Akimis ir širdimi nuolat žvelgti į dovaną

PAPASAKOJO EDITA MAIKL

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai gyvenome netoli Sent Lujo (JAV, Misurio valstija), mus aplankė viena Jehovos Liudytoja. Kaip tik tuo metu nutrūko virvė su drabužiais ir akinančio baltumo mamos skalbiniai atsidūrė purve. Ji paėmė siūlomas knygas, kad tik ana moteris išeitų, padėjo jas į lentyną ir užmiršo.

TAI buvo ekonominės krizės metai ir tėtis neturėjo darbo. Vieną dieną jis paklausė, ar nėra namuose ko nors paskaityti. Mama pasakė jam apie tas knygas. Jis pradėjo skaityti ir po kurio laiko sušuko: „Mamyte, čia tiesa!“

„O, tai tik kažkokia religija, norinti pinigų kaip ir visos kitos“, — atsiliepė ji. Tačiau tėtis skatino ją prisėsti ir kartu su juo pažiūrėti Rašto tekstus. Kai ji tai padarė, irgi buvo įtikinta. Po to jiedu pradėjo ieškoti Liudytojų ir sužinojo, kad jie renkasi netoli Sent Lujo centro nuomojamoje salėje, kurioje taip pat vyksta šokiai ir kiti renginiai.

Tėtis su mama pasiėmė ir mane — buvau trejų metukų — susiieškojo tą salę, bet ten vyko šokiai. Tėtis sužinojo sueigų laiką ir tada vėl ten atėjome, kai vyko sueiga. Mes taip pat pradėjome lankyti savaitines Biblijos studijas netoli savo gyvenamos vietos. Jos buvo rengiamos tos moters, kuri mus aplankė pirmąjį kartą, namuose. „Kodėl jūs neatsivedate savo berniukų?“ — paklausė ji. Mama gėdijosi prisipažinti, kad jie neturi batų. Kai ji pagaliau paaiškino, Liudytojai parūpino batus ir mano broliai pradėjo lankyti sueigas su mumis.

Mamai netoli mūsų namų paskyrė skelbimo teritoriją ir ji pradėjo tarnybą po namus. Aš vaikščiodavau kartu slėpdamasi už jos. Iki ji išmoko vairuoti, mes eidavome daugiau kaip kilometrą pėsčiomis, kol su kokiu nors autobusu pakliūdavome į sueigas Sent Lujyje. Net kai būdavo ledas ar sniegas, mes niekada nepraleisdavome sueigų.

1934 metais mama ir tėtis buvo pakrikštyti. Aš taip pat norėjau krikštytis ir atkakliai tvirtinau tai, kol mama paprašė vyresnio Liudytojo pasikalbėti su manimi apie tai. Jis uždavė daug klausimų taip, kad aš galėčiau suprasti. Po to jis pasakė mano tėvams, kad nesulaikytų manęs nuo krikšto; tai galėtų pakenkti mano dvasiniam augimui. Todėl mane pakrikštijo, kai tik atėjo vasara, o man buvo vos šešeri.

Man patiko brošiūra „Namai ir laimė“; ją visada turėjau su savimi — net miegodama laikydavau po pagalve. Vis prašydavau mamos paskaityti ją man, kol išmokau mintinai. Jos paskutiniame puslapyje buvo paveikslas, vaizduojantis mergytę Rojuje su liūtu. Sakydavau, kad aš esu ta mergytė. Tas paveikslas padėdavo man nuolat būti sutelkusiai dėmesį į gyvenimo Dievo naujajame pasaulyje dovaną.

Buvau labai drovi, tačiau net ir drebėdama, vis tiek per susirinkimo Sargybos bokšto studijas visada atsakinėdavau į klausimus.

Liūdna, kad tėtis, baimindamasis prarasti savo darbą, nutraukė bendravimą su Liudytojais. Taip pat pasielgė ir mano broliai.

