Šimtametis — ir vis dar veiklus
PAPASAKOJO RALFAS MIČELAS
Mano tėvas, vidutinio ūgio vyras, buvo metodistų pastorius. Kas dveji ar treji metai jį keldavo iš bažnyčios į bažnyčią, dažniausiai į mažus miestelius, iš kurių viename, Ašvilyje (Šiaurės Karolina, JAV), 1895-ųjų vasarį gimiau aš. Taigi augdamas aš gana gerai susipažinau su krikščionija.
AŠ PRISIMENU, kaip per atsinaujinimo sueigas mane, dar mažą vaiką, vesdavosi prie „raudančiųjų suolo“, kad būčiau pripildytas šventosios dvasios — taip sakant, kad „tapčiau religingas“. Man liepdavo išpažinti savo nuodėmes, laikytis Dešimties įsakymų ir būti geram. Tada numiręs aš nueisiu į dangų. ‛Na, — pasakiau sau, — aš manau, kad eisiu į pragarą, nes negaliu būti toks geras, kad nusipelnyčiau dangų.’ Aš maniau, kad pagal Biblijos normas gyvena tik suaugusieji — ypač pamokslininkai.
Bet dar tebebūdamas vaikas, aš ėmiau pastebėti veidmainystę religijoje. Pavyzdžiui, mano tėvas aukodavo savo šeimai išlaikyti reikalingus pinigus, kad tik per visuotinę konferenciją vyskupo fondui galėtų pateikti didelę tų pinigų sumą. Tėvas tikėjosi, kad tai padės jam gauti paskyrimą į didesnę bažnyčią. Aš prisimenu vieną vietinį pamokslininką, kuris, be to, augino medvilnę. Jis troško turėti aukštą postą, taigi pardavė šimtą ryšulių medvilnės ir atvyko į konferenciją su pilnomis kišenėmis pinigų. Kai atrodė, jog jau surinkti visi pinigai, kuriuos galėjo paaukoti atvykusieji, — didžioji jų dalis buvo pamokslininkai, — šis medvilnę auginęs pamokslininkas pašoko ir sušuko: „Ar tai viskas, ką jūs duodate savo vyskupui? Kiekvieno pamokslininko penkis dolerius aš padengsiu dešimčia dolerių!“ Buvo surinkta daugiau kaip tūkstantis dolerių, ir vyskupas paskyrė tą vyrą pirmininkaujančiuoju vyresniuoju mano tėvui. Aš negalėjau patikėti, kad toks paskyrimas būtų nuo Dievo. Nuo to laiko į viską, kas susiję su religija, aš ėmiau žiūrėti skeptiškai.
Kai Jungtinės Valstijos įsivėlė į Pirmąjį pasaulinį karą, aš buvau pašauktas į karo tarnybą. Aš gerai prisimenu, kad girdėjau armijos kapelionus mums, kareiviams, skelbiančius, jog turime ištikimai kovoti už savo tėvynę, — o tai tik sustiprino mano antipatiją religijai. Mano tikslas buvo išlikti gyvam, baigti mokslą ir po to vesti. Religijai nebuvo vietos mano ateities planuose.
Požiūris keičiasi
1922 metais aš įsimylėjau jauną moterį, vardu Luiz. Kaip paaiškėjo, ji buvo pamaldi katalikė, ir kai mes nusprendėme susituokti, ji norėjo, kad vestuvės būtų katalikiškos. Aš nenorėjau jokių religinių ceremonijų, taigi ji sutiko, kad susituoktume Niujorko miesto municipaliniame pastate.
Pradžioje tarp mūsų nebuvo nesutarimų dėl religijos. Aš paprastai jai paaiškinau, jog nepasitikiu religija, ir kad mes puikiai sugyvensime, kol ji nebus minima. Vėliau, 1924—1937 metų laikotarpiu, gimė vaikai — vienas po kito, kol pagaliau turėjome penkis berniukus ir penkias mergaites! Luiz norėjo, kad mūsų vaikai lankytų privačią katalikišką mokyklą. Aš nenorėjau, kad jie būtų ko nors mokomi apie religiją, taigi mes ginčydavomės dėl to.
