Dievo Žodis daro „stebuklus“
PAPASAKOJO TERESĖ EJON
Vieną 1965-ųjų metų dieną aš įėjau į komercinę įstaigą ir pasiūliau komersantams Sargybos bokšto bei Atsibuskite! žurnalų. Kai pasisukau išeiti, išgirdau pokštelėjimą. Prie pat mano kojų į grindis atsitrenkė kulka. „Štai taip reikia elgtis su Jehovos Liudytojais“, — kandžiai pasakė vienas komersantas.
TAS atsitikimas išgąsdino mane, bet ne tiek, kad atsisakyčiau visalaikės tarnybos. Biblijos tiesos, kurias sužinojau, buvo per daug vertingos, kad leisčiausi kieno nors priverčiama palikti savo tarnybą. Leiskite paaiškinti, kodėl taip sakau.
Kai 1918-ųjų liepą aš gimiau, mano tėvai apsigyveno Kap de la Madeline, mažame Kanados provincijos Kvebeko kaime, žinomame kaip Stebuklų vieta. Lankytojai čia plaukė nusilenkti prie Mergelės Marijos altoriaus. Marijos tariami stebuklai negali būti įrodyti, o daugybės to kaimo, išaugusio į miestą su daugiau kaip 30000 gyventojų, žmonių gyvenime Dievo Žodis padarė tikrus stebuklus.
Kai man buvo apie 20 metų, mano tėvas pamatė mano domėjimąsi religiniais klausimais ir davė man savo Bibliją. Buvau pritrenkta, kai pradėjusi ją skaityti, iš Išėjimo 20 skyriaus sužinojau, jog paveikslų garbinimas atvirai smerkiamas. Aš tuoj pat praradau pasitikėjimą Katalikų Bažnyčios mokymais ir nustojau lankyti mišias. Aš nenorėjau garbinti statulų. Aš vis dar prisimenu tėvo žodžius: „Terese, ar tu neisi į bažnyčią?“ „Ne, — atsakydavau aš, — aš skaitau Bibliją.“
Biblijos skaitymas liko neatskiriama mano gyvenimo dalis ir tada, kai 1938-ųjų rugsėjį aš ištekėjau. Kadangi mano vyras Rozeras dažnai dirbdavo naktimis, įpratau skaityti Bibliją tada, kai jis dirbo. Aš greitai padariau išvadą, kad Dievas turi turėti tautą, ir ėmiau ieškoti tų, kurie jai priklauso.
Ieškau Dievo tautos
Dėl to, ką buvau sužinojusi bažnyčioje dar būdama maža, aš bijodavau eiti miegoti galvodama, jog atsibusiu pragare. Norėdama nugalėti tą baimę, stengiausi sau įteigti, kad meilės Dievas neleis atsitikti tokiam baisiam dalykui. Aš su pasitikėjimu toliau skaičiau Bibliją ir ieškojau tiesos. Aš buvau kaip tas etiopas eunuchas, kuris skaitė, bet nesuprato (Apaštalų darbai 8:26-39).
Mano brolis Andrė̃ su žmona, gyvenę bute vienu aukštu žemiau, apie 1957-uosius pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos Liudytojais. Aš pasakiau savo brolienei, kad kai Liudytojai ateis į tą pastatą skelbti, ji praneštų man apie tai beldimu į lubas. Taip aš žinosiu, kada neatidaryti durų. Vieną dieną ji užmiršo mane perspėti.
Tą dieną aš atidariau duris ir susipažinau su Kei Mandei — pioniere, kaip Jehovos Liudytojai vadina visalaikius tarnus. Ji kalbėjo man apie Dievo vardą ir paaiškino, jog Dievo asmeninis vardas yra Jehova. Jai išėjus aš ėmiau tyrinėti savo Bibliją, kad įsitikinčiau, ar tai, ką ji sakė, yra iš tikrųjų paremta Biblijos tekstais. Mano tyrinėjimas mane labai pradžiugino (Išėjimo 6:3, Douay Version, išnaša; Mato 6:9, 10; Jono 17:6).
