Jie vykdė Jehovos valią

Maža mergaitė, kuri kalbėjo drąsiai

DEŠIMTAJAME amžiuje p. m. e. santykiai tarp Izraelio ir Sirijos buvo įtempti. Kovų protrūkiai buvo tokie įprasti, kad kai trejus metus nebuvo smurto, tai buvo įrašyta į istoriją (3 Karalių 22:1).

Ypač grėsmingos tuo laiku buvo sirų plėšikų gaujos, kurias kartais sudarydavo šimtai kareivių. Tie kareiviai puldinėjo bei plėšė izraelitus ir daugelį — netgi vaikus — pagrobdavo bei paimdavo į vergiją.

Vieno tokio antpuolio metu nuo savo dievobaimingos šeimos buvo negailestingai atplėšta „maža mergaitė“ (4 Karalių 5:2). Nugabenta į Siriją, ji buvo priversta gyventi tarp tų, kurie jai atrodė baisūs ir svetimi — tarp žmonių, kurie garbino saulę, mėnulį, žvaigždes, medžius, augalus ir net akmenis. Kaipgi jie skyrėsi nuo jos šeimos ir draugų, garbinusių vienintelį tikrąjį Dievą Jehovą! Tačiau net šioje svetimoje aplinkoje ta mergaitė parodė tikrą drąsą Jehovos garbinimo atžvilgiu. Būdama drąsi, ji pakeitė gyvenimą žymaus pareigūno, tarnavusio Sirijos karaliui. Pažiūrėkime, kaip.

Drąsa prakalbėti

Biblijos pranešime tos mažos mergaitės vardas nenurodytas. Ji tapo karaliui Benhadadui II pavaldaus narsaus armijos vado Naamano žmonos tarnaite (4 Karalių 5:1). Nors Naamanas buvo didžiai gerbiamas, jis sirgo pasibjaurėtina liga — raupsais.

Galbūt pagarbus mergaitės elgesys paskatino Naamano žmoną pasitikėti ja. Ta moteris galbūt klausė mergaitės: ‛Kaip raupsuotieji gydomi Izraelyje?’ Ta izraelitė mergaitė nesigėdijo drąsiai pareikšti: „Kadgi mano valdovas būtų buvęs pas pranašą, kurs yra Samarijoje; jis tikrai būtų pagydęs jį nuo raupsų, kuriuos turi“ (4 Karalių 5:3).

Tos mergaitės žodžiai nebuvo atmesti kaip vaikiška fantazija. Priešingai, jie buvo perduoti karaliui Benhadadui, ir šis pasiuntė Naamaną ir kitus keliauti 150 kilometrų kelią į Samariją suieškoti tą pranašą (4 Karalių 5:4, 5).

Naamano išgydymas

Naamanas ir jo vyrai nuvyko pas karalių Joramą ir atsivežė Benhadado rekomendacinį laišką bei nemažą piniginę dovaną. Nenuostabu, kad veršį garbinantis karalius Joramas netikėjo Dievo pranašu kaip kad mažoji tarnaitė. Priešingai, jis pamanė, kad Naamanas tyčia atvyko ieškoti preteksto. Kai Dievo pranašas Eliziejus išgirdo apie Joramo įtarinėjimus, jis tuojau nusiuntė žinią, kad karalius atsiųstų Naamaną į jo namus (4 Karalių 5:6-8).

Kai Naamanas pasiekė Eliziejaus namus, pranašas siuntė pasiuntinį, kuris Naamanui pasakė: „Apsiplauk septynis kartus Jordane, ir tavo kūnas pasidarys sveikas, ir būsi apvalytas“ (4 Karalių 5:9, 10). Naamanas labai supyko. Tikėjęsis stebuklingo ir efektingo gydymo, jis paklausė: „Nejaugi Damasko upės Abana ir Pharpharas ne geresni už visus Israėlio vandenis, kad aš juose plaučiaus ir būčiau apvalytas?“ Įtūžęs Naamanas nuo Eliziejaus namų pasuko atgal. Bet savo tarnų įtikinėjamas jis galiausiai nusileido. Septynis kartus išsimaudžius Jordano upėje, „jo kūnas atsitaisė kaip mažo vaiko kūnas, ir jis buvo apvalytas“ (4 Karalių 5:11-14).

Sugrįžęs pas Eliziejų, Naamanas pasakė: „Aš žinau tikrai, kad nėra kito Dievo visoje žemėje, kaip tiktai Israėlyje.“ Naamanas prisiekė, kad „daugiau nebedarys deginamųjų aukų ar atnašų svetimiems dievams, o tiktai Viešpačiui [„Jehovai“, NW]“ (4 Karalių 5:15-17).

Pamoka mums

Naamanas nebūtų nuvykęs pas pranašą Eliziejų, jeigu mažoji tarnaitė nebūtų drąsiai prakalbėjusi. Šiandien daugelis jaunuolių elgiasi panašiai. Mokykloje jie galbūt yra apsupti bendramokslių, kurie nėra suinteresuoti tarnauti Dievui. Vis dėlto jie kalba apie tai, kuo tiki. Kai kurie iš jų pradeda tai daryti būdami gana jauno amžiaus.

Pagalvok apie Aleksandrą, penkiametę mergaitę iš Australijos. Kai ji pradėjo lankyti mokyklą, jos motina nutarė paaiškinti mokytojai, kuo tiki Jehovos Liudytojai. Bet Aleksandros mamos laukė staigmena. „Aš jau žinau apie daugelį jūsų tikėjimo dalykų, ką Aleksandra galės ir ko negalės daryti mokykloje“, — pasakė mokytoja. Aleksandros mama buvo nustebinta, nes mokykloje daugiau Liudytojų vaikų nebuvo. „Aleksandra informavo mus apie tai“, — paaiškino mokytoja. Taip, ta mergaitė jau buvo taktiškai pasikalbėjusi su savo mokytoja.

Tokie jaunuoliai drąsiai prakalba. Taip jie elgiasi pagal Psalmių 148:12, 13 žodžius: „Jaunikaičiai ir taip pat mergaitės, seniai kartu su vaikais: tegul šlovina Viešpaties vardą, nes jo vieno vardas yra kilnus. Jo didybė pranašesnė už dangų ir žemę.“