Maiklas Faradėjus — mokslininkas ir tikintysis

„Elektros tėvas.“ „Didžiausias kada nors gyvenęs mokslininkas eksperimentatorius.“ Tokie yra du Maiklo Faradėjaus, gimusio 1791 metais Anglijoje, apibūdinimai; jis atrado elektromagnetinę indukciją ir tai leido sukurti elektros variklius bei generatorius.

FARADĖJUS dėstė platų chemijos ir fizikos kursą Londono Karališkajame institute. Jo paskaitos, skirtos populiarinti mokslą, padėdavo jaunuoliams suprasti sudėtingas sąvokas. Daugybė universitetų norėjo įšventinti jį į riterius. Tačiau jis vengė viešumo. Jis buvo labai religingas žmogus, jautęsis laimingiausias nuošalyje, savo trijų kambarių bute, šeimos ir bendratikių rate. Faradėjus priklausė, pasak jo paties, „labai mažai ir paniekintai krikščionių sektai, žinomai... kaip sandemanininkai“. Kas jie buvo? Ką jie tikėjo? Ir kokia buvo jų įtaka Faradėjui?

Sandemanininkai

„Pradinis ryšys tarp Faradėjaus šeimos ir sandemanininkų bažnyčios buvo užmegztas Maiklo Faradėjaus senelių“, — pažymi Džefris Kantoras, knygos „Maiklas Faradėjus — sandemanininkas ir mokslininkas“ (anglų k.) autorius. Seneliai bendravo su vieno keliaujančio nekonformistinio dvasininko, kurio bendraminčiai palaikė sandemanininkų įsitikinimus, pasekėjais.

Robertas Sandemanas (1718—1771) buvo Edinburgo universiteto studentas, mokęsis matematikos, graikų bei kitų kalbų, kol vieną dieną išgirdo buvusio presbiterionų pastoriaus Džono Glaso pamokslą. Tai, ką išgirdo, paskatino jį palikti universitetą, sugrįžti namo į Pertą ir prisidėti prie Glaso bei jo draugų.

Aštuonioliktojo šimtmečio trečiame dešimtmetyje Džonas Glasas pradėjo abejoti kai kuriais Škotijos Bažnyčios mokymais. Tyrinėdamas Dievo Žodį, jis priėjo išvadą, kad biblinė Izraelio tauta buvo dvasinės tautos, kurios piliečiai ateina iš visų tautybių, įvaizdis. Niekur jis nerado pateisinamos priežasties atskiros kiekvienos tautos bažnyčios egzistavimui.

Nebepatenkintas savo bažnyčia Tylinge, esančiame už Dandžio (Škotija), Glasas pasitraukė iš Škotijos Bažnyčios ir suorganizavo savo paties sueigas. Prie jo prisijungė apie šimtas žmonių ir iš pat pradžių jie suvokė būtinumą išlaikyti savo gretų vienybę. Jie nusprendė laikytis Kristaus nurodymų, užrašytų Mato 18 skyriuje nuo 15 iki 17 eilutės, kad pašalintų bet kokius galimus tarpusavio nesutarimus. Vėliau jie rengdavo savaitines sueigas, į kurias susirinkdavo panašaus tikėjimo žmonės maldai bei pamokslui.

Kai didokas žmonių skaičius pradėjo reguliariai lankyti skirtingų grupių sueigas, reikėjo atsakingų vyrų, kurie prižiūrėtų jų garbinimą. Tačiau kas buvo tinkamas? Džonas Glasas ir jo draugai ypač atkreipė dėmesį, ką šia tema parašė apaštalas Paulius (1 Timotiejui 3:1-7; Titui 1:5-9). Jie nerado Biblijoje jokios užuominos apie universitetinį išsilavinimą ar būtinumą mokėti hebrajų ir graikų kalbas. Todėl su malda apsvarstę Rašto nurodymus, jie paskyrė tinkamus vyrus būti vyresniaisiais. Tie, kurie buvo lojalūs Škotijos Bažnyčiai, tai laikė „beveik šventvagyste“, nes neišsilavinę vyrai, „išaugę prie staklių, siuvimo adatos ar plūgo“, panūdo suprasti Bibliją ir skelbti jos žinią. Kai 1733 metais Glasas ir jo bendratikiai pasistatė savo pačių sueigų salę Perto mieste, vietiniai dvasininkai, kad pašalintų juos iš miesto, stengėsi daryti spaudimą magistrato nariams. Dvasininkams tai nepavyko ir judėjimas augo.

Robertas Sandemanas vedė Glaso vyriausiąją dukrą ir būdamas 26 metų tapo glasitų Perto susirinkimo vyresniuoju. Kaip vyresnysis, jis turėjo tiek daug pareigų, kad nusprendė aukoti visą savo laiką ganytojiškam darbui. Vėliau, kai mirė žmona, Robertas, kaip rašoma biografinėje apybraižoje, „džiugiai sutiko tarnauti Viešpačiui, kur tik būtų reikalingas“.