Kai Kei vėl apsilankė, mes apsvarstėme katalikiškąją Trejybės doktriną, kuri tvirtina, kad Dievas yra trys asmenys viename Dieve. Vėliau aš rūpestingai tyrinėjau savo pačios Bibliją, kad įsitikinčiau, jog joje nemokoma apie Trejybę (Apaštalų darbai 17:11). Mano tyrinėjimas patvirtino, kad Jėzus nėra toks didis kaip Dievas. Jis buvo sukurtas. Jis turėjo pradžią, o Jehova — ne (Psalmių 89:1, 2; Jono 14:28; Kolosiečiams 1:15-17; Apreiškimas 3:14). Patenkinta tuo, ką sužinodavau, aš buvau laiminga galėdama tęsti biblinius pokalbius.
Vieną 1958-ųjų metų dieną, siaučiant lapkričio pūgai, Kei pakvietė mane į rajono asamblėją, kuri kaip tik tą vakarą vyko išnuomotoje salėje. Aš priėmiau kvietimą ir man patiko programa. Po to kalbėdamasi su vienu Liudytoju, priėjusiu prie manęs, aš paklausiau: „Ar tikrieji krikščionys turi skelbti po namus?“
„Taip, — pasakė jis, — geroji naujiena turi būti paskelbta ir Biblija parodo, kad lankyti žmones jų namuose yra svarbus skelbimo būdas“ (Apaštalų darbai 20:20).
Kaip aš pradžiugau išgirdusi jo atsakymą! Tai įtikino mane, kad radau Dievo tautą. Jeigu jis būtų pasakęs: „Ne, nebūtinai“, aš būčiau suabejojusi, ar radau tiesą, nes žinojau, kas Biblijoje kalbama apie skelbimą po namus. Nuo tada aš sparčiai dariau dvasinę pažangą.
Po tos rajono asamblėjos aš pradėjau lankyti Jehovos Liudytojų sueigas, kurios vyko kaimyniniame Trua Rivjero mieste. Kei ir jos partnerė Florens Bauman tada buvo vienintelės Liudytojos, gyvenusios Kap de la Madeline. Vieną dieną aš pasakiau: „Aš eisiu rytoj su jumis skelbti.“ Jos buvo laimingos, kad aš lydėjau jas.
Skelbiu savo gimtajame mieste
Aš maniau, kad visi priims Biblijos žinią, bet greit įsitikinau, kad taip nėra. Kai Kei ir Florens buvo paskirtos kitur, aš vienintelė mieste skelbiau Biblijos tiesą po namus. Aš be baimės toliau skelbiau viena maždaug dvejus metus iki savo krikšto 1963-iųjų liepos 8-ąją. Tą pačią dieną aš įsirašiau į tarnybą, kuri tuomet vadinosi atostogaujančiųjų pionieriška tarnyba.
Aš tęsiau atostogaujančiųjų pionierišką tarnybą vienerius metus. Tada Delvina Sen Loran pažadėjo atvykti į Kap de la Madeliną ir dirbti su manimi kartą per savaitę, jei tapsiu reguliariąja pioniere. Taigi aš parašiau pareiškimą būti pioniere. Liūdna, bet likus vos dviem savaitėms iki mano visalaikės tarnybos pradžios, Delvina mirė. Ką man daryti? Na, aš buvau parašiusi pareiškimą ir nebenorėjau nieko keisti. Taip 1964-ųjų spalį aš pradėjau savo visalaikio tarnavimo karjerą. Ištisus ketverius metus aš vaikščiojau po namus viena.
Pamaldūs Kap de la Madelino katalikai dažnai buvo priešiški. Stengdamiesi sukliudyti man skelbti, kai kurie iškviesdavo policiją. Kartą, kaip minėjau pradžioje, vienas komersantas bandė įbauginti mane šaudamas į grindis prie pat mano kojų. Tai gana smarkiai sujaudino miestą. Vietinė televizijos stotis pavadino tai kryžiaus žygiu prieš Jehovos Liudytojus. Visas incidentas baigėsi geru liudijimu. Tarp kitko, po dešimties metų to komersanto, šovusio į mane, vienas giminaitis pats tapo Liudytoju.