Visalaikė tarnyba

Mama buvo leidusi pionieriams, arba visalaikiams tarnams, pasistatyti savo furgoną mūsų kiemo gale ir po pamokų aš prisidėdavau prie jų tarnyboje. Greitai ir aš panorau būti pioniere, bet tam pasipriešino tėtis; jis manė, kad man reikia didesnio pasaulietiško išsilavinimo. Galiausiai mama įtikino jį leisti man būti pioniere. Tad 1943 metų birželį, kai buvau 14 metų, aš pradėjau visalaikę tarnybą. Kad kažkiek padengčiau namų išlaidas, aš dirbau pasaulietiškame darbe dalį dienos, o kartais visą dieną. Tačiau aš pasiekdavau savo tikslą — 150 skelbimo valandų per mėnesį.

Ilgainiui radau partnerę Doroti Kreiden, pradėjusią savo pionierišką veiklą 1943 metų sausį, kai jai buvo 17. Ji prieš tai buvo atsidavusi katalikė, bet po šešių Biblijos studijavimo mėnesių pasikrikštijo. Daugelį metų ji man buvo padrąsinimo bei pastiprinimo šaltinis, o aš jai taip pat. Mes tapome viena kitai artimesnės negu tikros seserys.

Nuo 1945 metų mudvi drauge dirbome pionierišką darbą mažuose Misurio valstijos miesteliuose, kur nebuvo susirinkimų. Bouling Grino mieste mes sutvarkėme sueigų salę; mama atvyko mums padėti. Po to mudvi kas savaitę apsilankydavome visuose namuose ir vadindavome žmones pasiklausyti viešųjų kalbų, kurias pasakyti kviesdavomės brolius iš Sent Lujo. Kas savaitę ateidavo apie 40—50 asmenų. Vėliau mes taip darėme ir Luizianos valstijoje, kur buvome išnuomojusios masonų bažnyčią. Salių nuomai padengti mes padėdavome aukų dėžutes ir visos savaitinės išlaidos būdavo apmokėtos.

Po to mudvi išvykome į Meksiko miestą (Misurio valstija), kur nuomojome parduotuvės patalpas. Mes sutvarkėme jas, kad būtų tinkamos mažam susirinkimui. Ten taip pat buvo kambariai, kuriuose ir gyvenome. Mes taip pat padėdavome suorganizuoti, kad būtų sakomos viešosios kalbos Meksike. Vėliau mudvi išvažiavome į valstijos sostinę Džeferson Sitį, kur kiekvieną šiokiadienio rytą lankydavomės pas visuomenės pareigūnus jų kabinetuose. Gyvenome kambaryje virš Karalystės salės su Stela Vili; ji buvo mums kaip motina.

Iš čia mes visos trys išvykome į Festo ir Kristal Sičio miestus, esančius netoli vienas kito. Gyvenome iš vištidės perdarytose patalpose už besidominčios šeimos namų. Kadangi čia nebuvo nė vieno krikštyto vyro, pačios vedėme visas sueigas. Turėjome nedidelį darbą — prekiavome kosmetika. Mūsų materialiniai ištekliai buvo menki. Mes neturėjome net už ką sutaisyti savo prakiurusių batų, todėl kasryt į juos įsidėdavome naujas kartono įklotes; kas vakarą visos skalbdavomės savo vieninteles sukneles.

1948 metų pradžioje, kai man buvo 19, mes su Doroti gavome kvietimus į Sargybos Bokšto biblinės Galaado misionierių mokyklos 12-tą klasę. Po penkių mėnesių kurso, 1949 metų vasario 6 d., šimtas studentų baigė mokyklą. Tai buvo labai laimingas laikas. Mano tėvai buvo persikėlę į Kaliforniją ir iš taip toli mama atvyko dalyvauti ta proga.

Į savo paskyrimo vietą

Dvidešimt aštuoni absolventai buvo paskirti į Italiją — šešios, įskaitant Doroti ir mane, į Milaną. 1949 metų kovo 4 d. mes išplaukėme iš Niujorko italų laivu „Vulkanija“. Kelionė truko 11 dienų ir audringoje jūroje dauguma iš mūsų sirgo jūros liga. Į Genujos uostą mūsų pasitikti atvyko brolis Benantis ir palydėjo traukiniu iki Milano.

