Vieningas tarnavimas Dievui gerais ir blogais laikais

Papasakojo Mišelis ir Babeta Miuleriai

„TURIU jums pranešti blogą naujieną, — pasakė gydytojas. — Galite nebesvajoti apie misionierišką gyvenimą Afrikoje.“ Žiūrėdamas į mano žmoną Babetą, jis pasakė: „Jūs sergate krūties vėžiu.“

Buvome neapsakomai apstulbinti. Mus užgriuvo visokios mintys. Manėme, kad šis apsilankymas pas gydytoją bus tik paskutinis patikrinimas. Jau buvo nupirkti bilietai sugrįžti į Beniną, Vakarų Afriką. Mes tikėjomės būti ten tą pačią savaitę. Per 23 savo santuokinio gyvenimo metus mes pergyvenome gerų ir blogų laikotarpių. Dabar, sutrikę ir nusigandę, pasiruošėme kovai su vėžiu.

Pradėkime nuo pradžių. Mišelis gimė 1947 metų rugsėjo mėnesį, Babeta — 1945 metų rugpjūtį. Mes užaugome Prancūzijoje ir susituokėme 1967 metais. Gyvenome Paryžiuje. 1968 metų pradžioje vieną rytą Babeta vėlavo į darbą. Prie durų atėjo viena moteris ir pasiūlė jai religinę brošiūrą; ji priėmė ją. Tada moteris pasakė: „Gal aš galėčiau sugrįžti su savo vyru ir pasikalbėti su jumis bei jūsų vyru?“

Babeta galvojo apie darbą. Ji norėjo, kad moteris išeitų, todėl pasakė: „Gerai, gerai.“

Mišelis pasakoja: „Manęs nedomino religija, tačiau brošiūra patraukė mano dėmesį ir aš ją perskaičiau. Po kelių dienų ta moteris, Žaslen Leman, vėl atėjo su savo vyru Klodu. Klodas puikiai mokėjo naudotis Biblija. Jis pateikė atsakymus į visus mano klausimus. Aš buvau nustebintas.

Babeta buvo ištikima katalikė, tačiau ji neturėjo Biblijos; jos katalikai paprastai neturėdavo. Ją labai sujaudino galimybė pamatyti ir skaityti Dievo Žodį. Studijuodami mes sužinojome, kad daugelis religinių idėjų, kurių buvome mokomi, yra klaidingos. Mes pradėjome kalbėti apie tai, ko išmokome, savo giminaičiams ir draugams. 1969 metų sausio mėnesį tapome krikštytais Jehovos Liudytojais. Devyni mūsų giminaičiai ir draugai buvo pakrikštyti netrukus po to.“

Tarnavimas ten, kur reikalingi skelbėjai

Netrukus po savo krikšto pagalvojome: ‛Mes neturime vaikų. Kodėl negalėtume tapti visalaikiais tarnais?’ Taigi 1970 metais išėjome iš darbo, tapome reguliariaisiais pionieriais ir persikėlėme į Prancūzijos centre esantį Monjilormo miestelį prie Nevero.

Tai buvo sunkus paskyrimas. Buvo nelengva rasti žmonių, kurie norėtų studijuoti Bibliją. Mes negalėjome gauti pasaulietiško darbo, todėl trūko pinigų. Kartais turėjome valgyti vien bulves. Žiemą oro temperatūra nukrisdavo gerokai žemiau -22° C. Ten praleistą laiką pavadinome septynių sulysusių karvių laikotarpiu (Pradžios 41:3).

Bet Jehova mus palaikė. Vieną dieną, kai beveik nebeturėjome maisto, paštininkas atnešė didelę dėžę sūrio, kurį atsiuntė Babetos sesuo. Kitą dieną mus parėjusius iš skelbimo namuose pasitiko keli draugai, važiavę 500 kilometrų mus aplankyti. Tie broliai išgirdo, kokioje sunkioje padėtyje mes esame, ir prikrovė savo du automobilius pilnus maisto mums.

Po pusantrų metų Bendruomenė mus paskyrė specialiaisiais pionieriais. Ketverius metus tarnavome Nevere, po to Trua, galiausiai — Montinji Le Meze. 1976 metais Mišelis buvo paskirtas tarnauti rajono prižiūrėtoju pietvakarinėje Prancūzijos dalyje.