1939-ųjų metų pradžioje atsitiko tai, kas visiškai pakeitė mano požiūrį į religiją. Henris Vėberis ir Haris Pjetas, du Jehovos Liudytojai, atėjo į mano namus Rozlyje, Niu Džersyje. Greit paaiškėjo, kad jie nori kalbėti viena tema, kuria diskutuoti aš neturėjau jokio noro, — apie religiją. Mano tikėjimas vis dar buvo apkartintas fakto, kad armijos kapelionai sakė: ‛Kovokite už savo tėvynę’, o namie dvasininkai kalbėjo: ‛Tu neturi žudyti.’ Kokia veidmainystė! Aš pataisysiu tų dviejų Liudytojų požiūrį, pagalvojau aš. „Leiskite man jums kai ką pasakyti, — tariau aš jiems. — Jeigu jūsų religija teisinga, tada visos kitos — klaidingos. Tačiau jeigu teisinga bent viena kita, tada visos likusios, įskaitant jūsų, klaidingos. Gali būti tik viena teisinga religija.“ Mano dideliam nustebimui, jie sutiko su manimi!
Paskui jie paprašė manęs pasiimti savo Bibliją ir atversti joje 1 Korintiečiams 1:10. Čia aš perskaičiau: „Dabar aš, broliai, maldauju jus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad jūs visi vienaip kalbėtumėte ir kad tarp jūsų nebūtų susiskaldymų; kad jūs būtumėte glaudžiai susijungę vienaip protaudami ir turėdami vienokią nuomonę“ (King James Version). Ši Rašto vieta mane sudomino. Bet kartu mane gąsdino tai, kad šie vyrai mėgina mane įtraukti į kažkokią sektą. Vis dėlto aš kai ką sužinojau: tarp krikščionių neturi būti susiskaldymų. Mano mintyse buvo daug kitų klausimų. Pavyzdžiui, kas atsitinka su siela žmogui mirštant? Kaip man būtų patikę diskutuoti šiuo klausimu su jais! Bet, galvojau aš, tai sukels namuose per didelius religinius ginčus.
Po to vienas iš tų dviejų vyrų pasakė: „Mums būtų malonu kitą savaitę ateiti dar kartą ir vėl pasikalbėti su jumis.“ Aš norėjau taktiškai baigti pokalbį, bet garsiai prakalbo mano žmona. „Ralfai, — pasakė ji, — jie nori žinoti, kada galėtų vėl ateiti.“ Tai nustebino mane, kadangi ji buvo uoli katalikė! Tačiau aš pagalvojau: ‛Galbūt kai kuriais religijos klausimais mes galiausiai sutarsime.’ Taigi aš sutikau, kad Henris Vėberis ir Haris Pjetas apsilankytų kitą penktadienį.
Taip aš pradėjau studijuoti Bibliją su Jehovos Liudytojais. Netrukus po to buvau pakviestas apsilankyti kongrese Madisono parko aikštėje, Niujorke. Aš aiškiai atsimenu Džozefo F. Rezerfordo kalbą „Vyriausybė ir taika“, kurią jis sakė 1939-ųjų birželio 25-ąją. Aš buvau vienas iš 18000 dalyvių. Iš tikrųjų paskaitą girdėjo 75000, jeigu priskaičiuosime tuos, kurie radijo telefonų linijomis turėjo ryšį tarptautinės transliacijos dėka.
Tačiau ne viskas sekėsi sklandžiai. Katalikų dvasininko Čarlso Koglino pasekėjai grasino nutraukti asamblėją, ir iš tikrųjų įpusėjus brolio Rezerfordo paskaitai šimtai įtūžusių žmonių pradėjo švilpti ir garsiai rėkti „Tegyvuoja Hitleris!“ ir „Tegyvuoja Franko!“. Sąmyšis buvo toks didelis, kad šėlimas galėjo būti girdimas net telefono linijomis! Reikėjo apie 15 minučių, kol tvarkos prižiūrėtojai nutildė minią. Per visą tą laiką brolis Rezerfordas be baimės kalbėjo toliau nuolat palaikomas dažnų auditorijos plojimų.
