„Plušėkite ne dėl žūvančio maisto“

PAPASAKOJO DEIVIDAS LUNSTRUMAS

Mano brolis Elvudas ir aš stovėdami ant pastolių 9 metrų aukštyje dažėme naują užrašą ant Sargybos bokšto spaustuvės pastato. Praėjo daugiau kaip 40 metų, o jis vis tebėra ir skatina: „SKAITYK DIEVO ŽODĮ, ŠVENTĄJĄ BIBLIJĄ, KASDIEN.“ Kas savaitę tūkstančiai žmonių mato šį užrašą eidami per garsųjį Bruklino tiltą.

TARP mano seniausių prisiminimų — skalbimo diena šeimoje. Apie 5 valandą ryto mama jau būdavo atsikėlusi ir skalbdavo mūsų didelės šeimos rūbus, o tėtis ruošdavosi į darbą. Tarp jų vykdavo karštos diskusijos: tėtis įrodinėdavo, kad žmogus kažkaip evoliucionavo per milijonus metų, o mama cituodavo iš Biblijos, kad įrodytų, jog žmonės buvo tiesiogiai sukurti Dievo.

Būdamas vos septynerių metų, aš suvokiau, kad mama teisi. Nors ir labai mylėjau tėtį, galėjau suprasti, kad jo įsitikinimai neduoda jokios ateities vilties. Kokia laiminga būtų buvusi mama, jei būtų žinojusi, kad po daugelio metų du jos sūnūs dažys užrašą, skatinantį žmones skaityti Bibliją — knygą, kurią ji taip mylėjo!

Bet aš užbėgau į priekį. Kaip aš susilaukiau tokios privilegijos dirbti Betelyje? Tenka grįžti į praeitį, į 1906-uosius, kai buvo likę treji metai iki mano gimimo.

Motinos ištikimybės pavyzdys

Tuo laiku mama ir tėtis buvo jaunavedžiai ir gyveno palapinėje Arizonoje. Atėjo vienas Biblijos Tyrinėtojas (taip tada vadinosi Jehovos Liudytojai) ir pasiūlė mamai Čarlso Teizo Raselo parašytų knygų rinkinį, pavadintą Šventraščio studijavimai. Ji skaitė jas visą naktį ir greitai suprato, kad tai yra tiesa, kurios ji ieškojo. Ji nekantriai laukė sugrįžtant tėčio, ieškojusio darbo.

Tėtis taip pat buvo nusivylęs tuo, ko mokė bažnyčios, todėl kurį laiką pripažino Biblijos tiesas. Tačiau vėliau jo religiniai įsitikinimai pasikeitė ir jis net kliudė mamai laikytis teisingo garbinimo. Tačiau ji niekada nepaliovė rūpintis fiziniais bei dvasiniais savo vaikų poreikiais.

Aš niekada neužmiršiu, kaip kas vakarą mama, sunkiai dirbusi visą dieną, nulipdavo laiptais paskaityti mums Bibliją arba pasidalinti su mumis kokia nors dvasine vertybe. Tėtis taip pat buvo labai darbštus ir, kai aš paaugau, išmokė mane dažytojo amato. Taip, tėtis išmokė mane dirbti, o mama išmokė mane dėl ko dirbti — „ne dėl žūvančio maisto“, kaip nurodė Jėzus (Jono 6:27).

Galop mūsų šeima apsigyveno mažame mieste Elensburge (Vašingtono valstija), esančiame apie 180 km į rytus nuo Siatlio. Tuo metu, kai mes, dar vaikai, pradėjome su mama lankyti Biblijos Tyrinėtojų sueigas, rinkdavomės nuosavuose namuose. Visi vyrai apleido mūsų studijos grupę, kai buvo pabrėžta, jog reikia dalyvauti tarnyboje po namus. Tačiau mama niekada nesvyravo. Tai man paliko neišdildomą įspūdį, kad visada reikia pasitikėti Jehovos organizacijos vadovavimu.

Tėvas ir mama iš viso turėjo devynis vaikus. Aš, trečiasis jų vaikas, gimiau 1909 metų spalio 1 d. Iš viso mes šeši pasekėme mamos pavyzdžiu ir pasidarėme uoliais Jehovos Liudytojais.

Pasiaukojimas ir krikštas

Kai buvau nebemažas paauglys, pasiaukojau Jehovai ir 1927 metais simbolizavau tai vandens krikštu. Krikštas vyko Siatlyje, sename pastate, kuriame anksčiau buvo baptistų bažnyčia. Aš patenkintas, kad jie buvo nugriovę jos senąjį bokštą. Mus nulydėjo žemyn į baseiną rūsyje ir ten davė apsivilkti ilgus juodus apsiaustus. Atrodė, lyg ruoštumėmės eiti į laidotuves.

