„Maldos namai visoms tautoms“

„Argi neparašyta: ‛Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms!’“ (MORKAUS 11:17).

1. Kokie iš pradžių buvo Adomo ir Ievos santykiai su Dievu?

KAI Adomas ir Ieva buvo sukurti, jie turėjo artimus santykius su savo dangiškuoju Tėvu. Jehova Dievas bendravo su jais ir nurodė savo nuostabų tikslą žmonijos atžvilgiu. Iš tikrųjų jie dažnai jautė poreikį girti Jehovą už jo didingus kūrybos darbus. Jei Adomui ir Ievai būtų reikėję vadovavimo jiems ruošiantis atlikti žmonių šeimos protėvių vaidmenį, jie būtų galėję kreiptis į Dievą iš bet kurios savo Rojaus namų vietos. Jiems nereikėjo kunigo patarnavimo šventykloje (Pradžios 1:28).

2. Koks įvyko pokytis Adomui ir Ievai nusidėjus?

² Padėtis pasikeitė, kai vienas maištingas angelas sugundė Ievą manyti, kad jos padėtis gyvenime pagerėtų, jei ji nepripažintų Jehovos suvereniteto, tvirtindamas, jog ji būtų ‛lygi Dievui’. Todėl Ieva valgė vaisių to medžio, nuo kurio Dievas buvo uždraudęs valgyti. Po to Šėtonas panaudojo Ievą sugundyti jos vyrą. Deja, Adomas paklausė nuodėmingos žmonos parodydamas, kad labiau vertina savo santykius su ja negu su Dievu (Pradžios 3:4-7, ŠvR). Iš tikrųjų Adomas ir Ieva pasirinko Šėtoną savo dievu. (Palygink 2 Korintiečiams 4:4.)

3. Kokios buvo blogos Adomo ir Ievos maišto pasekmės?

³ Taip padariusi, pirmoji žmonių pora prarado ne tik savo vertingus santykius su Dievu, bet ir amžinojo gyvenimo žemės rojuje perspektyvą (Pradžios 2:16, 17). Galiausiai jų nuodėmingi kūnai gedo, kol jie numirė. Jų palikuonys paveldėjo nuodėmingumą. „Taip..., — aiškinama Biblijoje, — mirtis prasiskverbė į visus žmones“ (Romiečiams 5:12).

4. Kokią viltį Dievas davė nuodėmingai žmonijai?

⁴ Kažko reikėjo, kad nuodėminga žmonija būtų sutaikinta su savo šventuoju Kūrėju. Kai Dievas teisė Adomą ir Ievą, jis davė viltį jų būsimiems palikuonims pažadėdamas „sėklą“, kuri išgelbės žmoniją nuo Šėtono maišto pasekmių (Pradžios 3:15, NW). Vėliau Dievas apreiškė, kad ta palaimos Sėkla kils iš Abraomo (Pradžios 22:18, ŠvR). Turėdamas omenyje tokį meilingą tikslą, Dievas pasirinko Abraomo palikuonis, izraelitus, kad jie taptų jo išrinktąja tauta.

5. Kodėl mus turėtų iki smulkmenų dominti Dievo Įstatymo sandora su Izraeliu?

⁵ 1513 m. p. m. e. izraelitai sudarė sandorą su Dievu ir sutiko paklusti jo įstatymams. Ta Įstatymo sandora turėtų labai dominti visus, kurie šiandien nori garbinti Dievą, nes ji buvo susijusi su pažadėtąja Sėkla. Paulius pasakė, kad ji turėjo „būsimųjų gėrybių šešėlį“ (Žydams 10:1, NTP). Paulius taip pareiškė kalbėdamas apie Izraelio kunigų tarnybą kilnojamoje padangtėje, arba garbinimo palapinėje. Ji buvo vadinama „Jehovos šventykla“ arba „Jehovos namais“ (1 Samuelio 1:9, NW; 1:24, NW). Nagrinėdami klausimą apie šventąją tarnybą, kuri būdavo atliekama Jehovos žemiškuosiuose namuose, mes galime visapusiškiau įvertinti tą gailestingą priemonę, per kurią šiandien nuodėmingi žmonės gali būti sutaikinti su Dievu.