Kai atvykome į Milano misionierių namus, radome gėlių puokštes, kurias viena jauna italė pamerkė kiekvienos iš mūsų kambariuose. Po daugelio metų ta mergaitė, Marija Merafina, išvyko į Galaado mokyklą, sugrįžo į Italiją ir kartu su manimi tarnavo misionierių namuose!

Kitos dienos rytą po atvykimo į Milaną mes pažvelgėme pro vonios langą. Gatvėje, esančioje už mūsų namo, buvo subombarduotas daugiabutis pastatas. Antrajam pasauliniam karui pasibaigus 1945 metais, amerikiečių bombonešis atsitiktinai išmetė bombą ir visos 80 čia gyvenusių šeimų žuvo. Kitu atveju per karą buvo nepataikyta į gamyklą, bombos nukrito ant mokyklos ir žuvo 500 vaikų. Todėl žmonės nelabai mėgo amerikiečius.

Žmonės buvo pavargę nuo karo. Daugelis sakė, kad jei prasidėtų kitas karas, jie nebesislėptų nuo bombų slėptuvėse, bet pasiliktų namuose, atsuktų dujų čiaupą ir mirtų vietoje. Mes užtikrinome, kad atstovaujame ne Jungtinėms Valstijoms ar kuriai nors kitai žmonių vyriausybei, bet Dievo Karalystei, kuri padarys galą karams ir jų sukeliamoms kančioms.

Didžiulio Milano miesto vienintelis susirinkimas iš maždaug 20 asmenų sueidavo į misionierių namus. Dar nebuvo paskirtų skelbimo teritorijų, todėl mes pradėjome liudyti viename daugiabučiame pastate. Prie pirmųjų durų mes sutikome poną Giandinotį, kuris norėjo, kad jo žmona paliktų bažnyčią, todėl paėmė vieną mūsų leidinį. Ponia Giandinoti buvo nuoširdi moteris, norėjusi daug ko paklausti. „Džiaugsiuosi, jei jūs išmoksite itališkai, — ji pasakė, — kad galėtumėte mokyti mane Biblijos.“

Lubos jų bute buvo aukštos ir šviesa blausi, todėl vakare ji užkeldavo kėdę ant stalo ir atsisėsdavo ten, kad būdama arčiau šviesos galėtų skaityti Bibliją. „Ar aš dar galiu eiti į bažnyčią, — paklausė ji, — jei studijuoju Bibliją su jumis?“ Mes atsakėme, kad ji pati turi nuspręsti. Ji eidavo į bažnyčią sekmadienio rytmetį, o po pietų — į mūsų sueigas. Vieną kartą ji pasakė: „Aš daugiau nebelankysiu bažnyčios.“

„Kodėl?“ — paklausėme.

„Kadangi jie nemoko Biblijos, o aš studijuodama ją su jumis radau tiesą.“ Ji buvo pakrikštyta ir studijavo su daugeliu moterų, kurios kasdien eidavo į bažnyčią. Vėliau ji pasakė mums, kad jei būtume liepę jai nebelankyti bažnyčios, būtų nutraukusi studijas ir galbūt niekada nebūtų sužinojusi tiesos.

Nauji paskyrimai

Po kurio laiko Doroti ir aš kartu su kitomis keturiomis misionierėmis buvome paskirtos į italų miestą Triestą, tuo metu okupuotą Anglijos ir Amerikos kariuomenės. Ten buvo tik apie dešimt Liudytojų, bet jų skaičius augo. Mes skelbėme Trieste maždaug trejetą metų ir kai išvykome, ten buvo 40 Karalystės skelbėjų, iš kurių dešimt — pionieriai.

Kita mūsų paskyrimo vieta — Verona; joje visai nebuvo susirinkimo. Bet kai bažnyčia ėmė daryti spaudimą pasaulietiškai valdžiai, mes turėjome išvažiuoti. Mudvi su Doroti buvome paskirtos į Romą. Čia išsinuomojome kambarį su baldais ir dirbome teritorijoje netoli Vatikano. Iš čia Doroti išvyko į Libaną susituokti su Džonu Chimikliu. Mes buvome drauge beveik 12 metų ir man iš tikrųjų jos trūko.