Po keleto mėnesių aš vėl buvau Siatlyje ir tuomet pirmą kartą išbandžiau, kas tai yra liudyti nuo durų prie durų. Vadovavusysis nurodė man: „Tu apeik šį kvartalą, o aš — tą.“ Nors ir jaudinausi, palikau du komplektus bukletų labai puikiai moteriai. Grįžęs į Elensburgą toliau dalyvavau liudijimo nuo durų prie durų tarnyboje ir dabar, beveik po 70 metų, tokia tarnyba tebeteikia man didelį džiaugsmą.

Tarnyba pagrindiniame biure

Netrukus po to vienas brolis, tarnavęs Bruklino Betelyje, pagrindiniame Sargybos bokšto bendruomenės biure, paskatino mane pasisiūlyti tarnauti ten. Tuoj po mūsų pokalbio Sargybos bokšto žurnale pasirodė pranešimas, kad Beteliui reikalinga pagalba. Taigi aš ir pasisiūliau. Niekada neužmiršiu, kaip džiaugiausi gavęs laišką, kuriame buvo parašyta, kad nuo 1930 metų kovo 10 dienos tarnausiu Bruklino Betelyje (Niujorkas). Taigi prasidėjo mano visalaikė veikla „ne dėl žūvančio maisto“.

Galima pagalvoti, kad mane, turintį dažytojo patirtį, reikėjo skirti ką nors dažyti. Tačiau pirmas mano darbas buvo prie brošiūravimo mašinos spaustuvėje. Nors tai buvo labai monotoniškas darbas, aš džiaugiausi jį dirbdamas šešerius su viršum metų. Didele rotacine mašina, kurią mes švelniai vadinome „senuoju linijiniu laivu“, buvo spausdinami bukletai; tada jie buvo siunčiami konvejeriu pas mus į žemiau esantį aukštą. Mums patikdavo bandyti brošiūruoti bukletus taip greitai kaip jie spausdinami.

Vėliau aš dirbau daugelyje skyrių, įskaitant tą, kuriame buvo gaminami fonografai. Šiuos prietaisus mes naudodavome plokštelėje įrašytoms Biblijos žinioms perduoti prie namo šeimininkų durų. Vertikalusis fonografas buvo sukonstruotas ir gaminamas mūsų skyriaus savanorių. Tuo fonografu ne tik perduodavome įgarsintas žinias; jame buvo atskira sekcija bukletams ir galbūt sumuštiniams nešioti. Per 1940 metų kongresą Detroite (Mičigano valstija) aš turėjau privilegiją pademonstruoti, kaip naudotis šiuo nauju prietaisu.

Tačiau mes darėme ne tik originalius prietaisus. Mes taip pat darydavome svarbius pakeitimus, susijusius su dvasiniais dalykais. Pavyzdžiui, Jehovos Liudytojai nešiodavo ženklelį su kryžiumi ir karūna. Bet vėliau mes supratome, kad Jėzui mirties bausmė buvo įvykdyta ant vertikalaus stulpo, o ne ant kryžiaus (Apaštalų darbai 5:30). Todėl buvo nustota nešioti tuos ženklelius. Man teko privilegija nuiminėti ženklelius nuo segtukų. Vėliau auksas, iš kurio buvo padaryti ženkleliai, buvo išlydytas ir parduotas.

Nors dirbdavome per savaitę penkias su puse dienos, savaitgaliais dalyvaudavome krikščioniškojoje tarnyboje. Vieną dieną 16 iš mūsų buvome areštuoti ir uždaryti į kalėjimą Brukline. Kodėl? Na, tuo laiku visas religijas mes laikėme klaidingos religijos sinonimu. Todėl nešdavome plakatus, kurių vienoje pusėje buvo užrašas „Religija yra pinklės ir reketas“, o kitoje — „Tarnauk Dievui ir Kristui Karaliui“. Už tai, kad nešėme tuos plakatus, mus uždarė į kalėjimą, bet Haidenas Kovingtonas, Sargybos bokšto bendruomenės juristas, pasirūpino, kad būtume išleisti. Tuo metu Jungtinių Valstijų Aukščiausiajame teisme buvo ginama daug bylų, susijusių su garbinimo laisve, ir būdavo įspūdinga dirbant Betelyje iš pirmųjų lūpų išgirsti pranešimus apie mūsų pergales.

Galop buvau paskirtas dirbti ten, kur panaudojau savo, kaip dažytojo, patirtį. Stateno saloje, viename iš penkių Niujorko rajonų, mes turėjome savo radijo stotį WBBR. Radijo stoties bokštai buvo daugiau kaip 60 m aukščio ir turėjo tris vielines atotampas. Aš sėdėdavau ant tiltelio, kurio ilgis buvo apie 1 m, plotis 20 cm, o bendradarbis keldavo mane aukštyn. Sėdėdamas dideliame aukštyje ant to mažo suolelio, aš dažydavau vielas ir bokštus. Kai kas mane klausdavo, ar mes daug melsdavomės darydami šį darbą!

