‛Parblokštas, bet nežuvęs’
PAPASAKOJO ULFAS HELGESONAS
1983 metų liepą gydytojai pasilenkę virš manęs sušuko: „Jis pabudo!“ Sudėtingos, 15 valandų trukusios operacijos metu iš mano stuburo smegenų buvo pašalintas 12 cm auglys. Aš likau visiškai paralyžiuotas.
PO KELETO dienų mane perkėlė į ligoninę, esančią apie 60 km nuo Helsingborgo — mano miesto Švedijos pietuose. Čia teko užsiimti reabilitacijos programa. Fizioterapijos specialistas pasakė, kad tai man bus nepaprastai sunku, tačiau aš troškau ją pradėti. Tikrai norėjau vėl vaikščioti. Kasdien po penkias valandas rūpestingai atlikdamas pratimus aš sparčiai dariau pažangą.
Po mėnesio, kai keliaujantysis prižiūrėtojas lankė mūsų susirinkimą, jis ir kiti krikščionių vyresnieji važiavo tolimą kelią, kad surengtų susirinkimo vyresniųjų sueigą mano ligoninės palatoje. Kaip džiaugėsi mano širdis tokiu broliškos meilės įrodymu! Po sueigos seselės atnešė į palatą visai grupei arbatos ir sumuštinių.
Iš pradžių gydytojai stebėjosi mano būklės gerėjimu. Po trijų mėnesių galėjau atsisėsti savo vežimėlyje ir net trumpai pastovėti. Aš buvau laimingas ir tvirtai pasiryžęs vėl vaikščioti. Mano šeima ir bendrakrikščionys labai padrąsindavo mane per savo vizitus. Aš net galėdavau trumpai pabuvoti namuose.
Tikras regresas
Tačiau po to daugiau nebegerėjau. Veikiai fizioterapijos specialistas pasakė man skaudžią žinią: „Didesnio pagerėjimo nebelauk!“ Dabar tikslas buvo sustiprėti tiek, kad pats galėčiau judėti su vežimėliu. Svarsčiau, kas bus su manimi. Kaip susitvarkys mano žmona? Jai pačiai buvo daryta sudėtinga operacija ir reikėjo mano pagalbos. Negi man bus reikalinga nuolatinė priežiūra gydymo įstaigoje?
Mane apėmė didelė neviltis. Mano stiprumas, drąsa ir jėgos nusilpo. Dienos bėgo, o aš buvau nejudrus. Mane paralyžiavo ne tik fiziškai, bet aš taip pat buvau pritrenktas emociškai ir dvasiškai. Buvau ‛parblokštas’. Visada laikiau save dvasiškai stipriu. Turėjau tvirtą tikėjimą Dievo Karalyste (Danieliaus 2:44; Mato 6:10). Tikėjau Biblijos pažadu, kad visos ligos ir negalavimai išnyks Dievo teisingame naujajame pasaulyje ir visa žmonija atsinaujins tobulai gyventi jame (Izaijo 25:8; 33:24; 2 Petro 3:13). Dabar jaučiausi paralyžiuotas ne tik fiziškai, bet taip pat ir dvasiškai. Jaučiausi ‛žuvęs’ (2 Korintiečiams 4:9).
Prieš pereidamas prie tolesnių įvykių, norėčiau truputį papasakoti jums apie savo praeitį.
Laiminga šeima
Aš gimiau 1934 metais ir mano sveikata visada buvo gera. Šeštojo dešimtmečio pradžioje sutikau Ingridą, 1958 metais mes susituokėme ir apsigyvenome Estersunde — centrinėje Švedijos dalyje. Mūsų gyvenime įvyko posūkis 1963 metais, kai pradėjome studijuoti Bibliją su Jehovos Liudytojais. Tuo metu turėjome trejetą mažų vaikų — Evą, Bjorną ir Liną. Veikiai visa mūsų šeima studijavo ir darė gerą pažangą mokydamasi Biblijos tiesų.
Netrukus po to, kai mes ėmėme studijuoti, persikėlėme į Helsingborgą. Čia mudu su žmona pasiaukojome Jehovai ir 1964 metais buvome pakrikštyti. Mūsų laimė padidėjo, kai 1968 metais pasikrikštijo vyresnioji dukra Eva. Po septynerių metų, 1975-aisiais, taip pat pasikrikštijo Bjornas ir Lina, o kitais metais aš buvau paskirtas krikščionių susirinkime vyresniuoju.
Savo pasaulietiškame darbe aš užtektinai uždirbdavau, kad aprūpinčiau šeimą. Ir mes buvome dar laimingesni, kai Bjornas ir Lina pradėjo visalaikę tarnybą. Greitai Bjornas buvo pakviestas tarnauti Jehovos Liudytojų filialo biure Arbogoje. Vaizdžiai šnekant, gyvenimas mums šypsojosi. Tačiau vėliau, 1980 metų pradžioje, ėmiau jausti auglio poveikį; 1983 metais jis galiausiai buvo pašalintas tos sunkios operacijos metu.
Dvasinio paralyžiaus įveikimas
Kai man pasakė, kad aš daugiau nebevaikščiosiu, gyvenimas pasirodė beviltiškas. Kaip aš atgavau dvasinę stiprybę? Tai buvo lengviau, negu maniau. Aš tik pasiėmiau savo Bibliją ir pradėjau skaityti. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau stiprėjau dvasiškai. Visų labiausiai ėmiau vertinti Jėzaus Kalno pamokslą. Vis skaitydavau jį ir apmąstydavau.