Po dvejų metų, rajonų prižiūrėtojų mokymo kursų metu, gavome laišką iš Sargybos bokšto bendruomenės, kuriuo buvome kviečiami važiuoti į užsienį kaip misionieriai; laiške buvo sakoma, kad mes galime pasirinkti Čadą arba Burkina Fasą (tuomet Aukštutinė Volta). Mes pasirinkome Čadą. Netrukus gavome kitą laišką, kuriuo buvome paskirti dirbti vadovaujami Taičio filialo. Buvome prašę paskyrimo į Afriką, milžinišką žemyną, tačiau greitai atsidūrėme mažoje saloje!

Tarnavimas pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje

Taitis yra graži tropinė sala pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Kai atvykome, aerouoste mus pasitiko apie šimtas brolių. Jie pasveikino mus gėlių vainikais, ir nors buvome pavargę po ilgos kelionės iš Prancūzijos, buvome labai laimingi.

Praėjus keturiems mėnesiams po atvykimo į Taitį, mes sėdome į mažą burlaivį, pakrautą džiovintų kokoso riešutų. Po penkių dienų atvykome į naują mums paskirtą vietą — Nukuhyvos salą, esančią Markizų salyne. Saloje gyveno apie 1500 žmonių, tačiau joje nebuvo brolių. Tik mes.

Tuo metu sąlygos buvo primityvios. Mes gyvenome mažame namelyje, pastatytame iš betono ir bambuko. Nebuvo elektros. Vanduo iš čiaupo kartais bėgdavo, tačiau buvo drumzlinas. Daugiausia naudojome lietaus vandenį, kuris kaupdavosi rezervuare. Saloje nebuvo nutiestų kelių, tik klampūs takeliai.

Kad galėtume pasiekti tolimas salos vietas, turėdavome nuomotis arklius. Balnai buvo padaryti iš medžio — labai nepatogūs, ypač Babetai, kuri niekada prieš tai nebuvo jojusi ant arklio. Mes nešiojomės didelį peilį, kuriuo prasiskindavome taką per skersai užvirtusius bambuko medžius. Tai labai skyrėsi nuo gyvenimo Prancūzijoje.

Mes rengdavome sekmadienines sueigas, nors būdavome vieninteliai jų dalyviai. Iš pradžių nerengėme kitų sueigų, nes buvome tik dviese. Sueigų medžiagą skaitėme kartu.

Po kelių mėnesių nusprendėme, kad tai nėra gerai. Mišelis pasakoja: „Aš pasakiau Babetai: ‛Mes turime tinkamai apsirengti. Tu atsisėsi ten, o aš — čia. Aš pradėsiu malda, ir tada bus Teokratinės tarnybos mokykla bei Tarnybos sueiga. Aš užduosiu klausimus, o tu atsakinėsi, nors esi vienintelis kitas asmuo kambaryje.’ Gerai, kad mes tai padarėme, nes lengva apsileisti dvasiškai, kai nėra susirinkimo.“

Praėjo nemažai laiko, kol žmonės pradėjo ateiti į mūsų krikščioniškas sueigas. Pirmus aštuonis mėnesius buvome tik dviese. Vėliau prie mūsų prisidėjo vienas, du ir kartais trys kiti asmenys. Vienais metais tik dviese pradėjome švęsti metinę Viešpaties Vakarienę. Po dešimties minučių atėjo keli žmonės, todėl aš nustojau kalbėti ir pradėjau iš naujo.

Šiandien Markizų salose yra 42 skelbėjai trijuose susirinkimuose. Nors didžiąją darbo dalį atliko atvykusieji po mūsų, kai kurie žmonės, su kuriais užmezgėme ryšius tuo metu, dabar yra pakrikštyti.

Mūsų broliai yra brangūs

Nukuhyvos saloje mes išmokome kantrybės. Turėjome laukti visko, išskyrus pačius pagrindinius dalykus. Pavyzdžiui, jeigu reikėjo knygos, turėjome užsakyti ją raštu, po to laukti du ar tris mėnesius, kol ji bus atsiųsta.

Taip pat supratome, kad mūsų broliai yra brangūs. Kai lankydamiesi Taityje dalyvavome sueigoje ir išgirdome giedančius brolius, buvome sujaudinti iki ašarų. Galbūt tiesa, kad su kai kuriais broliais sunku sugyventi, tačiau, kai esi vienas, supranti, kaip gera būti su savo broliais. 1980 metais Bendruomenė nusprendė, kad mes turime sugrįžti į Taitį ir dirbti rajoninį darbą. Ten mus labai padrąsino nuoširdus brolių svetingumas ir jų meilė skelbimo darbui. Trejus metus mes dirbome rajoninį darbą Taityje.

