Krikščionys liudytojai už Dievo suverenitetą

„Kad išgarsintute ‛didingus darbus to’, kuris jus pašaukė iš tamsos į savo nuostabią šviesą“ (1 PETRO 2:9, NTP).

1. Koks efektyvus liudijimas apie Jehovą buvo duotas ikikrikščioniškaisiais laikais?

IKIKRIKŠČIONIŠKAISIAIS laikais didelis būrys liudytojų drąsiai liudijo, kad Jehova yra vienintelis tikrasis Dievas (Žydams 11:4—12:1). Tvirti savo tikėjimu, jie be baimės pakluso Jehovos įstatymams ir atsisakė eiti į kompromisą dėl garbinimo dalykų. Jie davė veiksmingą liudijimą apie universalų Jehovos suverenitetą (Psalmių 17:22–24; 46:2, 3).

2. a) Kas yra Jehovos didžiausiasis Liudytojas? b) Kas pakeitė Izraelio tautą kaip Jehovos liudytojas? Iš kur tai žinome?

² Paskutinis ir didžiausias ikikrikščioniškasis liudytojas buvo Jonas Krikštytojas (Mato 11:11). Jam buvo suteikta privilegija skelbti apie Išrinktojo atėjimą, ir jis pristatė Jėzų kaip pažadėtąjį Mesiją (Jono 1:29–34). Jėzus yra Jehovos didžiausiasis Liudytojas, „ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas“ (Apreiškimas 3:14). Kadangi kūniškojo Izraelio tauta atmetė Jėzų, Jehova atmetė ją ir paskyrė būti savo liudytoju naują tautą, dvasinį Dievo Izraelį (Izaijo 42:8–12; Jono 1:11, 12; Galatams 6:16). Petras citavo pranašystę apie Izraelį ir parodė, kad ji pritaikoma „Dievo Izraeliui“, krikščionių susirinkimui, sakydamas: „Jūs esate ‛išrinkta giminė’, ‛karališka kunigystė’, ‛šventa tauta’, ‛žmonės pasisavinimui’, kad išgarsintute ‛didingus darbus to’, kuris jus pašaukė iš tamsos į savo nuostabią šviesą“ (1 Petro 2:9, NTP; Išėjimo 19:5, 6; Izaijo 43:21; 60:2).

3. Kokia yra pirmutinė Dievo Izraelio ir „milžiniškos minios“ pareiga?

³ Petro žodžiai rodo, kad pirmutinė Dievo Izraelio pareiga yra viešai skelbti apie Jehovos šlovę. Mūsų dienomis prie šios dvasinės tautos prisidėjo „milžiniška minia“ liudytojų, kurie taip pat viešai šlovina Dievą. Jie šaukia garsiu balsu, kad visi girdėtų: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apreiškimas 7:9, 10; Izaijo 60:8–10). Kaip Dievo Izraelis ir jo palydovai gali atlikti savo užduotį liudyti? Savo tikėjimu ir paklusnumu.

Melagingi Liudytojai

4. Kodėl žydai Jėzaus dienomis buvo melagingi liudytojai?

⁴ Tikėjimas ir paklusnumas reikalauja gyventi pagal Dievo principus. To svarba matoma iš Jėzaus pasakytų žodžių apie jo dienų žydų religinius vadus. Jie ‛atsisėdo į Mozės krasę’ kaip Įstatymo mokytojai. Jie netgi siuntė misionierius atversti netikinčiųjų. Tačiau Jėzus pasakė jiems: „Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro [„gehenos“, NTP, išnaša] vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius.“ Šie religininkai buvo melagingi liudytojai — pasipūtę, veidmainiai ir be meilės (Mato 23:1–12, 15). Kartą Jėzus pasakė kai kuriems žydams: „Jūsų tėvas — velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidus.“ Kodėl jis taip pasakė Dievo išrinktosios tautos nariams? Kadangi jie nekreipė dėmesio į Jehovos didžiausiojo Liudytojo žodžius (Jono 8:41, 44, 47).