1955 metais buvo atidaryti nauji misionierių namai kitoje Romos dalyje, gatvėje, pavadintoje Naujuoju Apijaus keliu. Tuose namuose viena iš keturių buvo Marija Merafina — mergaitė, pamerkusi gėlių mūsų kambariuose tą vakarą, kai atvykome į Milaną. Šioje miesto dalyje buvo sudarytas naujas susirinkimas. Tą vasarą po tarptautinio kongreso Romoje aš turėjau privilegiją dalyvauti Niurnbergo (Vokietija) kongrese. Kaip nuostabu buvo susitikti su tais, kurie tiek daug iškentėjo Hitlerio režimo laikais!

Vėl į Jungtines Valstijas

1956 metais dėl sveikatos problemų sugrįžau į Jungtines Valstijas atostogų, kad pasigydyčiau. Bet aš niekada nenustojau žvelgusi į dovaną — tarnauti Jehovai dabar ir amžinai jo naujajame pasaulyje. Aš planavau grįžti į Italiją. Tačiau susipažinau su Orvilu Maiklu, tarnavusiu pagrindiniame biure Brukline (Niujorkas). Mudu susituokėme po 1958 metų Niujorko tarptautinio kongreso.

Netrukus po to mes išvykome į Front Rojalą (Virdžinijos valstija), kur džiaugėmės tarnaudami nedideliame susirinkime. Mudu gyvenome mažyčiame bute už Karalystės salės. Galop 1960 metų kovą teko grįžti į Brukliną, kad susirastume pasaulietišką darbą savo sąskaitoms apmokėti. Mes dirbome naktimis valydami įvairius bankus, kad galėtume likti visalaikėje tarnyboje.

Būnant Brukline mirė mano tėtis, o vyro mamą ištiko mikroinsultas. Todėl mudu nutarėme vykti į Oregono valstiją, kad būtume arčiau savo motinų. Ten abudu susiradome pasaulietišką darbą ne visai dienai ir tęsėme pionierišką tarnybą. 1964 metų rudenį mudu su savo motinomis pervažiavome visas Valstijas, kad dalyvautume Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendruomenės metinėje sueigoje Pitsberge (Pensilvanijos valstija).

Kai lankėmės Rod Ailende, rajono prižiūrėtojas Arlenas Meieris ir jo žmona paskatino mus persikelti į valstijos sostinę Providensą, kur labiau reikėjo Karalystės skelbėjų. Mudviejų mamos ragino imtis šios naujos užduoties, todėl grįžę į Oregono valstiją išpardavėme daugumą namuose esančių daiktų ir išvykome.

Ir vėl į Galaado mokyklą

1965 metų vasarą dalyvavome Jankių stadione vykusiame kongrese. Ten mudu pareiškėme norą mokytis Galaado mokykloje kaip sutuoktinių pora. Buvome nustebinti, kai maždaug už mėnesio gavome pareiškimų blankus, kuriuos turėjome išsiųsti po 30 dienų. Aš nerimavau, kad teks išvykti į tolimą kraštą, nes mamos sveikata nebuvo gera. Tačiau ji skatino mane: „Užpildyk tuos blankus. Tu žinai, kad visada reikia priimti bet kokią Jehovos siūlomą tarnybos privilegiją!“

Tai ir nulėmė viską. Mudu užpildėme blankus ir išsiuntėme juos. Kokia buvo staigmena, kai gavome kvietimus į 42-ąją klasę, kurioje mokslas prasidėjo 1966 metų balandžio 25 d.! Galaado mokykla tada buvo Brukline (Niujorkas). Maždaug po penkių mėnesių, 1966 metų rugsėjo 11 d., mes, 106 asmenys, užbaigėme ją.

