune, praėjus dviems mėnesiams po savo tėvo, kurio vardu jis pavadintas, mirties. Iš mažens tėtis rodė meilę Jehovai. Būdamas vos devynerių metų, jis stovėdavo centrinėje Keiptauno geležinkelio stotyje su plakatais skelbdamas, o mokyklos draugai šaipydavosi iš jo. Turėdamas 11 metų, jis simbolizavo savo atsidavimą Jehovai vandens krikštu. Kartais tėtį paskirdavo tarnyboje vieną liudyti visoje gatvėje. Sulaukęs 18 metų, jis vedė Sargybos bokšto studijas kartu su grupe pagyvenusių krikščionių seserų Keiptauno priemiestyje.

Sargybos bokšto bendruomenė 1954 metais paskelbė, kad ateinančiais metais tarptautiniai kongresai vyks Europoje. Tėtis labai troško nuvykti, bet neturėjo pakankamai pinigų kelionei iš Keiptauno. Todėl jis sudarė sutartį dirbti tris mėnesius chemiku Šiaurės Rodezijos (dabar Zambija) vario kasyklose. Patalpos, kuriose reikėdavo atlikti mineralo rūdų tyrimus, buvo Afrikos brūzgynuose.

Tėtis žinojo, kad Šiaurės Rodezijoje yra didelis skaičius Liudytojų afrikiečių, todėl atvykęs susirado juos ir sužinojo, kur vyksta jų sueigos. Nors jis ir negalėjo kalbėti vietine kalba, tačiau bendravo su jais reguliariai lankydamas Jehovos Liudytojų Kasyklos susirinkimo sueigas. Kasyklose europiečiai buvo nusiteikę rasistiškai ir rodė tai dažnai įžeidinėdami žodžiais afrikiečius. Tačiau tėtis visada buvo malonus.

Praėjus trims mėnesiams, darbininkas afrikietis, ne Liudytojas, priėjo prie tėčio ir paklausė: „Ar žinote, kaip mes jus vadiname?“ Vyriškis nusišypsojo ir tarė: „Vadiname jus bvana [ponu] Sargybos bokštu.“

Tėčiui 1955 metais buvo galimybė apsilankyti Europos kongresuose „Triumfuojanti Karalystė“. Čia jis susipažino su Meri Zahariu, kuri kitais metais tapo jo žmona. Po savo sutuoktuvių jie apsigyveno Parmoje (JAV, Ohajo valstija).

Į Rytų Afriką

Per srities kongresą Jungtinėse Valstijose dalyvių tarpe buvo platinamas kvietimas tarnauti ten, kur buvo didesnis tarnų poreikis. Mūsų tėvai nusprendė vykti į Rytų Afriką. Jie darė tiksliai taip, kaip siūlė Sargybos bokšto bendruomenė. Jie sutaupė pakankamai pinigų bilietams ten ir atgal tam atvejui, jei tėčiui nepasisektų gauti darbą, nes tik turintiesiems leidimą dirbti buvo galima gyventi toje teritorijoje.

Gavę pasus, vizas bei pasiskiepiję, tėtis ir mama 1959 metų liepą išplaukė prekybiniu laivu iš Niujorko į Mombasą per Keiptauną. Kelionė truko keturias savaites. Mombasoje jie susilaukė šiltų sveikinimų prieplaukoje iš krikščionių brolių, atvykusių anksčiau jų tarnauti ten, kur didesnis poreikis. Kai jie atvyko į Nairobį, tėtis rado jam adresuotą laišką. Tai buvo atsakymas į jo prašymą dirbti chemiku Geologinių paieškų departamente Entebėje (Uganda). Tėtis ir mama atvyko traukiniu į Kampalą (Uganda), kur po pokalbio su tėčiu jį nusamdė. Tuo metu Entebės-Kampalos vietovėje tebuvo tik dar vienas Liudytojas, Džordžas Kadū.

