Paguoda tiems, kurių ‛dvasia palūžusi’

ŠIANDIENĄ Šėtono pasaulis „prarado bet kokį dorovės jausmą“ (Efeziečiams 4:19, NW; 1 Jono 5:19). Svetimavimas ir paleistuvystė virsta pandemija. Daugelyje šalių 50 procentų ir daugiau santuokų baigiasi skyrybomis. Plačiai toleruojamas homoseksualizmas. Žinių laidose dažnai pranešama apie seksualinį smurtą — prievartą. Pornografija duoda milijardų dolerių pelną (Romiečiams 1:26, 27).

Vienas iš žemiausių iškrypimų yra nekaltų vaikų seksualinis išniekinimas. Kaip ir Šėtono pasaulio išmintis, vaikų prievartavimas yra „gyvuliškas ir demoniškas“ dalykas (Jokūbo 3:15). Žurnale Time rašoma, kad vien tik Jungtinėse Valstijose „valdžios atstovai kasmet užregistruoja daugiau kaip 400000 mokytojų bei gydytojų pranešimų apie įrodomus seksualinius išniekinimus.“ Kai tokios prievartavimo aukos tampa suaugusiais žmonėmis, daugeliui iš jų vis tiek lieka skausmingi randai ir šios nuoskaudos yra tikros! Biblijoje sakoma: „Žmogaus dvasia [dvasinis nusiteikimas, vidiniai jausmai bei mintys] palaiko jo silpnumą, bet kas gali palaikyti [„palūžusią“, NW; sužeistą, nuliūdusią] dvasią?“ (Patarlių 18:14).

Geroji Dievo Karalystės naujiena skirta visokiems žmonėms, įskaitant tuos, kurių „širdis sutrinta“ ir kurių ‛dvasia nuliūdusi’ (Izaijo 61:1-4). Nenuostabu, kad daugelis tų, kurie patiria emocinę gėlą, atsiliepia į kvietimą: „Kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apreiškimas 22:17). Tokiems žmonėms krikščionių susirinkimas gali būti paguodos vieta. Jie džiaugiasi sužinoję, kad kančios netrukus bus praeities dalykas (Izaijo 65:17). Tačiau jiems galbūt šiuo metu reikia, kad būtų ‛paguosti’ ir jų žaizdos ‛aprištos’ (NW). Paulius teisingai pataria krikščionims: ‛Paguoskite nuliūdusiuosius, padrąsinkite silpnuosius, būkite kantrūs su visais’ (1 Tesalonikiečiams 5:14, ŠvR).

„Užslopinti prisiminimai“

Pastaraisiais metais kai kurių „širdis sutrinta“ dėl kitiems sunkiai suprantamų priežasčių. Tai tie suaugę žmonės, kurie remdamiesi vadinamaisiais „užslopintais prisiminimais“ sako, kad vaikystėje jie patyrė seksualinę prievartą.a Kai kuriems nė į galvą neateina, kad su jais taip buvo elgiamasi, kol netikėtai neiškyla praeities vaizdas ir „prisiminimai“ apie tą suaugusįjį (ar suaugusiuosius), kuris prievartavo juos, kai buvo vaikai. Ar ką nors krikščionių susirinkime trikdo tokios mintys? Taip, kai kuriose šalyse yra tokių ir šie pasiaukoję žmonės galbūt patiria didelę kančią, jaučia pyktį, kaltę, gėdą ar yra prislėgti vienatvės. Kaip ir Dovydas jie galbūt jaučiasi izoliuoti nuo Dievo ir šaukia: „Kodėl tu, Viešpatie, stovi toli, slepies suspaudimo laikais?“ (Psalmių 9B:1).