Iš salos į salą

Po to mus paskyrė į misionierių namus Rajatėjoje — kitoje Ramiojo vandenyno saloje, ir mes pasilikome joje apie dvejus metus. Po Rajatėjos buvome paskirti dirbti rajoninį darbą Tuamotaus salyne. Plaukdami laivu mes lankėme 25 iš 80 salų. Babetai tai buvo sunku. Kiekvieną kartą keliaudama laivu ji sirgdavo jūros liga.

Babeta sako: „Tai buvo baisu! Mane pykindavo visą tą laiką, kurį mes praleisdavome laive. Jeigu penkias dienas buvome jūroje, sirgau penkias dienas. Jokie vaistai nepadėdavo. Vis dėlto, nepaisant ligos, vandenynas man atrodė gražus. Tai buvo nuostabus vaizdas. Delfinai lenktyniaudavo su laivu. Jie dažnai iššokdavo iš vandens suplojus rankomis!“

Po penkerių metų rajoninio darbo mes iš naujo buvome paskirti į Taitį dvejiems metams ir vėl maloniai praleidome laiką skelbdami. Mūsų susirinkimas per pusantrų metų padvigubėjo — nuo 35 iki 70 skelbėjų. Dvylika asmenų, su kuriais studijavome Bibliją, buvo pakrikštyti prieš pat mums išvykstant. Kai kurie iš jų dabar yra susirinkimo vyresnieji.

Pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje mes praleidome iš viso 12 metų. Tada iš Bendruomenės gavome laišką, kuriame buvo sakoma, kad misionieriai salose nebereikalingi, nes susirinkimai jau yra tvirti. Kai mes atvykome į Taitį, saloje buvo apie 450 skelbėjų, o kai išvykome — daugiau kaip 1000.

Pagaliau Afrika!

Mes sugrįžome į Prancūziją, ir po pusantro mėnesio Bendruomenė mus paskyrė į kitą vietą — Beniną, esantį vakarinėje Afrikos dalyje. Mes norėjome važiuoti į Afriką jau prieš 13 metų, todėl labai apsidžiaugėme.

Į Beniną atvykome 1990 metų lapkričio 3-iąją ir buvome vieni iš pirmųjų misionierių, nuvykusių ten po to, kai buvo panaikintas 14 metų trukęs Karalystės skelbimo veiklos draudimas. Tai buvo nuostabu. Mums buvo nesunku įsikurti, nes Benine gyvenimo būdas panašus kaip Ramiojo vandenyno salose. Žmonės labai draugiški ir svetingi. Galima sustoti ir pasikalbėti gatvėje su kiekvienu.

Praėjus tik kelioms savaitėms nuo mūsų atvykimo į Beniną, Babeta pastebėjo gumbą savo krūtyje. Todėl mes nuėjome į mažą kliniką, esančią prie naujai įsteigto filialo. Gydytojas ją apžiūrėjo ir pasakė, kad jai skubiai reikalinga operacija. Kitą dieną nuėjome į kitą kliniką pas gydytoją iš Europos — ginekologę iš Prancūzijos. Ji taip pat pasakė, kad mes turime skubiai vykti į Prancūziją, kad Babeta būtų operuojama. Po dviejų dienų išskridome lėktuvu į Prancūziją.

Buvo liūdna palikti Beniną. Atkūrus religinę laisvę šalyje, broliai džiaugėsi sulaukę naujų misionierių ir mums patiko būti ten. Todėl mes nuliūdome, kad turėjome išvykti pabuvę šalyje tik kelias savaites.

Kai atvykome į Prancūziją, chirurgas ištyrė Babetą ir patvirtino, kad jai reikalinga operacija. Gydytojai nedelsė, atliko nedidelę operaciją ir kitą dieną išleido Babetą iš ligoninės. Mes manėme, jog tuo viskas baigėsi.

Po aštuonių dienų apsilankėme pas chirurgą. Tada jis ir pasakė naujieną, kad Babeta serga krūties vėžiu.

Prisimindama, ką jautė tuo metu, Babeta sako: „Iš pradžių aš liūdėjau mažiau negu Mišelis. Tačiau kitą dieną po to, kai sužinojau blogą naujieną, aš nieko nebejaučiau. Negalėjau verkti. Negalėjau nusišypsoti. Maniau, kad mirsiu. Man vėžys buvo tolygus mirčiai. Mano požiūris buvo toks: turime padaryti viską, kas būtina.“

Kova su vėžiu

Mes sužinojome blogą naujieną penktadienį, o antradienį buvo numatyta antrą kartą operuoti Babetą. Mes buvome apsistoję pas Babetos seserį, tačiau ji taip pat sirgo, todėl negalėjome ilgiau pasilikti jos mažame butelyje.