Vasarą darbas, kurio aš niekada neužmiršiu, buvo plauti spaustuvės langus bei dažyti palanges. Jį vadinome savo vasaros atostogomis. Mes pasistatydavome medinius pastolius ir su skrysčiais keldavomės į aštuonių aukštų pastato viršų bei leisdavomės žemyn.

Šeimos parama

1932 metais mirė mano tėvas ir aš svarsčiau, ar nereikėtų man vykti namo ir rūpintis mama. Todėl kartą prieš pietus padėjau raštelį stalo gale, kur sėdėdavo brolis Rezerfordas, Bendruomenės prezidentas. Aš parašiau, kad noriu pasikalbėti su juo. Sužinojęs mano rūpestį ir kad aš turiu namuose gyvenančių brolių bei seserų, jis paklausė: „Ar tu nori pasilikti Betelyje ir dirbti Viešpaties darbą?“

„Žinoma“, — atsakiau.

Todėl jis pasiūlė parašyti mamai ir sužinoti, ar ji sutinka, kad aš pasilikčiau. Taip ir padariau, o ji atrašė, jog visiškai sutinka su mano sprendimu. Tikrai buvau dėkingas broliui Rezerfordui už gerumą ir patarimą.

Tuos daugelį darbo metų Betelyje aš reguliariai rašiau savo šeimai ir skatinau ją tarnauti Jehovai, lygiai kaip mama paskatino mane. Mama mirė 1937 metų liepą. Koks įkvėpimo šaltinis ji buvo mūsų šeimai! Tik mano vyresnieji, brolis Polis ir sesuo Estera, bei mano jaunesnioji sesė Lois netapo Liudytojais. Tačiau Polis palankiai žiūrėjo į mūsų darbą ir davė žemės sklypą, kuriame mes pastatėme savo pirmąją Karalystės salę.

Mano sesuo Eva 1936 metais tapo pioniere, arba visalaike skelbėja. Tais pačiais metais ji ištekėjo už Ralfo Tomo, o 1939-aisiais jie buvo paskirti dirbti keliaujamąjį darbą Jehovos Liudytojų susirinkimuose. Vėliau jie išvyko į Meksiką, kur praleido 25 metus padėdami Karalystės darbe.

1939 metais mano seserys Alisa ir Fransis taip pat ėmėsi pionieriškos tarnybos. Koks džiaugsmas buvo per 1941 metų Sent Lujo kongresą matyti viename iš skyrių Alisą, demonstruojančią, kaip naudotis fonografu, kurį aš padėjau pagaminti! Nors Alisai dėl šeimyninių įsipareigojimų kartais tekdavo nutraukti savo pionierišką darbą, iš viso ji praleido daugiau kaip 40 metų visalaikėje tarnyboje. Fransis 1944 metais mokėsi Sargybos bokšto biblinėje Galaado mokykloje ir kurį laiką tarnavo misioniere Puerto Rike.

Joelis ir Elvudas, du jauniausieji šeimoje, penktojo dešimtmečio pradžioje tapo pionieriais Montanoje. Joelis liko ištikimas Liudytojas ir dabar tarnauja tarnybiniu padėjėju. 1944 metais Elvudas taip pat atėjo tarnauti į Betelį suteikdamas man daug džiaugsmo. Jam nebuvo nė penkerių metukų, kai aš išvykau iš namų. Kaip paminėta anksčiau, mudu kartu dažėme ant spaustuvės pastato užrašą „Skaityk Dievo Žodį, Šventąją Bibliją, kasdien.“ Man dažnai kildavo noras sužinoti, kiek žmonių, metų metais matančių tą užrašą, buvo paskatinti skaityti Bibliją.

Elvudas tarnavo Betelyje iki 1956 metų, kai vedė Emą Flyt. Daugelį metų Elvudas ir Ema dirbo kartu visalaikėje tarnyboje; kurį laiką jie tarnavo Kenijoje (Afrika), taip pat Ispanijoje. Elvudas susirgo vėžiu ir 1978 metais mirė Ispanijoje. Ema liko Ispanijoje ir iki šios dienos yra pionierė.

Vedybos ir šeima

Aš palikau Betelį 1953 metų rugsėjį, kai susituokiau su Alisa Rivera, pioniere iš Bruklino centrinio susirinkimo, kuriam aš priklausiau. Aš pasakiau Alisai, kad turiu dangiškąją viltį, bet ji vis tiek norėjo susituokti su manimi (Filipiečiams 3:14).