Kolonijos vyriausybė apmokėjo tėčiui vietinės lugandos kalbos mokymosi kursą. Jis buvo patenkintas, nes vis tiek ketino ją išmokti, kad galėtų veiksmingiau tarnauti. Vėliau tėtis net padėjo versti į lugandos kalbą brošiūrą „Ši geroji Karalystės naujiena“.

Tėtis be baimės liudydavo kitiems. Jis kalbėdavo visiems europiečiams savo departamente ir reguliariai dalyvaudavo skelbiant ugandiečiams. Jis net liudijo Ugandos generaliniam prokurorui afrikiečiui. Vyriškis ne tik išklausė Karalystės žinią, bet ir pakvietė tėtį su mama pietų.

Mano sesuo Anti gimė 1960 metais, o aš 1965-aisiais. Mūsų šeima labai suartėjo su mažo, bet augančio, sostinės, Kampalos, susirinkimo broliais bei seserimis. Būdami vieninteliai baltaodžiai Liudytojai, gyvenantys netoli esančioje Entebėje, mes patyrėme keletą įdomių atvejų. Kartą vienas tėvelio draugas nelauktai apsistojo Entebėje ir pamėgino susirasti tėtį. Jam nesisekė tol, kol jis nepaklausė: „Ar pažįstate čia europiečių Jehovos Liudytojų porą?“ Žmogus tuoj pat nuvežė juos tiesiai prie mamos ir tėčio namo.

Mes patyrėme ir sunkumų, įskaitant du ginkluotus sukilimus. Buvo metas, kai vyriausybės kareiviai sušaudydavo kiekvieną tam tikros etninės grupės žmogų. Ištisas dienas ir naktis nenutildavo šūviai. Kadangi nuo 18 valandos iki 6 valandos buvo komendanto valanda, sueigos vykdavo popietę mano tėvų namuose Entebėje.

Vėliau, kai komendanto valanda buvo atšaukta, tėtis veždavo mus Kampalon į Sargybos bokšto studijas. Kareivis nutaikydavo šautuvą į mus, sustabdydavo automobilį ir reikalaudavo pasakyti, kur vykstame. Aš buvau dar tik kūdikis, o Anti — penkerių metukų. Kai tėtis ramiai paaiškindavo rodydamas kareiviui mūsų Biblijas bei literatūrą, šis leisdavo mums važiuoti.

Praleidę beveik aštuonerius metus Ugandoje, 1967-aisiais mūsų tėvai nutarė grįžti į Jungtines Valstijas dėl sveikatos problemų bei šeimos įsipareigojimų. Mes tapome Kenfildo (Ohajas) susirinkimo nariais; tėvelis tarnavo vyresniuoju. Čia mano tėvų meilė broliams buvo tokia pat stipri kaip ir mažam susirinkimui Kampaloje.

Meilingas krikščioniškas auklėjimas

1971 metais gimė mano brolis Deividas. Mes augome auklėjami namų aplinkoje, kupinoje meilės ir šilumos. Be abejo, tai kilo iš meile pagrįstų santykių, kurie buvo tarp mūsų tėvų.

Kai buvome maži, prieš miegą tėtis visada perskaitydavo mums Biblijos pasakojimą, pasimelsdavo ir tada mamai nežinant duodavo šokolado, suvynioto į blizgantį auksaspalvį popierių. Kad ir kur bebūtume, mūsų šeima visada drauge studijuodavo Sargybos bokštą. Atostogaudami mes kartą studijavome ant kalno šlaito, o kitą sykį būdami prie pat vandenyno. Tėtis dažnai sakydavo, kad tai buvo vieni iš pačių laimingiausių jo prisiminimų. Jis sakė, jog jam gaila tų, kurie nėra patyrę džiaugsmo, kurį gali teikti šeimos studija.

Rodyti meilę Jehovai tėtis mokydavo savo pavyzdžiu. Kai tik gaudavome naują Sargybos bokšto ar „Atsibuskite!“ egzempliorių arba kokį nors kitą Sargybos bokšto leidinį, tėtis godžiai perskaitydavo jį visą. Mes išmokome iš jo, kad į Biblijos tiesą reikia žvelgti ne kaip į mažareikšmį dalyką, bet laikyti vertingu lobiu. Vienas iš brangiausių mūsų turtų yra tėvelio „Biblija su nuorodomis“. Beveik kiekvienas puslapis prirašytas pastabų, kruopščiai surinktų iš jo studijų. Dabar skaitydami jo komentarus paraštėse, tarsi vis dar girdime jį mus mokantį ir patariantį.

