Šviesa užbaigia tamsos erą
PASAULIS Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų dienomis labai skyrėsi nuo Hebrajų Raštų laikų pasaulio. Biblijos skaitytojai, kurie to nežino, galbūt įsivaizduoja, jog buvo visuomeninis ir religinis vientisumas nuo pranašo Malachijo iki Evangelijos rašytojo Mato dienų, tik miglotai suvokdami, kas įvyko per juos skyrusį 400 metų laikotarpį.
Malachijo knyga, daugumoje šiuolaikinių Biblijų paskutinė Hebrajų Raštų knyga, buvo baigta rašyti Izraelio likučiui vėl apsigyvenus savo gimtinėje po to, kai jis buvo išlaisvintas iš Babilono nelaisvės (Jeremijo 23:3). Atsidavę žydai buvo paskatinti laukti, kad Dievo teismo diena išlaisvins pasaulį nuo blogio ir įves Mesijiškąją Erą (Malachijo 4:1, 2). Tuo metu valdė Persija. Persų kariuomenė, įsikūrusi Judėjoje, karine jėga palaikė taiką ir rėmė karališkuosius įsakus. (Palygink Ezdro 4:23.)
Tačiau per tolesnius keturis amžius Biblijos šalys neišliko nepakitusios. Pradėjo plisti dvasinė tamsa ir sumaištis. Artimieji Rytai buvo apimti žiaurumų, terorizmo, prievartos, kraštutinio religinio mąstymo, abstrakčios filosofijos ir kultūrinio šoko.
Mato Evangelija, pirmoji Krikščioniškųjų Graikų Raštų knyga, buvo parašyta kitokiu laikotarpiu. Romos legionai primetė Pax Romana, arba Romos Taiką. Nuolankūs žmonės labai laukė, kad ateitų Mesijas ir panaikintų kančias, tironiją ir skurdą bei nušviestų gyvenimą, klestėjimą ir ramybę. (Palygink Luko 1:67-79; 24:21; 2 Timotiejui 1:10.) Atidžiau panagrinėkime, kokios dinamiškos jėgos pertvarkė žydų visuomenę amžius trukusiu laikotarpiu iki Jėzaus Kristaus gimimo.
Žydų gyvenimas persų laikais
Po Kyro pranešimo apie žydų išlaisvinimą iš Babilono nelaisvės, 537 m. p. m. e., žydų ir prie jų prisidėjusių nežydų grupė išėjo iš Babilonijos. Šis dvasiškai atsiliepusiųjų likutis sugrįžo į sugriautų miestų ir nuniokotos žemės teritoriją. Edomitai, finikiečiai, samariečiai, arabų giminės ir kiti buvo sumažinę kažkada didelę Izraelio teritoriją. Tai, kas liko iš Judo ir Benjamino, tapo Judo sritimi Persijos satrapijoje, vadinamoje Abar Nahara (Už upės) (Ezdro 1:1-4; 2:64, 65).
Būdamas Persijos valdžioje, Judas įžengė į „plėtimosi ir gyventojų skaičiaus didėjimo laikotarpį“, kaip sakoma leidinyje The Cambrige History of Judaism. Toliau ten sakoma apie Jeruzalę: „Valstiečiai ir keliaujantieji maldininkai atnešdavo dovanų, Šventykla ir miestas tapo turtingi ir jų turtai traukė užsienio pirklius bei amatininkus.“ Nors persai buvo labai tolerantiški vietinės valdžios ir religijos atžvilgiu, mokesčiai buvo nepakeliami ir galėjo būti mokami tik brangiaisiais metalais. (Palygink Nehemijo 5:1-5, 15; 9:36, 37; 13:15, 16, 20.)
Paskutiniai Persijos imperijos metai buvo labai neramus laikotarpis, pažymėtas satrapų sukilimais. Daug žydų įsitraukė į sukilimą Viduržemio jūros pakrantėje ir buvo ištremti toli į šiaurę, į Hirkaną prie Kaspijos jūros. Tačiau atrodo, kad dauguma Judo gyventojų nebuvo paveikti persų bausmės.