Sandemanizmas plinta

Sandemanas uoliai plėtė savo tarnybą iš Škotijos į Angliją, kur augo naujos bendratikių grupės. Tuo metu tarp Anglijos kalvinistų vyravo prieštaravimas. Kai kurie iš jų tikėjo, kad išgelbėjimas jiems yra nulemtas. O Sandemanas buvo su tais, kurie manė, jog tikėjimas yra būtina sąlyga išsigelbėti. Šiam požiūriui pagrįsti jis išspausdino vieną knygą, kuri buvo keturis kartus perspausdinta ir taip pat dukart išleista Amerikoje. Pasak Džefrio Kantoro, šios knygos išleidimas buvo „vienintelis svarbiausias įvykis, iškėlęs [sandemanininkų] sektą virš jos vietinių škotiškų ištakų“.

1764 metais Sandemanas, lydimas kitų glasitų vyresniųjų, išvyko į Ameriką; dėl tos kelionės kilo daug ginčų bei prieštaravimų. Tačiau ji baigėsi vienminčių krikščionių grupės įkūrimu Denberyje (Konektikuto valstija).a Ten 1771 metais Sandemanas ir mirė.

Faradėjaus religiniai įsitikinimai

Jaunystėje Maiklas perėmė sandemanininkų mokymus iš savo tėvų. Jis sužinojo, kad sandemanininkai atsiskyrė nuo tų, kurie nesilaikė, ko mokė Biblija. Pavyzdžiui, jie atsisakė anglikoniškų tuoktuvių bažnyčioje apsiribodami vedybų atveju tuo, kas būtina pagal įstatymą.

Sandemanininkai buvo klusnūs valdžioms, bet laikėsi politinio neutraliteto. Nors jie buvo gerbiami bendruomenės nariai, tačiau retai sutikdavo imtis visuomeninių pareigų. Bet jei ir būdavo tokių atvejų, jie vengdavo partinės politikos. Dėl tokios pozicijos jie susilaukdavo priekaištų. (Palygink Jono 17:14.) Sandemanininkai manė, kad dangiškoji Dievo Karalystė yra tobula valdžios priemonė. Jie žvelgė į politiką kaip į „lėkštą, nešvarų, amoralų žaidimą“, — pažymi Kantoras.

Kad ir būdami atsiskyrę nuo kitų, jie nesilaikė fariziejiškų pažiūrų. Jie skelbė: „Mes manome, jog būtina visiškai vengti senovės fariziejų Dvasios bei Praktikos prigalvoti daugiau Nuodėmių ar Pareigų negu Rašte pasakyta bei padaryti negaliojančiais Dievo nurodymus dėl žmonių Tradicijų ar loginių Vingrybių.“

Jie laikėsi Rašte nurodytos tvarkos nutraukti bendravimą su kiekvienu nariu, kuris pasidarė girtuoklis, plėšikas, ištvirkėlis arba ėmė daryti kitas sunkias nuodėmes. Jei nusidėjėlis tikrai atgailaudavo, jie bandydavo jį sugrąžinti. Antraip jie laikydavosi Rašto įsakymo „pašalinti piktadarį“ (1 Korintiečiams 5:5, 11, 13).

Sandemanininkai pakluso Dievo įsakymui susilaikyti nuo kraujo (Apaštalų darbai 15:29). Džonas Glasas įrodinėjo, kad Dievo žmonės privalo paklusniai susilaikyti nuo kraujo, lygiai kaip pirmieji žmonės turėjo nevalgyti vaisiaus nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio (Pradžios 2:16, 17). Nepaklusti įsakymui dėl kraujo buvo tolygu atsisakyti tinkamai pasinaudoti Kristaus krauju, būtent, kaip išpirka už nuodėmes. Glaso išvada buvo tokia: „Draudimas vartoti maistui kraują visada buvo ir tebėra vienas didžiausių bei aukščiausių reikalavimų.“

Raštu paremti sandemanininkų samprotavimai padėjo jiems išvengti daugelio spąstų. Pavyzdžiui, jie vertindavo pramogas vadovaudamiesi Kristaus nurodymais. „Mes nebandome sukurti Įstatymo ten, kur jo nesukūrė Kristus, — sakė jie, — ar atmesti kurį nors iš jo mums duotųjų. Kadangi mes negalime rasti kokią nors Pramogą, viešą ar asmenišką, esant uždraustą, manome, jog bet kuris Pasilinksminimas yra teisėtas, jei jis nesusijęs su tikrai nuodėmingomis Aplinkybėmis.“

Nors sandemanininkai laikėsi daugelio pažiūrų, kurios buvo tiksliai pagrįstos Raštu, jie nesuvokė pačios veiklos, charakterizuojančios tikruosius krikščionis, svarbos, tai yra, kad kiekvienas turi skelbti gerąją Karalystės naujieną kitiems (Mato 24:14). Tačiau jų sueigos buvo atviros visiems ir jie stengėsi visiems klausiantiesiems pateikti argumentus apie savo viltį (1 Petro 3:15).