Ištikimas iki pabaigos

1991 metų gegužės 16 d. lauko tarnyboje tėvelį ištiko širdies priepuolis. Po kelių savaičių jam padarė atvirą širdies operaciją, kuri, atrodė, pasisekė. Tačiau naktį po operacijos mums paskambino iš ligoninės. Tėtis kraujavo ir gydytojai buvo labai susirūpinę. Tą naktį jį dukart nuvežė į operacinę, kad sustabdytų kraujavimą, bet nesėkmingai. Tėčio kraujas nekrešėjo.

Kitą dieną tėvelio būklė sparčiai blogėjo ir gydytojai pirmiausia kalbėjosi su mano mama, o po to su mano jaunesniuoju broliu bandydami juos įkalbėti, kad leistų perpilti kraują tėčiui. Tačiau tėtis anksčiau buvo pasakęs gydytojams, jog kaip bebūtų, jis nesutiks, kad perpiltų kraują. Jis paaiškino, kokios yra Raštu paremtos jo atsisakymo perpilti kraują priežastys, bet pasakė, jog sutiktų su alternatyviniu gydymu be kraujo (Kunigų 17:13, 14; Apaštalų darbai 15:28, 29).

Dėl jaučiamo kai kurių medikų priešiškumo susidarė didelė įtampa intensyvios priežiūros skyriuje (IPS). Dėl to ir kartu dėl blogėjančios tėčio būklės kartais atrodydavo, jog yra per daug sunku, kad galėtume pakelti. Mes maldavome Jehovą pagalbos, taip pat bandėme pritaikyti praktinius patarimus, kuriuos gaudavome. Todėl lankydamiesi IPS, visada būdavome tvarkingai apsirengę ir pagarbūs medikų personalui. Mes aktyviai domėjomės tėvelio būkle užduodami prasmingus klausimus ir dėkodavome kiekvienam jį prižiūrinčio personalo nariui.

Mūsų pastangos neliko medikų nepastebėtos. Per keletą dienų įtempta padėtis pasikeitė į pačią maloniausią. Medicinos seserys, kurios rūpinosi tėčiu, toliau stebėjo, ar jis negerėja, nors jų daugiau ir nebeskirdavo jo prižiūrėti. Vienas gydytojas, buvęs šiurkštus su mumis, tiek sušvelnėjo, kad paklausė mamos, kaip ji laikosi. Mus taip pat su meile palaikė mūsų susirinkimas bei giminės. Jie siuntė maisto bei daug paguodžiančių atvirukų ir meldėsi už mus.

Gaila, kad gydymas tėčiui visai nepadėjo. Jis mirė praėjus dešimčiai dienų po pirmosios operacijos. Mes labai liūdime tėvelio. Kartais netekties jausmai yra nepakeliami. Laimei, mūsų Dievas duoda pažadą, jog jis ‛[„kasdien“, NW] nešios mūsų naštas’, ir mes išmokome remtis į jį labiau negu kada nors anksčiau (Psalmių 67:20).

Mes visi taip pat pasiryžę toliau ištikimai tarnauti Jehovai, kad turėtume džiaugsmą pamatyti tėvelį naujajame pasaulyje (Morkaus 5:41, 42; Jono 5:28; Apaštalų darbai 24:15).

[Iliustracija 29 puslapyje]

Frankas Smitas su savo mama Filis Keiptaune

[Iliustracija 30 puslapyje]

Tėtis ir mama per savo sutuoktuves

[Iliustracija 31 puslapyje]

Pirmajam krikštui Entebėje broliai išnuomojo afrikiečių genties vado baseiną

[Iliustracija 31 puslapyje]

Pasisveikinimas pagal paprotį