Šventų švenčiausioji

6. Kas buvo padėta šventų švenčiausiojoje ir kas simbolizavo Dievo buvimą ten?

⁶ „Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose“, — sakoma Biblijoje (Apaštalų darbai 7:48). Tačiau Dievo buvimą jo žemiškuosiuose namuose simbolizavo debesis, buvęs slapčiausioje patalpoje, vadinamoje šventų švenčiausiąja (Kunigų 16:2). Matyt, šis debesis ryškiai spindėjo nušviesdamas šventų švenčiausiąją. Jis buvo virš šventosios dėžės, vadinamos „liudijimo skrynia“; joje buvo akmens plokštės su įrašytais kai kuriais įsakymais iš tų, kuriuos Dievas davė Izraeliui. Ant skrynios dangčio buvo du auksiniai cherubinai su išskleistais sparnais; jie vaizdavo Dievo dangiškosios organizacijos aukšto rango dvasinius kūrinius. Stebuklingas šviesos debesis buvo virš dangčio tarp cherubinų (Išėjimo 25:22). Tai vaizdavo Visagalį Dievą soste virš dangiškojo vežimo, paremto gyvais cherubinais (1 Kronikų 28:18). Tad aišku, kodėl karalius Ezekijas meldėsi: „Kareivijų Viešpatie, Israėlio Dieve, kurs sėdi ant cherubų“ (Izaijo 37:16).

Šventoji

7. Kas stovėjo šventojoje?

⁷ Antroji padangtės patalpa buvo vadinama šventąja. Šioje dalyje kairėje nuo įėjimo stovėjo puikus septynšakis žibintuvas, o dešinėje buvo padėtinės duonos stalas. Tiesiai priekyje stovėjo altorius, nuo kurio sklido deginamųjų smilkalų aromatas. Jis buvo priešais uždangą, skyrusią šventąją nuo švenčiausiosios.

8. Kokias pareigas kunigai reguliariai atlikdavo šventojoje?

⁸ Kas rytą ir vakarą kunigas turėdavo įeiti į padangtę ir deginti smilkalus ant smilkalų altoriaus (Išėjimo 30:7, 8). Rytą degant smilkalams, septynios lempos, esančios aukso žibintuve, turėdavo būti pripildomos aliejaus. Vakare lempos apšviesdavo šventąją. Kas šabą kunigas turėdavo padėti ant padėtinės duonos stalo 12 šviežių kepalų (Kunigų 24:4-8).

Kiemas

9. Kam stovėjo praustuvė su vandeniu ir ko mes pasimokome iš to?

⁹ Padangtė taip pat turėjo kiemą, apsuptą užtvara iš palapinės dangalų. Tame kieme buvo didelė praustuvė, kurioje kunigai plaudavosi rankas ir kojas prieš įeidami į šventąją. Jie taip pat turėdavo praustis prieš atnašaudami aukas ant kieme esančio altoriaus (Išėjimo 30:18-21). Tas reikalavimas būti švariems yra rimtas priminimas Dievo tarnams šiandien, kad jie privalo siekti fizinio, moralinio, protinio ir dvasinio švarumo, jei nori, kad jų garbinimas būtų priimtinas Dievui (2 Korintiečiams 7:1). Ilgainiui malkas altoriaus ugniai bei vandenį praustuvei parūpindavo šventyklos vergai neizraelitai (Jozuės 9:27).

10. Kokios buvo kai kurios atnašos, dedamos ant aukojimo altoriaus?

¹⁰ Kas rytą ir vakarą ant altoriaus buvo deginamas jaunas aukojamasis avinėlis drauge su grūdų ir vyno atnašomis (Išėjimo 29:38-41). Kitos aukos būdavo atnašaujamos ypatingomis dienomis. Kartais būdavo aukojama už kokią nors asmeninę nuodėmę (Kunigų 5:5, 6). Kitu metu izraelitai galėdavo atnašauti savanorišką bendrumo auką, kurios dalį suvalgydavo kunigai, o kitą — aukotojas. Tai parodydavo, kad nusidėję žmonės gali būti taikoje su Dievu, vaizdžiai sakant, valgydami su juo. Net svetimšalis galėjo pasidaryti Jehovos garbintoju ir turėti privilegiją aukoti savanoriškas atnašas jo namuose. Bet kad parodytų tinkamą pagarbą Jehovai, kunigai galėjo priimti tik geriausios kokybės atnašas. Miltai grūdų atnašoms turėjo būti smulkiai sumalti, o aukojami gyvuliai — be jokio trūkumo (Kunigų 2:1; 22:18-20; Malachijo 1:6-8).