Graikiškasis laikotarpis
Aleksandras Didysis kaip leopardas puolė Viduriniuosius Rytus 332 m. p. m. e., tačiau čia jau prieš tai buvo polinkis graikiškiems dalykams (Danieliaus 7:6, ŠvR). Suprasdamas, kad graikų kultūra turėjo politinę vertę, jis sąmoningai pradėjo helenizuoti savo besiplečiančią imperiją. Graikų kalba tapo tarptautinė. Trumpas Aleksandro valdymas paskatino meilę sofistikai, entuziazmą sportui ir estetikos vertinimą. Netgi žydų kultūra palaipsniui pasidavė helenizmo įtakai.
Po Aleksandro mirties 323 m. p. m. e. jo įpėdiniai Sirijoje ir Egipte pirmieji turėjo atlikti, kaip pranašas Danielius pavadino, „pietų karaliaus“ ir „šiaurės karaliaus“ vaidmenis (Danieliaus 11:1-19). Egiptiečių „pietų karaliaus“, Ptolemėjaus II Filadelfo, valdymo metu (285—246 m. p. m. e.) Hebrajų Raštai buvo pradėti versti į koinė̃ — bendrinę graikų kalbą. Šis vertimas buvo pavadintas „Septuaginta“. Daug šio vertimo eilučių buvo pacituota Krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose. Graikų kalba puikiai tiko perteikti apšviečiančius prasmės atspalvius dvasiškai susipainiojusiam ir aptemusiam pasauliui.
Kai Antiochas IV Epifanas tapo Sirijos karaliumi ir Palestinos valdovu (175—164 m. p. m. e.), judaizmas buvo beveik išnaikintas dėl vyriausybės palaikomo persekiojimo. Grasinimais mirtimi žydai buvo verčiami išsižadėti Jehovos Dievo ir aukoti tik graikų dievybėms. 168 m. p. m. e. gruodžio mėnesį ant didžiojo Jehovos altoriaus Jeruzalės šventykloje buvo pastatytas pagoniškas altorius, ir ant jo buvo aukojamos aukos Olimpo Dzeusui. Sukrėsti, tačiau drąsūs kaimo vyrai susibūrė kartu vadovaujant Judui Makabėjui ir kovojo žiaurią kovą, kol užėmė Jeruzalę. Šventykla buvo iš naujo paskirta Dievui, ir praėjus lygiai trejiems metams po jos išniekinimo, kasdieninis aukojimas buvo atnaujintas.
Likusią graikiškojo laikotarpio dalį judėjų bendruomenės nariai atkakliai stengėsi padidinti savo teritoriją iki jos senųjų ribų. Vėl atgautąją karinę drąsą jie bedieviškai panaudojo priversti savo pagoniškus kaimynus atsiversti grasindami jiems mirtimi. Nepaisant to, graikų politinė sistema toliau valdė miestus ir miestelius.
Tuo metu konkuravusieji dėl vyriausiojo kunigo pareigų dažnai būdavo sugedę. Pinklės, smurto veiksmai ir politinės intrigos sutepė jų tarnybą. Kuo bedieviškesnė darėsi žydų dvasia, tuo populiaresnis tapo graikų sportas. Koks šokiruojantis faktas, jog jauni kunigai apleisdavo savo pareigas, kad galėtų dalyvauti žaidynėse! Žydų atletai netgi sutikdavo būti skausmingai operuojami, kad taptų „neapipjaustytais“ ir išvengtų sutrikimo, kai nuogi kovodavo su pagonimis. (Palygink 1 Korintiečiams 7:18.)