Mes galvojome, kur galėtume apsistoti. Tada prisiminėme Yvą ir Brižitą Merda — porą, pas kurią buvome apsistoję anksčiau. Ši pora mums buvo labai svetinga. Todėl mes paskambinome Yvui telefonu ir pasakėme, jog Babetai reikalinga operacija ir kad mes nežinome, kur apsistoti. Mes taip pat jam pasakėme, kad Mišeliui reikalingas darbas.

Yvas suteikė Mišeliui darbą savo namuose. Broliai mus palaikė ir drąsino įvairiomis maloniomis paslaugomis. Jie taip pat padėjo finansiškai. Bendruomenė apmokėjo Babetos gydymo sąskaitas.

Operacija buvo sunki. Gydytojai turėjo pašalinti limfmazgius ir krūtį. Jie iš karto pradėjo chemoterapinį gydymą. Po savaitės Babeta galėjo išeiti iš ligoninės, tačiau turėdavo sugrįžti kas trys savaitės tęsti tą gydymą.

Tuo metu, kai Babeta buvo gydoma, broliai iš susirinkimo labai padėjo. Viena sesuo, kuri taip pat buvo sirgusi krūties vėžiu, labai padrąsindavo. Ji pasakė Babetai, ko ji gali tikėtis, ir labai ją paguosdavo.

Nepaisant to, mes buvome labai susirūpinę savo ateitimi. Suprasdami tai, Mišelis ir Žaneta Selerje nusivedė mus į restoraną papietauti.

Mes jiems pasakėme, kad turėjome nutraukti misionierišką tarnybą ir kad niekada nebegalėsime grįžti į Afriką. Tačiau brolis Selerje pasakė: „Ką? Kas pasakė, kad jūs turite nutraukti tarnybą? Vadovaujančioji korporacija? Broliai Prancūzijoje? Kas tai pasakė?“

„Niekas, — atsakiau, — aš tai sakau.“

„Ne, ne! — pasakė brolis Selerje, — jūs sugrįšite!“

Po chemoterapijos buvo pradėtas gydymas spinduliais ir jis buvo užbaigtas 1991 metų rugpjūčio gale. Gydytojai pasakė, jog, jų nuomone, mums niekas netrukdo grįžti į Afriką su sąlyga, kad Babeta reguliariai parvyks į Prancūziją pasitikrinti.

Atgal į Beniną

Taigi mes parašėme į pagrindinį biurą Brukline prašydami leidimo atnaujinti savo misionierišką tarnybą. Mes nekantravome išgirsti jų atsakymą. Dienos slinko lėtai. Galiausiai Mišelis, nebegalėdamas laukti, paskambino į Brukliną ir paklausė, ar jie gavo mūsų laišką. Jie pasakė, kad apsvarstė jį — mes galime grįžti į Beniną! Kokie dėkingi mes buvome Jehovai!

Merdų šeima surengė didelį pobūvį šios naujienos proga. 1991 metų lapkričio mėnesį sugrįžome į Beniną, ir broliai mūsų sutikimui buvo surengę banketą!

Atrodo, Babeta dabar sveika. Kartais mes sugrįžtame į Prancūziją, kad Babeta galėtų nuodugniai išsitirti, ir dabar gydytojai neberanda vėžio nė pėdsako. Mes džiaugiamės vėl tarnaudami misionieriais. Jaučiamės reikalingi Benine, ir Jehova laimina mūsų darbą. Nuo to laiko, kai sugrįžome, padėjome 14-ai žmonių tapti krikštytais Liudytojais. Penki iš jų dabar yra reguliarieji pionieriai, o vienas buvo paskirtas tarnybiniu padėjėju. Mes taip pat matėme, kaip mūsų mažas susirinkimas išaugo ir buvo padalintas į du.

Daug metų tarnavome Jehovai kaip vyras ir žmona ir džiaugėmės daugeliu palaimų bei susipažinome su daugeliu nuostabių žmonių. Tačiau Jehova taip pat mokė mus ir stiprino, kad sėkmingai išlaikytume sunkumus. Kaip ir Jobas, mes ne visada suprasdavome, kodėl viskas taip klostosi, tačiau žinojome, kad Jehova visuomet būdavo šalia, pasiruošęs padėti mums. Yra taip, kaip sakoma Dievo Žodyje: „Štai Viešpaties ranka nesutrumpėjo, kad negalėtų gelbėti, ir jo ausis neapkurto, kad neišgirstų“ (Izaijo 59:1).

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mišelis ir Babeta Miuleriai Benine, apsirengę tautiniais rūbais

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Misionieriškas darbas tarp polineziečių tropiniame Taityje