Psichiatrijos specialistai negali gerai suprasti daugelio tokių „prisiminimų“ aspektų. Tačiau tokie „prisiminimai“ gali turėti poveikį pasiaukojusių krikščionių dvasingumui. Todėl mes su pasitikėjimu žvelgiame į Dievo Žodį, kad juo vadovautumės spręsdami tokius klausimus. Biblija duoda „išmanymą apie visus dalykus“ (2 Timotiejui 2:7; 3:16). Ji taip pat padeda visiems nerimo varginamiems žmonėms pasitikėti Jehova, „gailestingumo Tėvu ir visokios paguodos Dievu, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“ (2 Korintiečiams 1:3, 4).

Ar tai iš tikrųjų įvyko?

Pasaulyje yra daug prieštaringų nuomonių apie pačius „prisiminimus“ ir tai, kiek jie atspindi tikrovę. Jehovos Liudytojai „nėra iš pasaulio“ ir nedalyvauja šioje polemikoje (Jono 17:16). Pagal pranešimus spaudoje, „prisiminimai“ kartais pasirodo esą tikri. Pavyzdžiui, po to, kai draudimo agentas Frenkas Ficpatrikas „prisiminė“, kad jį išniekino vienas dvasininkas, beveik apie šimtas kitų ėmė tvirtinti buvę to paties šventiko prievartavimo aukomis. Pagal pranešimus, dvasininkas prisipažino tai daręs.

Tačiau reikia pažymėti, jog daug asmenų negali patvirtinti savo „prisiminimų“. Kai kurie šitaip besikamuojantys asmenys aiškiai prisiminė prievartautoją arba tam tikrą to įvykio vietą. Tačiau vėliau iš tokius tvirtinimus paneigiančių tikrų įrodymų tapo aišku, kad tų „prisiminimų“ detalės negali būti teisingos.

Teikti paguodą

Tačiau kaip galima paguosti tuos, kurie turi ‛palūžusią dvasią’ dėl šių „prisiminimų“? Prisimink Jėzaus palyginimą apie draugiškąjį samarietį. Vienas vyras buvo plėšikų užpultas, primuštas ir apvogtas. Einančiam pro šalį samariečiui pagailo sužeisto vyro. Ką jis padarė? Ar jam rūpėjo išgirsti kiekvieną detalę apie primušimą? Gal samarietis gavo plėšikų apibūdinimą ir tuoj pat puolė juos vytis? Ne. Anas vyriškis buvo sužeistas! Todėl samarietis atsargiai aprišo jo žaizdas ir meilingai nugabeno jį į saugią artimiausią užeigą, kur jis galėjo pasveikti (Luko 10:30-37).

Be abejo, yra skirtumas tarp fizinių žaizdų ir ‛palūžusios dvasios’ dėl vaikystėje patirto seksualinio prievartavimo. Tačiau abiem atvejais patiriamos didelės kančios. Todėl tai, ką samarietis padarė sužeistam žydui, parodo, kas gali būti padaryta besikamuojančiam bendrakrikščioniui pagelbėti. Pirmiausia reikia meilingai paguosti ir padėti jam atsigauti.

Velnias užtraukė sielvartą ištikimajam Jobui, matyt, būdamas įsitikinęs, jog emocinis ar fizinis skausmas palauš jo ištikimybę (Jobo 1:11; 2:5). Nuo tada Šėtonas dažnai stengiasi kančiomis — sukeldamas jas tiesiogiai ar netiesiogiai — susilpninti Dievo tarnų tikėjimą. (Palygink 2 Korintiečiams 12:7-9.) Ar begalime abejoti, kad ir dabar Velnias pasinaudoja vaikų prievartavimu bei daugelio tai patyrusių (arba varginamų tokių kankinančių „prisiminimų“) suaugusiųjų ‛nuliūdusia dvasia’ stengdamasis susilpninti krikščionių tikėjimą? Panašiai kaip Jėzus, kai buvo puolamas Šėtono, krikščionis, kuris kenčia skausmą, tačiau ryžtingai laikosi savo ištikimybės, sako: „Eik šalin, šėtone!“ (Mato 4:10).