11. a) Ką darydavo su aukojamų gyvulių krauju ir ką tai nurodė? b) Koks yra Dievo požiūris tiek į žmogaus, tiek į gyvulio kraują?

¹¹ Tų aukų kraujas būdavo atnešamas prie altoriaus. Tai buvo kasdieninis priminimas žmonėms, kad jie nusidėjėliai ir jiems reikia išpirkėjo, kurio pralietas kraujas galėtų visam laikui išpirkti jų nuodėmes ir išgelbėti juos iš mirties (Romiečiams 7:24, 25; Galatams 3:24; palygink Žydams 10:3). Šis šventas kraujo panaudojimas taip pat primindavo izraelitams, kad kraujas simbolizuoja gyvybę, o gyvybė priklauso Dievui. Dievas visada draudė žmonėms kaip nors kitaip panaudoti kraują (Pradžios 9:4; Kunigų 17:10-12; Apaštalų darbai 15:28, 29).

Permaldavimo diena

12, 13. a) Kas buvo Permaldavimo diena? b) Ką vyriausiasis kunigas turėdavo padaryti, kad galėtų įnešti kraujo į šventų švenčiausiąją?

¹² Kartą per metus, vadinamąją Permaldavimo dieną, visa Izraelio tauta, įskaitant svetimšalius gyventojus, kurie garbino Jehovą, turėdavo pasninkauti ir nedirbti jokio darbo (Kunigų 16:29, 30). Tą svarbią dieną tauta simboliškai būdavo apvaloma nuo nuodėmės, kad turėtų taikius santykius su Dievu kitais metais. Įsivaizduokime tą sceną ir apsvarstykime kai kuriuos svarbius momentus.

¹³ Vyriausiasis kunigas yra padangtės kieme. Apsiprausęs prie praustuvės, jis papjauna aukai jautį. Jaučio kraujas išliejamas į dubenį; jis bus panaudotas ypatingam tikslui — kunigiškos Levio giminės nuodėmėms išpirkti (Kunigų 16:4, 6, 11). Bet prieš eidamas toliau su auka, vyriausiasis kunigas turi padaryti dar kai ką. Jis paima kvapnių smilkalų (matyt, įdeda į semtuvę) ir žarijų nuo altoriaus į ugnies smilkytuvą. Tada jis žengia į šventąją ir eina link uždangos į šventų švenčiausiąją. Jis lėtai praeina pro uždangą ir sustoja priešais sandoros skrynią. Tada, nematant jokiam kitam žmogui, jis užpila ant žarijų smilkalų ir malonaus kvapo debesis pripildo šventų švenčiausiąją (Kunigų 16:12, 13).

14. Kodėl vyriausiasis kunigas turėdavo įeiti į šventų švenčiausiąją su dviejų skirtingų gyvulių krauju?

¹⁴ Dabar Dievas linkęs parodyti gailestingumą ir yra simboliškai permaldautas. Todėl skrynios dangtis buvo vadinamas „malonės sostu“ arba „permaldavimo dangčiu“ (Žydams 9:5, ŠvR; ŠR). Vyriausiasis kunigas išeina iš visų švenčiausiosios, paima jaučio kraują ir vėl grįžta į šventų švenčiausiąją. Kaip liepiama Įstatyme, jis pamirko pirštą kraujyje ir juo pašlaksto septynis kartus priešais skrynios dangtį (Kunigų 16:14). Po to jis išeina į kiemą ir papjauna ožį, kuris yra atnaša už „tautos“ nuodėmę. Jis atneša truputį ožio kraujo į šventų švenčiausiąją ir padaro tą patį kaip su jaučio krauju (Kunigų 16:15). Permaldavimo dieną buvo atliekamas ir kitas svarbus patarnavimas. Pavyzdžiui, vyriausiasis kunigas turėdavo uždėti rankas ant kito ožio galvos ir išpažinti „Israėlio sūnų neteisybes“. Tada tas gyvas ožys vedamas į dykumą, kad simboliškai nuneštų šalin tautos nuodėmes. Taip kasmet būdavo atliekamas permaldavimas už „kunigus ir visus susirinkimo žmones“ (Kunigų 16:16, 21, 22; 16:33, ŠvR).