5. Iš kur žinome, kad krikščionija klaidingai liudijo apie Dievą?

⁵ Panašiai per šimtmečius nuo Jėzaus laikų šimtai milijonų krikščioniškajame pasaulyje tvirtino esą jo mokiniai. Tačiau jie nevykdė Dievo valios ir todėl Jėzus jų nepripažįsta (Mato 7:21–23; 1 Korintiečiams 13:1–3). Krikščionija siuntė misionierius, kurių daugelis, be abejonės, buvo nuoširdūs. Tačiau jie mokė žmones garbinti dievą Trejybę, kuris degina nusidėjėlius pragaro ugnyje, ir dauguma jų atverstųjų beveik niekuo neparodo, kad yra krikščionys. Pavyzdžiui, Afrikos šalis Ruanda buvo derlingas laukas Romos katalikų misionieriams. Tačiau Ruandos katalikai iš širdies įsitraukė į neseniai toje šalyje vykusį etninį karą. Šio misionierių lauko vaisiai rodo, kad krikščionija ten neskleidė tikrojo krikščioniško liudijimo (Mato 7:15–20).

Gyventi pagal Dievo principus

6. Kaip teisingas elgesys yra gyvybiškai svarbi liudijimo dalis?

⁶ Blogas elgesys tų, kurie tvirtina esą krikščionys, daro gėdą „tiesos keliui“ (2 Petro 2:2). Tikrasis krikščionis gyvena pagal Dievo principus. Jis nevagia, nemeluoja, neapgaudinėja ir nesielgia amoraliai (Romiečiams 2:22). Jis, žinoma, nežudo savo artimo. Krikščionys vyrai meilingai prižiūri savo šeimas. Žmonos pagarbiai remia tą priežiūrą. Vaikai yra mokomi savo tėvų ir taip jie ruošiami suaugę būti pareigingais krikščionimis (Efeziečiams 5:21—6:4). Žinoma, visi mes esame netobuli ir darome klaidų. Bet tikras krikščionis gerbia Biblijos normas ir nuoširdžiai stengiasi laikytis jų. Tai pastebi kiti, ir tai yra puikus liudijimas. Kartais tie, kurie anksčiau priešinosi tiesai, matydami teisingą krikščionio elgesį, buvo laimėti tiesai (1 Petro 2:12, 15; 3:1).

7. Kaip svarbu krikščionims mylėti vienas kitą?

⁷ Jėzus nurodė gyvybiškai svarbų krikščioniško elgesio aspektą sakydamas: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Šėtono pasaulį charakterizuoja ‛neteisumas, piktybė, godulystė ir piktumas, [žmonės] pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų, Dievo nekenčiami šmeižikai [„Dievo priešginiai“, ŠvR], akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų’ (Romiečiams 1:29, 30). Pasaulinė organizacija, kuriai būdinga meilė, tokioje aplinkoje būtų galingas Dievo dvasios veikimo įrodymas — efektyvus liudijimas. Jehovos Liudytojai yra tokia organizacija (1 Petro 2:17).

Liudytojai yra Biblijos tyrinėtojai

8, 9. a) Kaip psalmininką stiprino Dievo Įstatymo studijavimas ir jo apmąstymas? b) Kaip Biblijos studijavimas ir apmąstymas sustiprins mus toliau liudyti?

⁸ Kad krikščionis puikiai liudytų, jis turi žinoti ir mėgti teisingus Jehovos principus ir iš tikrųjų neapkęsti pasaulio sugedimo (Psalmių 97:10, ŠvR). Pasaulis skatina palaikyti jo mąstymą, ir gali būti sunku priešintis jo dvasiai (Efeziečiams 2:1–3; 1 Jono 2:15, 16). Kas gali padėti mums išlaikyti tinkamą mąstymą? Reguliarus ir prasmingas Biblijos studijavimas. 118-osios psalmės rašytojas daug kartų pakartojo, kaip jis mėgsta Jehovos įstatymą. Jis skaitė jį ir mąstė apie jį nuolatos, „visą dieną“ (Psalmių 118:92, 93, 97–105). Todėl jis galėjo parašyti: „Neteisybės aš nekenčiu ir bjauriuos; tavo įstatymą aš mėgstu.“ Be to, jo didelė meilė skatino jį veikti. Jis sako: „Septynis kartus dienoje aš šlovinu tave dėl teisingų tavo teismų“ (Psalmių 118:163, 164).