Likti dvasiškai stipriam

„Ištikimas bei protingas vergas“ spausdina informaciją, kad padėtų žmonėms įveikti dvasinį ir emocinį skausmą, kilusį žmogui dėl vaikystėje patirto išniekinimo (Mato 24:45-47, NW). Kaip rodo patirtis, kenčiančiam asmeniui padeda pasitikėjimas ‛Viešpaties tvirtybe ir jo galybės gausa’ apsiginkluojant „visais Dievo ginklais“ (Efeziečiams 6:10-17). Prie šių ginklų priklauso Biblijos „tiesa“, demaskuojanti Šėtoną kaip pagrindinį priešą bei išsklaidanti tamsą, kurioje jis ir jo šalininkai veikia (Jono 3:19). Be to, yra „teisumo šarvai“. Prislėgtasis asmuo turi stengtis laikytis teisingų normų. Pavyzdžiui, kai kuriems būna didelis impulsas sužaloti save arba pasielgti amoraliai. Nepasiduodami tokiems impulsams, kiekvieną kartą jie pasiekia pergalę!

Prie dvasinių ginklų taip pat priklauso „geroji taikos naujiena“ (NW). Kalbėdamas su kitais apie Jehovos tikslus, sustiprėja ir pasakotojas, ir tas, kuris klausosi (1 Timotiejui 4:16). Jei tau dėl ‛palūžusios dvasios’ sunku kalbėti apie gerąją naujieną, stenkis lydėti kitą krikščionį, kai jis ar ji daro šį gyvybiškai svarbų darbą. Ir nepamiršk „[„didelio“, NW] tikėjimo skydo“. Tikėk, kad Jehova myli tave ir grąžins visa, ką praradai. Tikėk neabejodamas, jog Jėzus taip pat tave myli, ir jis tai įrodė mirdamas už tave (Jono 3:16). Šėtonas visada melagingai tvirtino, kad Jehova nesirūpina savo tarnais. Tai tik dar vienas melas iš jo didžiulių piktų melagysčių (Jono 8:44; palygink Jobo 4:1, 15-18; 42:10-15).

Jei dėl širdgėlos sunku patikėti, jog Jehova rūpinasi tavimi, padės bendravimas su tais, kurie tvirtai tiki, kad jis rūpinasi (Psalmių 118:107, 111; Patarlių 18:1; Žydams 10:23-25). Neleisk Šėtonui atimti tavojo gyvenimo apdovanojimo. Atmink, dalis ginkluotės yra „išganymo šalmas“; taip pat ir „Dvasios kalavijas“. Biblija yra įkvėpta šventosios dvasios — jos Šėtonas negali nugalėti (2 Timotiejui 3:16; Žydams 4:12). Jos gydantis žodis gali numalšinti emocinį skausmą. (Palygink Psalmių 106:20; 2 Korintiečiams 10:4, 5.)

Galiausiai nuolat melsk stiprybės ištverti (Romiečiams 12:12; Efeziečiams 6:18). Nuoširdi malda stiprino Jėzų per visą jo didelę emocinę kančią; ji ir tau gali padėti (Luko 22:41-43). Gal tau sunku melstis? Paprašyk kitų melstis su tavimi ir dėl tavęs (Kolosiečiams 1:3; Jokūbo 5:14). Šventoji dvasia parems tavo maldas. (Palygink Romiečiams 8:26, 27.) Kaip sunki fizinė liga, taip ir kai kurios gilios emocinės žaizdos negali būti visiškai išgydytos šioje daiktų sistemoje. Bet Jehovos padedami, mes galime ištverti, o mūsų ištvermė yra pergalė kaip ir Jėzaus atveju (Jono 16:33). „Pasitikėk juo [Jehova], tauta, kiekvienu metu! Išliekite jo akivaizdoje savo širdį! Dievas yra mums priebėga!“ (Psalmių 62:8, NTP).

Kaip su įtariamuoju prievartautoju?