Pokyčiai religijoje
Pirmaisiais metais po tremties ištikimi žydai atsisakė maišyti pagoniškas idėjas ir filosofijas su teisinga religija, atskleista Hebrajų Raštuose. Esteros knygoje, parašytoje po daugiau kaip 60 metų trukusių artimų santykių su Persija, nėra nė šešėlio zoroastrizmo. Be to, ši persų religija nepadarė jokios įtakos Biblijos Ezdro, Nehemijo ir Malachijo knygoms, kurios visos parašytos per pirmąją persiškojo laikotarpio dalį (537—443 m. p. m. e.).
Tačiau mokslininkai mano, kad per vėlesniąją persų laikotarpio dalį daugelis žydų pradėjo perimti kai kurias pagrindinės persų dievybės, Ahūros Mazdos, garbintojų pažiūras. Tai parodo liaudies prietarai ir esėjų įsitikinimai. Įprasti hebrajiški žodžiai, kuriais vadinami šakalai, kiti dykumų gyviai ir nakties paukščiai, žydams pradėjo asocijuotis su piktosiomis dvasiomis ir nakties pabaisomis iš babiloniečių ir persų tautosakos.
Žydai pradėjo kitaip žiūrėti į pagoniškas idėjas. Tokios sąvokos kaip dangus, pragaras, siela, Žodis (Logos) ir išmintis įgijo naujas prasmes. Ir jeigu, kaip tada buvo mokoma, Dievas yra taip toli, kad nebebendrauja su žmonėmis, jam reikalingi tarpininkai. Graikai vadino tas tarpininkaujančias ir apsaugančias dvasias demonais. Perėmę idėją, kad demonai gali būti geri arba blogi, žydai tapo lengvai demonų valdomi.
Didžiulis pokytis įvyko vietiniame garbinime. Greitai atsirado sinagogos; tai buvo vietos, kuriose kaimyniniai žydų susirinkimai susitikdavo religiniam mokymui ir apeigoms. Nėra tiksliai žinoma, kada, kur ir kaip atsirado žydų sinagogos. Kadangi sinagogos patenkindavo tolimose vietovėse gyvenančių žydų garbinimo poreikius, kai jie negalėjo eiti į šventyklą, paprastai manoma, kad jos buvo įsteigtos tremties laikais arba po tremties. Reikšminga tai, kad jos tapo puikiomis viešų sueigų vietomis, kuriose Jėzus ir jo mokiniai galėjo ‛garsinti šlovingus Dievo darbus, tai yra to, kuris šaukia žmones iš tamsybių į savo nuostabią šviesą’ (1 Petro 2:9).
Judaizmas priėmė įvairias mąstymo kryptis
Antrajame amžiuje p. m. e. pradėjo atsirasti įvairių mąstymo krypčių. Tai nebuvo atskiros religinės organizacijos. Veikiau tai buvo mažos bendrijos žydų dvasininkų, filosofų ir politinių veikėjų, kurie, prisidengdami judaizmu, stengėsi daryti įtaką žmonėms ir valdyti tautą.
Įsitraukę į politiką sadukėjai buvo daugiausia turtingi aristokratai, žinomi dėl savo gudrios diplomatijos nuo pat Chasmonėjų sukilimo antrojo amžiaus p. m. e. viduryje. Dauguma iš jų buvo kunigai, nors kai kurie buvo verslininkai ir žemvaldžiai. Kai gimė Jėzus, dauguma sadukėjų palaikė romėnų valdymą Palestinoje, nes manė, jog jis tvirtesnis ir, matyt, turėtų išlaikyti esamą padėtį. (Palygink Jono 11:47, 48.) Mažuma (erodėnai) tikėjo, kad Erodo šeimos valdymas labiau atitinka tautos pasirinkimą. Kaip bebūtų, sadukėjai nenorėjo, kad tauta būtų žydų fanatikų rankose arba kad šventyklą valdytų ne kunigai. Sadukėjų įsitikinimai buvo konservatyvūs, daugiausia pagrįsti savu Mozės raštų aiškinimu, ir atspindėjo jų priešiškumą galingai fariziejų sektai (Apaštalų darbai 23:6-8). Sadukėjai atmetė Hebrajų Raštų pranašystes kaip spėliones. Jie mokė, kad Biblijos istorinės, poetinės ir patarlių knygos yra neįkvėptos ir neesminės.