⁹ Panašiai mūsų reguliarus Dievo Žodžio studijavimas ir apmąstymas palies mūsų širdis ir skatins mus ‛šlovinti jį’ — liudyti apie Jehovą — dažnai, netgi „septynis kartus dienoje“ (Romiečiams 10:10). Paremdamas šią mintį, pirmosios psalmės rašytojas sako, kad tas, kuris reguliariai apmąsto Jehovos žodžius, „yra kaip medis, pasodintas šalia vandens upelių, kurs duoda vaisių savo metu, kurio lapai nevysta, ir ką tik jis daro, jam gerai sekasi“ (Psalmių 1:3). Apaštalas Paulius taip pat parodė Dievo Žodžio galią, kai rašė: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17).

10. Kas šiomis paskutinėmis dienomis akivaizdu Jehovos tautoje?

¹⁰ Spartus tikrųjų garbintojų skaičiaus didėjimas šiame 20-ajame amžiuje rodo Jehovos laiminimą. Be jokios abejonės, šiandieniniai Dievo suvereniteto liudytojai kaip grupė išsiugdė savo širdyse meilę Jehovos įstatymui. Panašiai kaip psalmininkas, jie yra skatinami paklusti Jo įstatymui ir ištikimai liudyti „dieną naktį“ apie Jehovos šlovę (Apreiškimas 7:15).

Galingi Jehovos darbai

11, 12. Kas buvo pasiekta Jėzaus ir jo pasekėjų daromais stebuklais?

¹¹ Pirmajame amžiuje šventoji dvasia įgalino ištikimuosius krikščionis liudytojus daryti stebuklus, kurie tvirtai įrodė, kad jų liudijimas tikras. Būdamas kalėjime, Jonas Krikštytojas pasiuntė mokinius paklausti Jėzų: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus neatsakė nei taip, nei ne. Jis verčiau pasakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Mato 11:3–6). Tie galingi darbai liudijo Jonui, kad Jėzus iš tikrųjų buvo „tas, kuris turi ateiti“ (Apaštalų darbai 2:22).

¹² Panašiai kai kurie Jėzaus pasekėjai gydė ligonius ir net prikėlė mirusiuosius (Apaštalų darbai 5:15, 16; 20:9–12). Tie stebuklai buvo kaip paties Dievo liudijimas jų naudai (Žydams 2:4). Ir tokie darbai rodė nepaprastą Jehovos galią. Pavyzdžiui, yra tiesa, kad Šėtonas, „pasaulio valdovas“, turi priemonių sukelti mirtį (Jono 14:30, NW; Žydams 2:14, NTP). Bet Petras prikėlė iš mirusiųjų ištikimą moterį Dorkadę, o tai jis galėjo padaryti tik Jehovos galia, kadangi tik Jis gali sugrąžinti gyvybę (Psalmių 15:10; 35:10; Apaštalų darbai 2:25–27, NTP; 9:36–43).

13. a) Kaip Biblijoje minimi stebuklai tebeliudija apie Jehovos galią? b) Kaip pranašysčių išsipildymas vaidina lemiamą vaidmenį įrodant Jehovos dievystę?

¹³ Šiandien tokių stebuklingų darbų nebedaroma. Jie atliko savo paskirtį (1 Korintiečiams 13:8). Vis dėlto mes tebeturime juos užrašytus Biblijoje ir apie juos liudijo daugelis stebėtojų. Kai krikščionys šiandien atkreipia dėmesį į šiuos istorinius pranešimus, tie darbai tebėra efektyvus liudijimas apie Jehovos galią (1 Korintiečiams 15:3–6). Be to, Izaijo dienomis Jehova nurodė tikslią pranašystę kaip žymų patvirtinimą, kad Jis yra tikrasis Dievas (Izaijo 46:8–11). Daugelis Dievo įkvėptų Biblijos pranašysčių pildosi šiandien; nemaža jų dalis pildosi krikščionių susirinkimo atžvilgiu (Izaijo 60:8–10; Danieliaus 12:6–12; Malachijo 3:17, 18; Mato 24:9; Apreiškimas 11:1–13). Taip pat kaip ir tikslus nurodymas, kad mes gyvename „paskutinėmis dienomis“, šių pranašysčių išsipildymas išteisina Jehovą kaip vienintelį tikrąjį Dievą (2 Timotiejui 3:1).