Dabar man iš tikrųjų buvo smalsu. Kodėl katalikų dvasininkas sukurstė tokią neapykantą prieš Jehovos Liudytojus? Aš suvokiau, kad Rezerfordo kalboje turėjo būti kažkas, ko dvasininkai nenorėjo, kad girdėtų tokie žmonės kaip aš. Taigi aš toliau studijavau Bibliją ir dariau pažangą. Galiausiai 1939-ųjų spalį aš pasiaukojau Jehovai krikštydamasis vandenyje. Kai kurie mano vaikai buvo pakrikštyti kitais metais, o mano žmona Luiz — 1941-aisiais.
Būti pasiruošus bandymams
Tuoj po to, kai aš priėmiau tiesą, mirė mano motina, ir aš turėjau grįžti į Šiaurės Karoliną į jos laidotuves. Aš jaučiau, kad negaliu su ramia sąžine dalyvauti laidotuvių apeigose, kurios turėjo vykti metodistų bažnyčioje. Taigi prieš išvažiuodamas aš paskambinau savo tėvui ir paprašiau palaikyti karstą laidojimo namuose. Jis sutiko, bet kai aš atvykau ten, jie jau buvo pakeliui į bažnyčią, kur, manė jie, aš tikrai prisidėsiu prie jų.
Aš to nepadariau, ir tai sukėlė tikrą sumaištį mano šeimoje. Nors aš ir mano sesuo Edna visada buvome artimi draugai, po mamos laidotuvių ji su manimi nebesikalbėjo. Aš rašiau laiškus, bet ji į juos neatsakė. Kiekvieną vasarą, kai Edna atvykdavo į Niujorką į mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus miesto koledže, aš mėgindavau su ja susitikti. Bet ji manęs vengdavo sakydama, kad yra užsiėmusi. Galiausiai aš palikau ją, kadangi atrodė, jog ją tik varginu. Praėjo daug metų, kol apie ją vėl išgirdau.
Dėl atsisakymo saliutuoti vėliavai šeši mano vaikai 1941 metais buvo išvaryti iš mokyklos, kaip ir daugelis kitų vaikų Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje. Kad būtų įvykdytas įstatyminis išsilavinimo reikalavimas, Liudytojai organizavo savo pačių mokyklas, vadinamas Karalystės mokyklomis. Mokykla, kurią lankė mano vaikai, buvo įkurta buvusiame viešbutyje Leikvude, Niu Džersyje. Karalystės salė buvo pirmame aukšte kartu su mokyklos klasės patalpa, virtuve ir valgomuoju. Mergaičių miegamieji buvo antrame aukšte, o berniukų — trečiame. Tai buvo puiki mokykla. Daugelis vaikų, kurie čia gyveno, grįždavo į namus tik savaitgaliais. Gyvenusieji toliau vykdavo namo kas antrą savaitgalį.
Nuo to laiko, kai sužinojau tiesą, aš turėjau karštą troškimą tapti pionieriumi — kaip Jehovos Liudytojai vadina visalaikius evangelistus. Sent Lujyje, Misūrio valstijoje, 1941 metais vykusiame kongrese programos metu vienas brolis papasakojo, kaip jis gali būti pionieriumi augindamas net 12 vaikų. Aš pagalvojau, kad jeigu jis gali būti pionieriumi turėdamas 12 vaikų, tai aš galiu būti pionieriumi turėdamas jų 10. Tačiau mano aplinkybės leido man pradėti tarnauti pionieriumi tik praėjus 19 metų. Galiausiai, 1960-ųjų spalio 1-ąją, aš galėjau pradėti tarnauti Jehovai reguliariuoju pionieriumi.
