Kas vertas būti vadinamas Rabi?

VIENAS neapdairus turistas beveik nebeturėjo vilties laiku pasiekti aerouostą. Šimtai policininkų bandė nukreipti eismą, norėdami apsaugoti daugiau kaip 300000 laidotuvių eisenos dalyvių, užkimšusių Jeruzalės gatves. Laikraštis The Jerusalem Post pavadino tai „laidotuvių procesija, kokia paprastai būna tik laidojant prezidentus, karalius ar totalitarinius diktatorius“. Kas galėjo sukelti tokį atsidavimo protrūkį, kelioms valandoms paralyžiavusį Izraelio sostinę? Vienas gerbiamas rabi. Kodėl rabi titulas tarp žydų nusipelno tokios pagarbos ir atsidavimo? Kada pradėtas vartoti terminas „rabi“? Kam jis teisėtai taikomas?

Ar Mozė buvo Rabi?

Labiausiai gerbiamas asmuo judaizme yra Mozė, Izraeliui duoto Įstatymo sandoros tarpininkas. Religingi žydai vadina jį „‛Mūsų Rabi’ Mozė“. Tačiau Biblijoje Mozė niekur netituluojamas „Rabi“. Termino „rabi“ net nėra Hebrajų Raštuose. Tad kuo remdamiesi žydai ėmė Mozę taip vadinti?

Pagal Hebrajų Raštus, atsakomybė ir įgaliojimas mokyti Įstatymo ir aiškinti jį buvo duotas Aarono palikuonims, Levio giminės kunigams (Kunigų 10:8-11; Pakartoto Įstatymo 24:8; Malachijo 2:7). Tačiau antrajame amžiuje p. m. e. judaizme prasidėjo nepastebima revoliucija, nuo to laiko negrįžtamai paveikusi žydų mąstymą.

Apie šią dvasinę metamorfozę Danielius Džeremis Silveris knygoje A History of Judaism rašo: „[Tuo] laiku nesantys kunigais Rašto aiškintojai ir mokslininkai pradėjo ginčyti išimtinę kunigų teisę aiškinti Torą [Mozės įstatymą]. Visi sutiko, kad kunigai reikalingi kaip šventyklos pareigūnai, bet kodėl svarstant su Tora susijusius klausimus jų žodis turėtų būti lemiamas?“ Kas buvo to protesto prieš teisėtus kunigų klasės įgaliojimus kurstytojai? Tai nauja grupė judaizme, vadinama fariziejais. Silveris tęsia: „Į savo mokyklas fariziejai priimdavo žmones atsižvelgdami į jų pasirengimą, o ne į kilmę [kunigišką kilmę], ir taip būti religiniais vadovais jie iškėlė naują žydų klasę.“

Iki pirmojo m. e. amžiaus baigusieji tas fariziejų mokyklas tapo žinomi kaip žydų įstatymo mokytojai, arba vadovai. Parodydami pagarbą, kiti žydai ėmė kreiptis į juos „mano mokytojau“, arba „mano viešpatie“, hebrajiškai rabbi.

Niekas nebūtų tam naujam titului suteikęs daugiau autoritetingumo kaip jo pritaikymas tam, kuris laikomas didžiausiu mokytoju žydų tautos istorijoje — Mozei. Toks šio titulo vartojimas būtų sumenkinęs kunigystės svarbą ir sustiprinęs vis didesnę įtaką įgaunantį fariziejų kaip vadų įvaizdį. Tad praėjus daugiau kaip 1500 metų po Mozės mirties, jis buvo pavadintas „Rabi“.

Imituoti mokytoją

Nors kartais „rabi“ („mano mokytojas“) masės vadino kitus savo gerbiamus mokytojus, tas terminas paprastai buvo taikomas žymiems fariziejų mokytojams, „išminčiams“. Kai po šventyklos sunaikinimo 70 m. e. m. kunigystė iš esmės baigėsi, fariziejų rabinai pasidarė vienvaldžiais judaizmo vadais. Jų bekonkurencinė padėtis skatino formavimąsi kulto, kuriame dėmesys buvo sutelktas į rabinus išminčius.