Po 23 metų gyvenimo Betelyje man buvo didžiulė permaina pradėti dirbti dažytoju pasaulietiškame darbe, kad aprūpinčiau Alisą ir save pionieriškoje tarnyboje. Alisa visada mane palaikė, net tuomet, kai dėl sveikatos ji turėjo nutraukti pionierišką tarnybą. 1954 metais laukėme savo pirmojo vaiko. Gimdymas buvo nelengvas, tačiau mūsų sūnus Džonas gimė sveikas. Alisa dėl cezario pjūvio neteko tiek daug kraujo, jog gydytojai nesitikėjo, kad ji išgyvens. Vienu momentu jie net nebeužčiuopė jos pulso. Tačiau ji išgyveno tą naktį ir ilgainiui visiškai pasveiko.

Po kelerių metų, mirus Alisos tėvui, mes persikėlėme į Long Ailendą pas jos mamą. Kadangi neturėjome automobilio, aš vaikščiodavau pėsčiomis arba važinėdavau autobusu ar metropolitenu. Taip galėjau tęsti pionierišką darbą ir išlaikyti savo šeimą. Visalaikės tarnybos džiaugsmai žymiai atsvėrė bet kokius sunkumus. Padėti žmonėms — tokiems kaip Džo Natalis, kuris atsisakė daug žadančios beisbolininko karjeros ir pasidarė Liudytojas — tai viena iš daugelio mano palaimų.

1967 metais, kai sąlygos Niujorko rajone pablogėjo, aš nusprendžiau su Alisa ir Džonu grįžti gyventi į mano gimtąjį miestą Elensburgą. Dabar man džiugu matyti tiek daug savo mamos anūkų ir proanūkių, dalyvaujančių visalaikėje tarnyboje. Kai kurie net tarnauja Betelyje. Džonas kartu su savo žmona ir vaikais taip pat ištikimai tarnauja Jehovai.

Liūdna, kad 1989 metais mirė mano brangi žmona Alisa. Tai, kad aš esu užimtas visalaike tarnyba, padeda man ištverti šią netektį. Dabar kartu su savo seserimi Alisa džiaugiamės tarnaudami pionieriais. Kaip puiku yra mums vėl gyventi po vienu stogu ir būti užimtiems pačiame svarbiausiame darbe!

1994-ųjų pavasarį pirmą kartą po 25 metų aš aplankiau Betelį. Koks buvo džiaugsmas pamatyti daugelį tų, su kuriais aš dirbau daugiau kaip prieš 40 metų! Kai aš atvykau į Betelį 1930 metais, šeimą sudarė tik 250 žmonių, o šiandien Bruklino Betelio šeimos narių skaičius yra daugiau kaip 3500!

Stiprinami dvasiniu maistu

Kone kiekvieną ankstyvą rytmetį aš vaikštinėju netoli namų palei Jakimos upę. Iš čia matau didingą sniegu padengtą Reinyro kalną, iškilusį į 4300 m aukštį. Gausu laukinių gyvūnų. Kartais aš matau elnią, o sykį — net briedį.

Tokiu ramiu metu, būdamas vienas, galiu mąstyti, kaip nuostabiai Jehova aprūpina. Aš meldžiu stiprybės toliau ištikimai tarnauti mūsų Dievui, Jehovai. Vaikštinėdamas aš taip pat mėgstu giedoti, ypač giesmę „Pradžiugink Jehovos širdį“, kurioje yra žodžiai: „Prisiekėm, didis Dieve, tau tik tavo valią vykdyt jau. Ir mylinti širdis tava dėl mūsų bus džiugi tada.“

Esu patenkintas, kad pasirinkau daryti darbą, kuris džiugina Jehovos širdį. Meldžiuosi, kad galėčiau tęsti šį darbą, kol gausiu pažadėtą dangiškąjį apdovanojimą. Norėčiau šiuo pasakojimu ir kitus paskatinti gyventi ‛plušant ne dėl žūvančio maisto’ (Jono 6:27).

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Elvudas dažo užrašą „SKAITYK DIEVO ŽODĮ, ŠVENTĄJĄ BIBLIJĄ, KASDIEN“

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su Grantu Suteriu ir Džonu Kurzenu demonstruojame naują fonografą per kongresą 1940 metais

[Iliustracija 25 puslapyje]

1944 metais tie iš mūsų, kurie priėmė tiesą, dirbo visalaikėje tarnyboje: Deividas, Alisa, Joelis, Eva, Elvudas ir Fransis

[Iliustracija 25 puslapyje]

Mes, tebesantys gyvi broliai ir seserys (iš kairės): Alisa, Eva, Joelis, Deividas ir Fransis