Netikėtas vizitas
1975-aisiais man paskambino mano sesuo Edna. Man tada buvo 80 metų, ir aš nebuvau jos matęs nei girdėjęs jos balso apie 20 metų. Ji skambino iš aerouosto ir prašė mane atvažiuoti paimti ją ir jos vyrą. Buvo malonu vėl pamatyti Edną, bet didžiausias netikėtumas buvo dar prieš akis. Pakeliui į namus jos vyras pasakė: „Jūs turite atsivertėlę.“ Aš nesupratau, ką jis turi omenyje. Kai pasiekėme namus, jis dar kartą pasakė: „Jūs čia turite atsivertėlę.“ Mano žmona tuojau suprato. Atsisukusi į mano seserį, ji paklausė: „Edna, tu esi Liudytoja?“ „Tikrai esu“, — atsakė Edna.
Kaip Edna priėmė tiesą? Na, 1972-aisiais, stengdamasis pataisyti mūsų atšalusius santykius, aš nusiunčiau jai dovaną — Sargybos bokšto prenumeratą. Maždaug po metų Edna susirgo ir nebegalėjo išeiti iš savo namų. Įpakuoti žurnalai tebegulėjo ant jos stalo. Iš smalsumo ji atsivertė vieną žurnalą ir pradėjo skaityti. Perskaičiusi žurnalą, ji pati sau pagalvojo: ‛Tai tiesa!’ Kai Jehovos Liudytojai apsilankė jos namuose, ji jau buvo perskaičiusi visą krūvą Sargybos bokšto žurnalų. Ji sutiko studijuoti Bibliją ir po kurio laiko tapo Jehovos Liudytoja.
Susitaikyti su netektimi
Mano žmona Luiz galiausiai susirgo diabetu ir jos būklė blogėjo; ji mirė 1979-aisiais, būdama 82 metų amžiaus. Mirus Luiz, kartu mirė ir dalis manęs. Visas mano pasaulis sustojo. Aš nežinojau, ką daryti. Aš neturėjau ateities planų, ir man beviltiškai reikėjo padrąsinimo. Keliaujantysis prižiūrėtojas Ričardas Smitas paskatino mane tęsti pionieriaus tarnybą. Aš suvokiau, kad mano didžiausia paguoda — tai guosti kitus, kurie dėl mirties neteko savo artimųjų.
Sargybos bokšto bendruomenė 1979-aisiais organizavo kelionę į Izraelį; į sąrašą įtraukė ir mane. Ši kelionė man buvo didelė paskata, ir kai sugrįžau namo, tuoj pat vėl ėmiausi pionieriaus tarnybos. Nuo to laiko mano užsiėmimas yra kasmet padėti skelbti nepaskirtoje ar retai skelbiamoje teritorijoje kitoje šalies dalyje. Nors esu senyvo amžiaus, aš vis dar savo pastangomis sugebu būti tinkamas šiam privilegijuotam darbui.
Mano paskaičiavimu, per tuos metus aš patyriau džiaugsmą galėdamas padėti maždaug 50-čiai asmenų rasti kelią į gyvenimą. Dauguma mano vaikų yra tiesoje. Dvi mano dukterys yra reguliariosios pionierės. Kita duktė, Luiz Blenton, kartu su savo vyru Džordžu tarnauja pasauliniame Jehovos Liudytojų biure Brukline, Niujorke, o vienas mano sūnus daugelį metų tarnauja vyresniuoju.
Žinoma, dėl netobulumo, paveldėto iš mūsų pirmųjų žmogiškųjų tėvų, mus visus valdo ligos ir mirtis (Romiečiams 5:12). Aišku, mano gyvenimas nebuvo be skausmų ir kančių. Dabar mane kankina kairiosios kojos sąnarių uždegimas. Tarpais tai suteikia man daug nepatogumų, bet tai nesulaiko manęs eiti pirmyn. Ir aš meldžiu, kad nesulaikytų ir toliau. Aš noriu išlikti veiklus. Mano didžiausias troškimas yra tęsti pionieriaus tarnybą iki pat pabaigos ir daryti viską, ką galiu, kad būtų žinomas Jehovos vardas ir jo tikslai.
[Iliustracija 23 puslapyje]
Su savo dukterimi Rita