Kalbėdamas apie tą pirmojo m. e. amžiaus pereinamąjį laikotarpį, profesorius Dovas Zlotnikas sako: „‛Atidžiai stebėti išminčius’ pasidarė svarbiau negu tyrinėti Torą.“ Žydų mokslininkas Jokūbas Noisneris paaiškina: „‛Išminčių mokinys’ yra studentas, prisirišęs prie rabino. Jis taip daro norėdamas mokytis ‛Toros’. ... Toros negalima išmokti studijuojant Mozės įstatymą, bet jos mokomasi stebint, kaip tas įstatymas įkūnytas pačių išminčių gestuose ir veiksmuose. Jie moko įstatymo tuo, ką daro, o ne vien tuo, ką sako.“

Talmudistas Adinas Steinzalcas patvirtina tai rašydamas: „Patys išminčiai sakė, kad ‛atsitiktiniai išminčių pokalbiai, sąmojai ar teiginiai turėtų būti tyrinėjami’.“ Kokiu mastu galėjo tai būti taikoma? Steinzalcas pažymi: „Kraštutinis to pavyzdys buvo mokinys, kuris, kaip pasakojama, pasislėpė po savo garbaus mokytojo lova, kad ištirtų, kaip šis santykiauja su savo žmona. Paklaustas, kodėl jis toks smalsus, jaunasis mokinys atsakė: ‛Tai Tora, ir ją verta studijuoti’; toks požiūris priimtas kaip tinkamas ir rabinų, ir jų mokinių.“

Labiau iškeliant rabinus negu pačią Torą — mokant Toros per rabinus, judaizmas nuo pirmojo m. e. amžiaus pasidarė religija, teikiančia didelę reikšmę rabinams. Asmuo artinosi prie Dievo ne per įkvėptą parašytą Žodį, bet per asmeninį pavyzdį mokytojo, rabino. Taigi aišku, kad dėmesys nuo įkvėpto Rašto buvo nukreiptas į žodinį įstatymą ir tradicijas, kurių mokė tie rabinai. Nuo to laiko žydų literatūroje, pavyzdžiui, Talmude, daugiau dėmesio buvo kreipiama į rabinų pokalbius, anekdotus ir manieras, negu į Dievo pareiškimus.

Rabinų vaidmuo slenkant amžiams

Nors pirmieji rabinai turėjo didelę valdžią ir įtaką, jų religinė veikla nebuvo jų pragyvenimo šaltinis. Enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica pareiškiama: „Talmudo rabi buvo... visiškai kitoks negu dabartinis to titulo turėtojas. Talmudo rabi buvo Biblijos ir žodinio įstatymo aiškintojas bei komentatorius ir beveik visada turėdavo kokį nors darbą, iš kurio pragyvendavo. Tik Viduriniaisiais amžiais rabi pasidarė... mokytoju, skelbėju ir dvasine žydų susirinkimo ar bendruomenės galva.“

Kai rabinai ėmė darytis apmokamais tarnautojais, kai kurie iš jų pačių pasisakė prieš tai. Žymūs 12-ojo amžiaus rabinai maimonidai, užsidirbdavę pragyvenimui kaip gydytojai, griežtai kritikavo tokius rabinus. „[Jie] nustatė piniginius mokesčius sau iš atskirų asmenų ir bendruomenės, versdami žmones visiškai kvailai galvoti, kad būtina ir dera [finansiškai] remti išminčius ir mokytojus bei Torą studijuojančius mokinius, nes Tora esanti jų profesija. Bet visa tai klaidinga. Tam patvirtinti nėra nė vieno žodžio nei Toroje, nei išminčių posakiuose“ (Commentary on the Mishnah, Avot 4:5). Bet į maimonidų išsakytą kaltinimą būsimosios rabinų kartos neatsižvelgė.

Pasiekęs dabartinius amžius, judaizmas suskilo į frakcijas: reformuotąjį, konservatyvųjį ir ortodoksinį. Daugeliui žydų religiniai įsitikinimai ir jų laikymasis pasidarė antrinės reikšmės dalykai. Dėl to rabino padėtis tapo nebe tokia žymi. Rabinas daugiausia paskiriamas susirinkimo galva ir yra apmokamas profesionalus savo grupės narių mokytojas bei patarėjas. Tačiau ultraortodoksinėse chasidų grupėse rabinų kaip mokytojų ir pavyzdžių idėja turėjo net didesnę reikšmę.