Kaip šis tikėjimo pavyzdys paveikė mokslininką Maiklą Faradėjų?

Faradėjus — sandemanininkas

Garbinamas, minimas dėl savo nuostabių išradimų, Maiklas Faradėjus gyveno paprastai. Kai mirdavo įžymūs žmonės, buvo tikimasi, kad laidotuvėse dalyvaus populiarūs visuomenės veikėjai, todėl Faradėjaus nebuvimas krisdavo į akis; jo sąžinė neleisdavo jam atvykti ir būti įtrauktam į Anglijos Bažnyčios apeigas.

Kaip mokslininkas, Faradėjus laikėsi to, ką galėdavo įrodyti faktais. Todėl jis vengė artimai bendrauti su mokytais vyrais, kurie propaguodavo savo pačių hipotezes ir buvo šališki kokiais nors klausimais. Kartą jis pasakė auditorijai, kad ‛pagrindinė mokslinė tiesa visada yra pagrįsta tikru įrodymu, todėl nebūname apvilti klaidingu įrodymu’. Jis nurodydavo, kad mokslas priklauso ‛nuo kruopščiai stebimų faktų’. Baigdamas vieną pranešimą apie pagrindines gamtos jėgas, Faradėjus paskatino savo auditoriją pamąstyti apie „Tą, kuris sukūrė jas“. Po to jis pacitavo krikščionių apaštalą Paulių: „Jo neregimosios ypatybės — jo amžinoji galybė ir dievystė — nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Romiečiams 1:20).

Faradėjus nuo kitų mokslininkų skyrėsi savo troškimu mokytis iš Dievo įkvėptos knygos lygiai taip, kaip iš gamtos knygos. „Per savąjį sandemanizmą jis atrado būdą, kaip gyventi pagal Dievo moralės įstatymą bei amžinojo gyvenimo pažadą, — sako Kantoras. — Per savo mokslą jis artimai susipažino su fizikos dėsniais, kuriuos Dievas nustatė visatai valdyti.“ Faradėjus tikėjo, kad „mokslas negali sugriauti absoliutaus Biblijos autoritetingumo, bet mokslas, jei jis pritaikomas tikrai krikščioniškai, gali atskleisti kitą Dievo knygą — gamtą“.

Faradėjus kukliai atsisakė daugelio apdovanojimų, kuriuos kiti norėjo jam suteikti. Jis nuolat pareikšdavo savo abejingumą įšventinimui į riterius. Jis norėjo likti ‛paprastu misteriu Faradėjumi’. Jis skirdavo daug laiko savo, kaip vyresniojo, veiklai, įskaitant reguliarias išvykas iš sostinės į Norfolko kaimą rūpintis ten gyvenančia maža vienminčių tikinčiųjų grupe.

Maiklas Faradėjus mirė 1867 metų rugpjūčio 25 d. ir buvo palaidotas šiauriniame Londone esančiose Haigeto kapinėse. Biografas Džonas Tomas sako, kad Faradėjus „paliko būsimoms kartoms tikrų mokslinių pasiekimų daugiau negu bet kuris kitas mokslininkas fizikas ir jo išradimų praktinis pritaikymas turėjo didelės įtakos civilizuoto gyvenimo būdui“. Faradėjaus našlė Sara rašė: „Aš tik galiu nurodyti, kad Naujasis Testamentas buvo jo vadovas ir norma, nes jis laikė jį Dievo Žodžiu, ... vienodai įpareigojančiu krikščionis šiandieną kaip ir tuomet, kai buvo parašytas“; tai išraiškingas liudijimas apie įžymųjį mokslininką, kuris nuoširdžiai laikėsi savo tikėjimo.

[Išnaša]

[Rėmelis 29 puslapyje]

Dėstytojaudamas Didžiosios Britanijos Karališkajame institute, Maiklas Faradėjus populiarino mokslą taip, kad net paaugliai galėdavo suprasti. Jo patarimai dėstytojams bendradarbiams tokie praktiški, kad šiuolaikiniams krikščionims, kurie moko viešai, verta į juos atsižvelgti.

◻ „Kalba neturi būti greita ar skubota ir todėl nesuprantama, bet lėta bei apgalvota.“

◻ Oratorius turi stengtis sukelti savo auditorijos susidomėjimą „paskaitos pradžioje ir auditorijai nepastebimais perėjimais išlaikyti jį iki temos pabaigos“.

◻ „Dėstytojas žemina savo orumą, jei pakreipia kalbą taip, kad susilauktų plojimų ir pagyrų.“

◻ Naudojimasis kalbos planu: „Aš visada jaučiuosi įpareigotas... parašyti lape [kalbos] planą ir pasižymėti jį dalimis, kad atsiminčiau jas pagal sąryšį ar kitaip. ... Aš turiu seriją didelių ir mažų paantraščių eilės tvarka ir iš jų rutulioju savo kalbos temą.“

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

Abi iliustracijos spausdinamos maloniai leidus Royal Institution