14. Kaip šių dienų Jehovos Liudytojų istorija tvirtai liudija, kad Jehova yra Suverenus Viešpats?

¹⁴ Pagaliau Jehova vis dar daro savo tautai didingų, nuostabių dalykų. Tai, kad ryškėja Biblijos tiesos šviesa, yra Jehovos dvasios vadovavimas (Psalmių 85:10; Apreiškimas 4:5, 6). Žymus didėjimas, apie kurį pranešama iš viso pasaulio, akivaizdžiai rodo, kad Jehova ‛pagreitina tai savo metu’ (Izaijo 60:22, NW). Kai paskutinėmis dienomis vienoje po kitos šalyse prasidėjo žiaurus persekiojimas, Jehovos tautai buvo įmanoma drąsiai ištverti dėl stiprinančios šventosios dvasios paramos (Psalmių 17:2, 3, 18, 19; 2 Korintiečiams 1:8–10). Taip, šių dienų Jehovos Liudytojų istorija pati savaime yra galingas liudijimas, kad Jehova yra Suverenus Viešpats (Zacharijo 4:6).

Kad būtų skelbiama geroji naujiena

15. Kokį platų liudijimą turėjo duoti krikščionių susirinkimas?

¹⁵ Jehova paskyrė Izraelį būti jo liudytoju tautoms (Izaijo 43:10). Tačiau tik nedaugeliui izraelitų buvo duotas Dievo įsakymas eiti ir skelbti neizraelitams, ir tai paprastai buvo daroma, kad būtų paskelbti Jehovos nuosprendžiai (Jeremijo 1:5; Jonos 1:1, 2). Vis dėlto Hebrajų Raštų pranašystės nurodo, kad Jehova vieną dieną savo dėmesį atkreips į tautas plačiu mastu, ir tai jis padarė per dvasinį Dievo Izraelį (Izaijo 2:2–4; 62:2). Prieš įžengdamas į dangų, Jėzus įsakė savo pasekėjams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mato 28:19). Jėzus savo dėmesį sutelkė į „pražuvusias Izraelio namų avis“, o jo pasekėjai buvo pasiųsti į „visas tautas“, netgi „lig pat žemės pakraščių“ (Mato 15:24; Apaštalų darbai 1:8). Krikščionių liudijimą turėjo išgirsti visa žmonija.

16. Kokį įgaliojimą įvykdė pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimas ir kokiu mastu?

¹⁶ Paulius parodė, jog jis tai gerai suprato. Jau 61 m. e. m. jis galėjo pasakyti, kad geroji naujiena „visame pasaulyje... neša vaisių ir auga“. Geroji naujiena nebuvo skelbiama išimtinai vienai tautai arba vienai religinei grupei, pavyzdžiui, tai, kuri buvo užsiėmusi „angelų garbinimu“. Iš tikrųjų ji buvo atvirai „paskelbta visai tvarinijai po dangumi“ (Kolosiečiams 1:6, 23; 2:13, 14, 16–18). Taigi Dievo Izraelis pirmajame šimtmetyje įvykdė savo įgaliojimą ‛išgarsinti didingus darbus to, kuris pašaukė [juos] iš tamsos į savo nuostabią šviesą’.