Paskirti į Argentiną

Praėjus dviems dienoms po išleistuvių mudu jau keliavome Peru avialinijų lėktuvu į Argentiną. Kai atvykome į Buenos Aires, aerouoste mus pasitiko filialo prižiūrėtojas Čarlsas Eizenhaueris. Jis padėjo mums sutvarkyti reikalus muitinėje ir tada nuvežė į filialą. Mes turėjome per dieną išpakuoti daiktus ir įsikurti; po to mums prasidėjo ispanų kalbos pamokos. Pirmąjį mėnesį mes mokydavomės ispanų kalbos po 11 valandų kasdien. Antrąjį mėnesį mokydavomės kalbos keturias valandas per dieną ir pradėjome dalyvauti lauko tarnyboje.

Buenos Airėse gyvenome penkis mėnesius, o vėliau buvome paskirti į Rosarijų, didelį miestą, kurį pasiekėme po keturių valandų kelionės į šiaurę traukiniu. Ištarnavę jame 15 mėnesių, buvome pasiųsti dar šiauriau, į Santjago del Esterą — miestą, esantį karštoje dykumų provincijoje. Ten bebūnant, 1973 metų sausį mirė mano mama. Aš jos nebuvau mačiusi ketverius metus. Širdgėlos laiku mane stiprino patikima prikėlimo viltis ir tai, kad žinojau tarnaujanti, kur norėjo mama (Jono 5:28, 29; Apaštalų darbai 24:15).

Santjago del Estere gyveno draugiški žmonės ir lengva buvo pradėti Biblijos studijas. Kai mes atvykome 1968 metais, sueigose lankydavosi maždaug 20 ar 30 asmenų, o po aštuonerių metų mūsų susirinkime buvo šimtas su viršum žmonių. Be to, artimiausiuose miestuose buvo du nauji susirinkimai po 25—50 skelbėjų.

Vėl į Valstijas

Dėl sveikatos problemų 1976 metais mes vėl buvome paskirti specialiaisiais pionieriais į Jungtines Valstijas — į Fajetvilį (Šiaurės Karolinos valstija). Čia buvo daug ispaniškai kalbančių žmonių iš Centrinės bei Pietų Amerikos, Dominikos Respublikos, Puerto Riko ir net iš Ispanijos. Mes vedėme daug Biblijos studijų ir ilgainiui buvo sudarytas ispaniškasis susirinkimas. Pagal šį paskyrimą dirbome beveik aštuonerius metus.

Tačiau mudu turėjome laikytis arčiau vyro mamos, kuri buvo gana senyva ir bejėgė. Ji gyveno Portlende (Oregono valstija), todėl gavome naują paskyrimą į ispaniškąjį susirinkimą Vankuveryje (Vašingtono valstija), kuris yra netoli Portlendo. Kai atvykome 1983 metų gruodį, susirinkimas buvo mažas, bet mes matome daug naujų besidominčių žmonių, ateinančių į sueigas.

1996 metų birželį suėjo 53 mano, o 1996 metų sausio 1 d. — 55 vyro visalaikės tarnybos metai. Per tuos daugelį metų turėjau privilegiją padėti šimtams žmonių pažinti Dievo Žodžio tiesą ir paaukoti savo gyvenimą Jehovai. Dabar daugelis jų tarnauja vyresniaisiais bei visalaikiais tarnais.

Kartais manęs klausia, ar nėra liūdna, kad neturiu vaikų. Betgi Jehova palaimino mane daugeliu dvasinių vaikų ir anūkų. Taip, mano gyvenimas buvo puikus ir prasmingas Jehovos tarnyboje. Tai galima palyginti su Jeftės dukters atveju; ji praleido savo gyvenimą šventyklos tarnyboje ir niekada neturėjo vaikų dėl savo didžios tarnybinės privilegijos (Teisėjų 11:38-40).

Aš vis prisimenu savo pasiaukojimą Jehovai, kai buvau tik maža mergaitė. Rojaus vaizdas man toks pat gyvas kaip ir tada. Mano akys ir širdis iki šiol žvelgia į amžino gyvenimo dovaną Dievo naujajame pasaulyje. Taip, aš trokštu tarnauti Jehovai ne tik apie 50 metų, bet amžinai — valdant jo Karalystei.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Doroti Kreiden (laiko ranką man ant peties) ir draugai pionieriai 1943 metais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Romoje (Italija) su draugėmis misionierėmis 1953 metais

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su savo vyru