Fariziejai atsirado graikų valdymo periodu kaip stiprus pasipriešinimas antižydiškajam helenizmui. Tačiau Jėzaus dienomis jie jau buvo nelankstūs, suvaržyti tradicijų, formaliai besilaikantys įstatymų, išdidūs, patys sau teisūs naujatikių ieškotojai ir mokytojai, kurie stengėsi valdyti tautą per mokymą sinagogose. Jie buvo kilę daugiausia iš viduriniosios klasės ir niekino paprastus žmones. Jėzus laikė daugumą fariziejų savanaudžiais, negailestingais pinigų mylėtojais, pilnais veidmainystės (Mato 23 skyrius). Visus Hebrajų Raštus jie pripažino taip, kaip aiškino patys, o savo žodines tradicijas laikė tiek pat svarbiomis arba net svarbesnėmis. Jie sakė, kad jų tradicijos — tai „tvora aplink Įstatymą“. Tačiau užuot buvusios tvora, jų tradicijos padarė Dievo Žodį neveiksmingą ir klaidino visuomenę (Mato 23:2-4; Morkaus 7:1, 9-13).
Esėjai buvo mistikai, kurie, matyt, gyveno keliose atsiskyrusiose bendruomenėse. Jie laikė save tikruoju Izraelio likučiu, kuris būdamas tyras laukė pažadėtojo Mesijo. Esėjai gyveno pilną apmąstymų pamaldžiai asketišką gyvenimą, ir daugelis jų įsitikinimų atspindėjo persų ir graikų idėjas.
Kelios skirtingos grupės religingai nusiteikusių, fanatiškai patriotiškų zelotų laikė mirtinu priešu kiekvieną, kuris kenkė nepriklausomam žydų statusui. Jie buvo gretinami su Chasmonėjais ir pirmiausia patraukdavo ieškančius idealų, linkusius rizikuoti jaunus vyrus. Laikomi banditais žudikais arba pasipriešinimo kovotojais, jie veikė kaip partizanai, todėl šalies keliai ir viešosios vietos tapo pavojingos ir tai padidino tuometinę įtampą.
Egipte tarp Aleksandrijos žydų klestėjo graikų filosofija. Iš ten ji išplito į Palestiną ir pas plačiai išsisklaidžiusius diasporos žydus. Žydų teoretikai, kurie parašė Apokrifus ir Pseudoepigrafus, aiškino Mozės raštus kaip miglotas, nuobodžias alegorijas.
Atėjus romėnų erai, helenizacija buvo negrįžtamai visuomeniškai, politiškai ir filosofiškai pakeitusi Palestiną. Žydų religija, pagrįsta Biblija, buvo pakeista judaizmu — Babilonijos, Persijos ir Graikijos idėjomis, perpintomis su tam tikra Rašto tiesos dalimi. Tačiau sadukėjai, fariziejai ir esėjai visi kartu sudarė mažiau negu 7 procentus tautos. Į šių prieštaringų jėgų sūkurį buvo įtrauktos masės žydų, „suvargusių ir apleistų lyg avys be piemens“ (Mato 9:36).
Į tą tamsų pasaulį įžengė Jėzus Kristus. Paguodą teikė jo nuraminantis kvietimas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11:28). Kokie jaudinantys jo žodžiai: „Aš — pasaulio šviesa“! (Jono 8:12). Ir, žinoma, malonus buvo širdį džiuginantis jo pažadas: „Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jono 8:12).
[Iliustracija 26 puslapyje]
Jėzus parodė, kad žydų religiniai vadovai buvo dvasinėje tamsoje
[Iliustracija 28 puslapyje]
Moneta su Antiocho IV (Epifano) atvaizdu
[Šaltinio nuoroda]
Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.