17. Kaip Mato 24:14 išsipildymas tęsiasi plačiu mastu?

¹⁷ Vis dėlto pirmojo šimtmečio skelbimo darbas buvo tik išankstinis pavyzdys to, kas turėjo būti atlikta paskutinėmis dienomis. Žvelgdamas ypač į mūsų laikus, Jėzus pasakė: „Bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mato 24:14; Morkaus 13:10). Ar ši pranašystė išsipildė? Taip, iš tikrųjų. Gerosios naujienos skelbimas, prasidėjęs mažu mastu 1919 metais, dabar jau išplėstas daugiau kaip 230 šalių. Liudijimas girdimas ledinėje šiaurėje ir karštuose tropikuose. Liudijama didžiuosiuose kontinentuose ir pasiekiamos tolimos salos, kad būtų paliudyta jų gyventojams. Netgi ten, kur vyksta dideli perversmai, tokie kaip karas Bosnijoje ir Hercegovinoje, gerosios naujienos skelbimas tęsiasi. Kaip ir pirmajame amžiuje, liudijimas neša vaisius „visame pasaulyje“. Geroji naujiena viešai pranešama „visai tvarinijai po dangumi“. O koks rezultatas? Pirma, likusieji Dievo Izraelio nariai buvo surinkti „iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“. Antra, milijonai „milžiniškos minios“ narių pradėti rinkti iš „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apreiškimas 5:9; 7:9). Mato 24:14 išsipildymas tęsiasi plačiu mastu.

18. Kokie yra kai kurie kiti dalykai, įgyvendinami pasauliniu gerosios naujienos skelbimu?

¹⁸ Gerosios naujienos pasaulinis skelbimas padeda įrodyti, kad karališkasis Jėzaus dalyvavimas prasidėjo (Mato 24:3). Be to, tai svarbiausia priemonė „žemės derliui“ nuimti, nes ji nurodo žmonėms vienintelę tikrą žmonijos viltį — Jehovos Karalystę (Apreiškimas 14:15, 16). Kadangi tik tikrieji krikščionys dalyvauja gerosios naujienos skelbime, šis svarbus darbas padeda atskirti tikruosius krikščionis nuo netikrųjų (Malachijo 3:18). Todėl per tai bus išgelbėti tie, kurie skelbia, ir tie, kurie atsiliepia (1 Timotiejui 4:16). Svarbiausia, kad gerosios naujienos skelbimas teikia šlovę ir garbę Jehovai Dievui, tam, kuris įsakė, kad tai būtų daroma, kuris palaiko tai atliekančius ir kuris daro tą darbą vaisingą (2 Korintiečiams 4:7).

19. Kokį pasiryžimą turėti skatinami visi krikščionys, pradėdami naujus tarnybinius metus?

¹⁹ Nenuostabu, kad apaštalas Paulius buvo paskatintas pasakyti: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Korintiečiams 9:16). Krikščionys šiandien galvoja taip pat. Tai didžiulė privilegija ir didžiulė atsakomybė — būti „Dievo bendradarbiais“ ir skleisti tiesos šviesą šiame aptemusiame pasaulyje (1 Korintiečiams 3:9; Izaijo 60:2, 3). Veikla, kuri nežymiai prasidėjo 1919 metais, dabar pasiekė stulbinantį mastą. Beveik penki milijonai krikščionių liudija apie Dievo suverenitetą paaukodami daugiau kaip milijardą valandų per metus, kad neštų išsigelbėjimo žinią kitiems. Koks džiaugsmas dalyvauti šiame Jehovos vardo pašventinimo darbe! Pradėdami 1996 tarnybinius metus, būkime pasiryžę nesulėtinti tempo. Verčiau labiau negu bet kada laikykimės žodžių, kuriuos Paulius pasakė Timotiejui: „Skelbk žodį, veik [„neatidėliodamas“, NW]“ (2 Timotiejui 4:2). Tai darydami, mes visa širdimi meldžiame, kad Jehova toliau laimintų mūsų pastangas.

Ar tu prisimeni?

◻ Kas pakeitė Izraelį kaip Jehovos „liudytoją“ tautoms?

◻ Kaip krikščioniškas elgesys pagelbsti liudyti?

◻ Kodėl Biblijos studijavimas ir jos apmąstymas krikščioniui liudytojui būtinas?

◻ Kaip šių dienų Jehovos Liudytojų istorija įrodo, kad Jehova yra tikrasis Dievas?

◻ Kas atliekama gerosios naujienos skelbimu?

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Visiškai nevaržoma geroji naujiena dabar skelbiama „visai tvarinijai po dangumi“