15. a) Kuo Saliamono šventykla buvo panaši į padangtę? b) Kas sakoma Laiške žydams apie šventąją tarnybą, atliekamą tiek padangtėje, tiek šventykloje?

¹⁵ Pirmuosius 486 Izraelio istorijos metus jiems, kaip Dievo sandoros žmonėms, kilnojama padangtė buvo jų Dievo Jehovos garbinimo vieta. Vėliau Izraelio Saliamonui buvo suteikta privilegija pastatyti nekilnojamą statinį. Nors ši šventykla buvo didesnė ir geriau įrengta, Dievo duotas planas kaip ir padangtei buvo toks pat. Ji, kaip ir padangtė, vaizdavo didesnę, efektyvesnę garbinimo priemonę, kurią ‛pastatys ne žmogus’, o Jehova (Žydams 8:2, 5; 9:9, 11).

Pirmoji šventykla ir antroji šventykla

16. a) Kokį meilingą prašymą išsakė Saliamonas paskirdamas šventyklą Dievui? b) Kaip Jehova parodė, kad priėmė Saliamono maldą?

¹⁶ Paskirdamas Dievui šį didingą pastatą, Saliamonas išsakė ir tokį įkvėptą prašymą: „Svetimąjį, kurs nėra iš tavo tautos Israėlio, jei jis ateis iš tolimo krašto dėl didžio tavo vardo... ir pagarbins šitoje vietoje, tu išklausysi danguje, tvirčiausioje tavo gyvenamoje vietoje, ir padarysi visa, ko dėlei šauksis į tave tasai svetimtautis, kad visos žemės tautos pažintų tavo vardą ir bijotų tavęs kaip ir tavo tauta Israėlis, ir žinotų, jog tavo vardas šaukiamas ant šitų namų, kuriuos pastačiau“ (2 Kronikų 6:32, 33). Dievas akivaizdžiai parodė, kad priėmė Saliamono dedikacinę maldą. Puolė ugnis iš dangaus ir prarijo gyvulių aukas, buvusias ant altoriaus, o šventykla prisipildė Jehovos šlovės (2 Kronikų 7:1-3).

17. Kas galiausiai atsitiko Saliamono pastatytai šventyklai ir kodėl?

¹⁷ Liūdna, kad izraelitai prarado sveiką Jehovos baimę. Ilgainiui jie suteršė jo šventą vardą kraujo praliejimu, stabmeldyste, svetimavimu, kraujomaiša ir blogu elgesiu su našlaičiais, našlėmis bei svetimšaliais (Ezechielio 22:2, 3, 7, 11, 12, 26, 29). Todėl 607 m. p. m. e. Dievas įvykdė nuosprendį atsiųsdamas babiloniečių kariuomenę, kad sugriautų šventyklą. Išlikusieji izraelitai buvo išvesti į Babilono nelaisvę.

18. Kokios privilegijos teko antrojoje šventykloje kai kuriems neizraelitams vyrams, nuoširdžiai palaikiusiems Jehovos garbinimą?

¹⁸ Po 70 metų atgailaujantis žydų likutis sugrįžo į Jeruzalę ir gavo privilegiją atstatyti Jehovos šventyklą. Įdomu, kad trūko kunigų bei levitų tarnauti toje antrojoje šventykloje. Todėl natiniečiams, kilusiems iš šventyklos vergų neizraelitų, kaip Dievo namų tarnams buvo suteiktos didesnės privilegijos. Tačiau jie niekada neprilygo savo padėtimi kunigams bei levitams (Ezdro 7:24; 8:17, 20).