Asmuo, kuris iš tikrųjų seksualiai išniekina vaiką, yra prievartautojas — toks ir turi būti požiūris į jį. Kiekvienas taip nukentėjęs žmogus turi teisę apkaltinti savo prievartautoją. Tačiau kaltinimas neturi būti daromas skubotai, jei jis paremtas tiktai „užslopintais prisiminimais“ apie prievartavimą. Šiuo atveju svarbiausias dalykas nukentėjusiajam yra susigrąžinti šiokią tokią emocinę pusiausvyrą. Po tam tikro laiko jis galbūt galės geriau įvertinti tuos „prisiminimus“ ir nuspręsti, ar reikia ką nors dėl to daryti.

Apsvarstyk Donos atvejį. Kaip pranešama, ją kankino maitinimosi sutrikimai ir ji nuėjo pas patarėją — matyt, abejotinos kompetencijos. Netrukus ji apkaltino tėvą kraujomaiša ir jam buvo iškelta byla. Teismas neturėjo vieningos nuomonės, todėl tėvo nepasodino į kalėjimą, tačiau jis turėjo sumokėti 100000 dolerių teismo išlaidų. Vėliau, po viso to, Dona pasakė savo tėvams, kad ji jau nebėra įsitikinusi, jog išniekinimo būta!

Saliamonas išmintingai pasakė: „Nebėk skubotai į teismą“ (Patarlių 25:8, ŠvR). Jei yra svarių priežasčių manyti, jog įtariamasis kaltininkas ir toliau prievartauja vaikus, galbūt reikia perspėti. Tokiu atveju gali padėti susirinkimo vyresnieji. Priešingu atveju neskubėk. Galiausiai tu galbūt pasitenkinsi mesdamas iš galvos tą dalyką. Tačiau jei nori apkaltinti įtariamąjį nusikaltėlį (pirmiausia įvertinęs, kaip jausiesi dėl galimo atsako), tu turi tokią teisę.

Kol žmogus, slegiamas tokių „prisiminimų“, nusiramina, gali būti sunkių situacijų. Pavyzdžiui, asmens vaizduotėje gali susidaryti aiškus įspūdis, kad jį ketina išniekinti tas, kurį jis ar ji susitinka kasdien. Nėra nustatyta taisyklių, kaip tai išspręsti. „Kiekvienam reikės nešioti savo naštą“ (Galatams 6:5). Kartais žmogui gali atrodyti, kad tai susiję su giminaičiu arba šeimos nariu. Kai reikia nustatyti įtariamąjį kaltininką, prisimink kai kurių „užslopintų prisiminimų“ abejotiną pagrindą. Tokiu atveju, kol klausimas nėra gerai ištirtas, žmogus, palaikantis ryšius su šeima, — bent jau retais apsilankymais, per laiškus, telefonu — parodys, kad stengiasi laikytis Rašto nurodymų. (Palygink Efeziečiams 6:1-3.)

Ką gali padaryti vyresnieji?

Jei į vyresniuosius kreipiasi susirinkimo narys, kuriam iškilo „užslopinti prisiminimai“ apie vaikystėje patirtą išniekinimą, paprastai du iš jų paskiriami padėti. Tie vyresnieji turi švelniai paskatinti prislėgtą žmogų artimiausiu metu sutelkti dėmesį emociniam sielvartui įveikti. Vardai bet kurio iš tų, apie kuriuos buvo „prisiminta“, turi būti laikomi visiškoje paslaptyje.

Vyresnieji pirmiausia turi veikti kaip ganytojai (Izaijo 32:1, 2; 1 Petro 5:2, 3). Jie turi ypač pasistengti ‛apsivilkti nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu’ (Kolosiečiams 3:12). Tegu jie maloniai išklauso ir po to pritaiko raminančius žodžius iš Rašto (Patarlių 12:18). Nemažai tų, kuriuos vargina „prisiminimai“, yra dėkingi jų savijauta besidomintiems vyresniesiems už reguliarų lankymąsi ar net skambinimą. Tokie kontaktai neatima daug laiko, bet jie parodo, kad Jehovos organizacija rūpinasi. Prislėgtas žmogus gali lengviau atgauti emocinę pusiausvyrą, kai žino, jog krikščionys broliai tikrai jį myli.