Dievo Žodžio padaryti „stebuklai“
Metams bėgant aš mačiau, kaip priešiškumo Biblijos tiesai siena Kap de la Madeline pamažu iro. Apie 1968-uosius čia atvyko kiti Liudytojai ir vietiniai gyventojai pradėjo atsiliepti į Biblijos tiesas. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje čia labai padaugėjo Biblijos studijų. Jų atsirado tiek daug, jog turėjau prašyti kitų Liudytojų perimti kelias mano vedamas Biblijos studijas, kad galėčiau skirti nors kiek laiko tarnybai po namus.
Vieną dieną jauna moteris priėmė iš manęs Biblijos studijavimo priemonę — knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. Ta moteris tuo metu buvo su jaunu vyru, vardu Andrė̃, kuris atrodė kaip nusikaltėlis; jis prisidėjo prie pokalbio. Pokalbis sukėlė Andrė̃ susidomėjimą ir buvo pradėtos Biblijos studijos. Po to jis greit ėmė kalbėti su savo draugais apie tai, ką sužinojo.
Vienu metu aš studijavau Bibliją su keturiais banditų gaujos nariais, iš kurių vienas mažai kalbėjo, bet daug klausėsi. Jis buvo vardu Pjeras. Vieną naktį maždaug antrą valandą mudu su vyru išgirdome beldimą į duris. Tik įsivaizduok: prie durų stovėjo keturi banditai, norėdami užduoti man klausimų. Laimei, Rozeras niekada nereiškė nepasitenkinimo dėl tokių netikėtų apsilankymų.
Iš pradžių tie keturi vyrai lankė sueigas. Tačiau ištvermę parodė tik Andrė̃ ir Pjeras. Jie suderino savo gyvenimą su Dievo normomis ir buvo pakrikštyti. Jau daugiau kaip 20 metų tie abu vyrai ištikimai tarnauja Jehovai. Kai jie pradėjo studijuoti, dėl savo nusikalstamų veiksmų jie buvo gerai žinomi ir juos sekė policija. Kartais policija ateidavo ieškoti jų po kurios nors mūsų Biblijos studijos ar per susirinkimo sueigą. Aš džiaugiuosi, kad skelbiau „visokiems“ žmonėms ir tiesiogiai mačiau, kaip Dievo Žodis daro tikrai stebuklingus pokyčius (1 Timotiejui 2:4, NW).
Jeigu mano tarnybos pradžioje man būtų pasakę, kad Kap de la Madeline kada nors bus Karalystės salė ir kad ji bus pilna Jehovos tautos žmonių, aš nebūčiau patikėjusi. Mano džiaugsmui, vienas mažas susirinkimas kaimyniniame Trua Rivjero mieste išaugo į šešis klestinčius susirinkimus, kurie renkasi trijose Karalystės salėse, įskaitant ir Kap de la Madelino susirinkimą.
Aš asmeniškai patyriau džiaugsmą galėdama padėti apie 30-čiai asmenų pasiaukoti ir krikštytis. Dabar būdama 78 metų amžiaus, tikrai galiu pasakyti, jog esu laiminga, kad paaukojau savo gyvenimą Jehovai. Vis dėlto turiu pripažinti, kad buvo ir nusivylimo momentų. Kad įveikčiau tą nusivylimą, aš visada atsiverčiu Bibliją ir skaitau kai kurias ištraukas, kurios labai sustiprina mane. Aš neįsivaizduoju, kad galėčiau praleisti nors vieną dieną nepaskaičiusi Dievo Žodžio. Ypač padrąsina Jono 15:7, kur sakoma: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, — jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta.“
Aš viliuosi pamatyti Rozerą naujajame pasaulyje, kuris jau taip arti (2 Petro 3:13; Apreiškimas 21:3, 4). Prieš pat savo mirtį 1975-aisiais jis darė gerą pažangą ir ruošėsi krikštytis. O tuo tarpu aš esu pasiryžusi ištvermingai tarnauti visą laiką ir toliau džiaugtis Jehovos darbu.