19. Kokį pažadą davė Dievas dėl antrosios šventyklos ir kaip tie žodžiai išsipildė?

¹⁹ Iš pradžių atrodė, kad antrosios šventyklos negalima nė lyginti su buvusiąja (Agėjo 2:4). Bet Jehova pažadėjo: „Aš sukrėsiu visas tautas, ir ateis pageidaujamasis visoms tautoms [„tai, kas pageidaujama, iš visų tautų turi ateiti“, NW], ir aš pripildysiu šituos namus garbės... Didesnė bus šitų paskutinių namų garbė kaip pirmųjų“ (Agėjo 2:8, 10). Kaip ir buvo pasakyta, antroji šventykla susilaukė didesnės šlovės. Ji veikė 164 metus ilgiau negu pirmoji ir daug daugiau garbintojų iš daug daugiau šalių plaukdavo į jos kiemus. (Palygink Apaštalų darbų 2:5-11.) Antrosios šventyklos atnaujinimas buvo pradėtas karaliaus Erodo dienomis; buvo padidinti jos kiemai. Iškelta ant stambių akmenų pamato ir apjuosta puikiomis kolonomis, ji didingumu prilygo pirmajai šventyklai, pastatytai Saliamono. Ji turėjo didelį išorinį kiemą tautų žmonėms, norėjusiems garbinti Jehovą. Akmenų pertvara skyrė nežydų kiemą nuo vidinių kiemų, skirtų tik izraelitams.

20. a) Kuo ypač išsiskyrė atstatytoji šventykla? b) Kas parodo, kad žydų požiūris į šventyklą buvo netinkamas, ir todėl ką Jėzus padarė?

²⁰ Ši antroji šventykla labai išsiskyrė tuo, kad jos kiemuose mokė Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Bet kaip ir pirmosios šventyklos atveju dauguma žydų neturėjo tinkamo požiūrio į savo, kaip Dievo namų globotojų, privilegiją. Juk jie net leido pirkliams prekiauti nežydų kieme. Be to, žmonėms, kurie eidavo per Jeruzalę su nešuliais, buvo leidžiama eiti per šventyklos kiemą, kad sutrumpintų kelią. Likus keturioms dienoms iki mirties, Jėzus apvalė šventyklą nuo tokių pasaulietiškų įpročių ir pasakė: „Argi neparašyta: ‛Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms!’ O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“ (Morkaus 11:15-17).

Dievas visam laikui atsisako savo žemiškųjų namų

21. Ką Jėzus nurodė apie Jeruzalės šventyklą?

²¹ Dėl drąsių Jėzaus veiksmų kovojant už tyrą Dievo garbinimą žydų religiniai vadovai pasiryžo jį nužudyti (Morkaus 11:18). Jėzus, žinodamas, kad netrukus bus nužudytas, pasakė žydų religiniams vadovams: „Jūsų namai bus jums palikti tušti“ (Mato 23:37, 38). Tuo jis nurodė, kad netrukus Dievas daugiau nebepripažins garbinimo būdo, praktikuojamo tipinėje Jeruzalės šventykloje. Ji daugiau nebebus „maldos namai visoms tautoms“. Kai mokiniai atkreipė Jėzaus dėmesį į didingą šventyklos pastatą, jis pasakė: „Ar matote visa tai?.. Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (Mato 24:1, 2).

22. a) Kaip išsipildė Jėzaus žodžiai apie šventyklą? b) Ko siekė pirmieji krikščionys, užuot dėję savo viltis į žemiškąjį miestą?

²² Jėzaus pranašystė išsipildė po 37 metų, 70 m. e. m., kai romėnų kariuomenė sugriovė Jeruzalę ir jos šventyklą. Tai buvo įspūdingas įrodymas, kad Dievas iš tikrųjų paliko savo žemiškus namus. Jėzus niekada nepranašavo apie kitos šventyklos Jeruzalėje atstatymą. Apie tą žemiškąjį miestą apaštalas Paulius rašė krikščionims žydams: „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žydams 13:14). Pirmieji krikščionys tikėjosi būti dalimi „dangaus Jeruzalės“ — į miestą panašios Dievo Karalystės (Žydams 12:22). Todėl teisingas Jehovos garbinimas daugiau nebevyksta žemiškame šventyklos pastate. Tolesniame savo straipsnyje apsvarstysime pranašesnę priemonę, kurią Dievas pateikė visiems, trokštantiems garbinti jį „dvasia ir tiesa“ (Jono 4:21, 24).

Klausimai pakartojimui

◻ Kokius santykius su Dievu prarado Adomas ir Ieva?

◻ Kodėl mus turi dominti padangtės ypatumai?

◻ Ko mes pasimokome iš to, kas buvo daroma padangtės kieme?

◻ Kodėl Dievas leido, kad jo šventykla būtų sugriauta?

[Iliustracijos 10, 11 puslapiuose]

Erodo atstatytoji šventykla

1. Šventų švenčiausioji

2. Šventoji

3. Deginamųjų atnašų altorius

4. Varinė jūra

5. Kunigų kiemas

6. Izraelio kiemas

7. Moterų kiemas