Vėl ėmiau žvelgti į gyvenimą laimingomis akimis. Skaitydamas ir apmąstydamas, vietoje kliūčių aš pradėjau įžvelgti galimybes. Man grįžo troškimas dalintis Biblijos tiesomis su kitais ir aš tenkinau šį norą liudydamas ligoninės personalui ir kitiems sutiktiesiems. Šeima visapusiškai mane rėmė ir mokėsi prižiūrėti mane. Galiausiai palikau ligoninę.
Pagaliau aš — namuose. Kokia tai buvo laiminga diena mums visiems! Šeima sudarė mano priežiūros tvarkaraštį. Sūnus Bjornas nusprendė palikti darbą Jehovos Liudytojų filialo biure ir sugrįžo namo padėti prižiūrėti mane. Buvo didžiulė paguoda, kad šeima mane taip stipriai myli ir rūpinasi.
Dar vieno sunkumo įveikimas
Tačiau laikui bėgant sveikata blogėjo ir man buvo sunku judėti. Galiausiai, nors šeimos nariai dėjo nuoširdžias pastangas, jie daugiau nebegalėjo prižiūrėti manęs namuose. Todėl nusprendžiau, kad man geriausia būti slaugos namuose. Taigi vėl pasikeitimai ir nauja tvarka. Bet aš stengiausi, kad nenusilpčiau dvasiškai.
Niekada nenustojau skaitęs ir tyrinėjęs Biblijos. Aš visada galvodavau apie tai, ką galiu padaryti, o ne ko negaliu. Mąstydavau apie tas dvasines palaimas, kurias turi visi Jehovos Liudytojai. Aš likau artimas su Jehova per maldą ir naudojausi kiekviena proga skelbti kitiems.
Dabar naktį ir dalį dienos aš praleidžiu slaugos namuose. Popietėmis ir vakarais buvoju namuose arba krikščionių sueigose. Socialinė tarnyba skiria transportą reguliariai vežti mane į sueigas ir į namus. Mano atsidavusi šeima, susirinkimo broliai bei slaugos namų personalas puikiai mane prižiūri.
Darau, ką galiu
Aš nesijaučiu esąs invalidas; nelaiko manęs tokiu nei mano šeima, nei krikščionys broliai. Manimi meilingai rūpinasi, todėl galiu veiksmingai tęsti tarnybą kaip vyresnysis. Kiekvieną savaitę vedu Susirinkimo knygos studiją, taip pat savaitinę Sargybos bokšto studiją Karalystės salėje. Kadangi man sunku vartyti Biblijos lapus, per sueigas ką nors paskiria padėti man tai daryti. Aš vedu sueigas ir sakau kalbas sėdėdamas savo vežimėlyje.
Taigi aš iki šiol galiu daryti daug dalykų, kuriuos su malonumu darydavau anksčiau, įskaitant ganytojiškus aplankymus (1 Petro 5:2). Tai darau, kai broliai ir seserys ateina pas mane pagalbos ar patarimo. Aš taip pat imuosi iniciatyvos skambinti telefonu kitiems. Rezultatas — abipusis padrąsinimas (Romiečiams 1:11, 12). Vienas draugas neseniai pasakė: „Kai tik jaučiuosi prislėgtas, tu paskambini ir nuramini mane.“ Bet ir aš būnu padrąsintas žinodamas, kad Jehova laimina mano pastangas.
Prieš sueigas ir po jų puikiai pabendrauju susirinkime su vaikais. Kadangi aš sėdžiu vežimėlyje, kalbantis mūsų akys yra vienodame aukštyje. Esu dėkingas jiems už nuoširdumą ir tiesumą. Kartą vienas berniukas pasakė man: „Tu esi labai gražus invalidas!“
Sutelkdamas dėmesį į tai, ką aš galiu padaryti, užuot nervinęsis dėl to, ko negaliu, patiriu malonumą tarnauti Jehovai. Daug ko išmokau iš to, kas atsitiko su manimi. Supratau, kad per išbandymus, kuriuos patiriame, esame mokomi ir stiprinami (1 Petro 5:10).
Pastebėjau, jog daugelis sveikų žmonių nesupranta, kad mes visada turime rimtai žiūrėti į savo dangiškojo Tėvo garbinimą. Jei to nedarome, mūsų studijų, sueigų bei lauko tarnybos tvarkaraštis gali virsti tik rutina. Mano nuomone, tos priemonės yra gyvybiškai svarbios, kad išliktume gyvi šio pasaulio pabaigos metu ir pereitume į Dievo pažadėtą žemės Rojų (Psalmių 36:9-11, 29; 1 Jono 2:17).
Mums visada reikia saugoti savo širdyse gyvą viltį būti ateinančiame naujajame Dievo pasaulyje (1 Tesalonikiečiams 5:8). Aš taip pat išmokau nepasiduoti jokiam polinkiui nusivilti. Išmokau žvelgti į Jehovą kaip į savo Tėvą, o į jo organizaciją — kaip į Motiną. Supratau, kad jei mes dedame pastangas, Jehova gali panaudoti bet kurį iš mūsų kaip veiksmingą savo tarną.
Net jei kartais aš jausdavausi esąs, vaizdžiai tariant, ‛parblokštas’, tačiau būdavau ‛nežuvęs’. Manęs niekada neapleido nei Jehova ir jo organizacija, nei mano šeima bei krikščionys broliai. Aš atgavau dvasinę stiprybę todėl, kad griebiausi Biblijos ir pradėjau ją skaityti. Esu dėkingas Jehovai Dievui, duodančiam „galybės gausą“, kai mes juo pasitikime (2 Korintiečiams 4:7).
Visiškai pasitikėdamas ir vildamasis Jehova, aš entuziastingai žvelgiu į ateitį. Tikiu, kad labai greitai Jehova Dievas įvykdys savo pažadą atkurti čia, žemėje, rojų su visomis puikiomis palaimomis jame (Apreiškimas 21:3, 4).