Atkreipk dėmesį į Eduardo Hofmano komentarus jo knygoje apie chasidistinį Habado-Liubovičiaus judėjimą: „Pirmieji chasidai taip pat pabrėždavo, kad kiekvienoje kartoje būna vienintelis žydų vadas, cadikas [teisusis], kuris yra savojo laiko ‛Mozė’ — tas, kurio išsimokslinimas ir atsidavimas kitiems neprilygstamas. Dėl jo stulbinančio pamaldumo kiekviena chasidų grupė manė, kad jų Rebbe [jidiš kalba „rabi“] galėtų net turėti įtakos Visagalio potvarkiams. Jis buvo gerbiamas kaip pavyzdys ne tik dėl savo apreiškimų; buvo manoma, kad pats jo gyvenimo būdas (‛kaip jis riša savo batų raištelius’, kaip buvo pasakyta) išaukština humaniškumą bei pateikia subtilių nurodymų, koks turi būti dieviškasis kelias.“

„O jūs nesivadinkite ‛rabi’“

Jėzus, pirmojo amžiaus žydas, kuris įkūrė krikščionybę, gyveno tuo metu, kai fariziejiškoji rabi samprata buvo bepradedanti įsivyrauti judaizme. Jėzus nebuvo fariziejus ir nesimokė fariziejų mokyklose, tačiau jį irgi vadino Rabi (Morkaus 9:5; Jono 1:38; 3:2).

Smerkdamas rabiniškąją kryptį judaizme, Jėzus sakė: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‛rabi’. O jūs nesivadinkite ‛rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai“ (Mato 23:2, 6-8).

Jėzus perspėjo dėl judaizme ryškėjančio polinkio skirstytis į dvasininkus ir pasauliečius. Jis pasmerkė tokį perdėtą žmonių išaukštinimą. „Turite vienintelį Mokytoją“, — drąsiai pareiškė jis. Kas buvo tas Mokytojas?

Mozė, ‛kurį Viešpats [„Jehova“, NW] pažino veidu į veidą’ ir kurį patys išminčiai vadino „mūsų Rabi“, buvo netobulas žmogus. Net jis darė klaidų (Pakartoto Įstatymo 32:48-51; 34:10; Ekleziasto 7:20). Užuot iškėlęs Mozę kaip didžiausią pavyzdį, Jehova pasakė jam: „Aš jiems prikelsiu pranašą iš jų brolių, koks tu esi, ir dėsiu Savo žodžius į jo burną, kad jis kalbės visa, ką Aš jam įsakysiu. Ir kas Mano žodžių neklausys, kuriuos jis Mano vardu kalbės, tą Aš nubausiu“ (Pakartoto Įstatymo 18:18, 19, ŠvR).

Biblijos pranašystės patvirtina, kad tie žodžiai išsipildė per Jėzų, Mesiją.a Jėzus ne tik buvo toks, ‛koks buvo’ Mozė; jis buvo didesnis už Mozę (Žydams 3:1-3). Raštas parodo, kad Jėzus gimė tobulu žmogumi ir, priešingai negu Mozė, jis tarnavo Dievui „be nuodėmės“ (Žydams 4:15, NTP).

Sek Pavyzdžiu

Uolus kiekvieno rabi veiksmo ir žodžio studijavimas nepriartino žydų prie Dievo. Nors netobulas žmogus ir galėtų mums būti ištikimybės pavyzdys, jeigu stebėtume ir imituotume kiekvieną jo veiksmą, bet mes taip pat imituotume jo klaidas ir netobulumus — ne tik jo gerąsias savybes. Mes atiduotume bereikalingą garbę tam, kuris sukurtas, o ne Kūrėjui (Romiečiams 1:25).

Bet Jehova siuntė žmonijai Pavyzdį. Pagal Raštą, Jėzus jau egzistavo prieš tapdamas žmogumi. Iš tikrųjų jis yra vadinamas „neregimojo Dievo atvaizdu, visos tvarinijos pirmgimiu“ (Kolosiečiams 1:15). Ištarnavęs danguje nežinia kiek tūkstantmečių kaip Dievo „darbų vykdytojas“, Jėzus geriausiai gali padėti mums pažinti Jehovą (Patarlių 8:22-30, NW; Jono 14:9, 10).

Todėl Petras galėjo parašyti: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Petro 2:21). Apaštalas Paulius skatino krikščionis ‛žiūrėti į savo tikėjimo [„Vyriausiąjį“, NW] vadovą ir ištobulintoją Jėzų’. Jis taip pat paaiškino, kad „jame yra visi išminties ir pažinimo lobiai paslėpti“ (Žydams 12:2; Kolosiečiams 2:3, NTP). Nė vienas žmogus — nei Mozė, nei koks nors rabinas išminčius — nėra vertas tokio dėmesio. Jeigu ką nors galima tiksliai imituoti — tai Jėzų. Dievo tarnams nereikia tokio titulo kaip rabi, ypač turint omenyje jo antrinę reikšmę dabartiniais laikais; bet jei kas nors buvo vertas būti vadinamas Rabi, tai tik Jėzus.

[Išnaša]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 28 puslapyje]

Brian Hendler 1995. Visos teisės rezervuotos