O jei kenčiantis asmuo nusprendžia pateikti kaltinimą?b Tuomet tie du vyresnieji gali patarti jam, kad pagal principą iš Mato 18:15, jis turi asmeniškai kreiptis į kaltinamąjį tuo klausimu. Jei kaltintojui emociškai sunku tai padaryti akis į akį, jis gali paskambinti arba parašyti laišką. Taip kaltinamajam suteikiama galimybė Jehovos akivaizdoje padaryti rimtą pareiškimą atsakant į kaltinimą. Jis galbūt net galės pateikti įrodymus, kad neprievartavo. O gal kaltinamasis gailėsis ir gali būti prieita prie susitaikymo. Kokia tai būtų palaima! Jei prisipažįstama, tie patys vyresnieji gali toliau tvarkyti šį dalyką pagal Rašto principus.

Jei kaltinimas atmestas, vyresnieji turi paaiškinti kaltintojui, kad teisminėmis priemonėmis nieko daugiau nebegalima padaryti. O susirinkimas ir toliau žvelgs į kaltinamąjį kaip į nekaltą asmenį. Biblijoje sakoma, kad turi būti du arba trys liudytojai teisminiam nagrinėjimui pradėti (2 Korintiečiams 13:1; 1 Timotiejui 5:19). Jei net daugiau negu vienas žmogus „prisimena“ tą patį asmenį prievartavus, tokių prisiminimų pagrindas yra per daug abejotinas, kad jais remiantis būtų priimti teisminiai sprendimai, kai nėra kitų patvirtinančių įrodymų. Tai nereiškia, kad tokie „prisiminimai“ yra melagingi (arba teisingi). Tačiau reikia laikytis Biblijos principų, kai klausimas sprendžiamas teisminėmis priemonėmis.

Kaip tada, jei kaltinamasis — nors ir išsigina daręs nusižengimą — iš tikrųjų yra kaltas? Ar jis, vaizdžiai sakant, turi „išplaukti sausas“? Žinoma, ne! Klausimą dėl jo kaltės ar nekaltumo galima ramiai palikti Jehovos rankose. „Kai kurių nuodėmės regimos tuojau ir patenka į teismą pirm jų, kitų nuodėmės išaiškėja vėliau“ (1 Timotiejui 5:24, ŠvR; Romiečiams 12:19; 14:12). Patarlių knygoje sakoma: „Teisieji, laukdami, susilauks džiaugsmo, o bedievių viltys nueis niekais“, „mirštant bedieviui, miršta ir jo viltys“ (Patarlių 10:28, ŠvR; 11:7, ŠvR). Galiausiai Jehova Dievas ir Kristus Jėzus visam laikui įvykdys teisingą nuosprendį (1 Korintiečiams 4:5).

Priešintis Velniui

Kai pasiaukojusios sielos ištveria nepaisydamos didelio fizinio bei emocinio skausmo, koks tai yra vidinės stiprybės ir meilės Dievui įrodymas! Ir koks liudijimas apie juos palaikančią Jehovos dvasios galybę! (Palygink 2 Korintiečiams 4:7.)

Tokiems žmonėms tinka Petro žodžiai: „Pasipriešinkite [Šėtonui] tvirtu tikėjimu“ (1 Petro 5:9). Taip daryti gali būti nelengva. Kartais net gali būti sunku aiškiai ir logiškai galvoti. Bet neprarask drąsos! Netrukus neliks nei Velnio, nei jo klastų. Mes tikrai laukiame to laiko, kai „pats Dievas... nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimas 21:3, 4).

[Išnašos]