Jie vykdė Jehovos valią
Petras skelbia per Sekmines
BUVO malonus 33 m. e. m. pavasario rytas. Vyravo susijaudinimo nuotaika! Triukšminga žydų bei prozelitų minia užtvindė Jeruzalės gatves. Jie atvyko iš tokių vietų kaip Elamas, Mesopotamija, Kapadokija, Egiptas ir Roma. Kaip įspūdinga buvo matyti juos su savo tenykšte apranga ir girdėti jų įvairiakalbę šneką! Kai kurie šia ypatinga proga keliavo daugiau kaip du tūkstančius kilometrų. Kas tai buvo? Sekminės — džiugi žydų šventė, pažyminti miežių pjūties pabaigtuves (Kunigų 23:15-21).
Nuo šventyklos altoriaus vinguriavo atnašų dūmai, levitai giedojo Aleliuja psalmes (Psalmių 112—117). Prieš pat 9 val. įvyko stulbinantis dalykas. Iš dangaus „pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas“. Jis pripildė visą namą, kuriame buvo susirinkę apie 120 Jėzaus Kristaus mokinių. Rašto pranešime sakoma: „Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apaštalų darbai 2:1-4).
Kiekvienas girdi savąją kalbą
Netrukus daug mokinių pasipylė iš namo. Nuostabu — jie galėjo kalbėti įvairiomis tos minios kalbomis! Įsivaizduok, kokia staigmena buvo atvykėliui iš Persijos bei iš Egipto kilusiam žmogui girdėti jų kalbomis šnekančius galilėjiečius. Suprantama, kad minia buvo apstulbusi. „Ką tai reiškia?“ — klausinėjo jie. Kai kurie pradėjo šaipytis iš mokinių sakydami: „Jie prisigėrę jauno vyno“ (Apaštalų darbai 2:12, 13).
Tada stojo apaštalas Petras ir prabilo miniai. Jis paaiškino, kad ši stebuklinga kalbų dovana yra išsipildymas Dievo pažado, duoto per pranašą Joelį: „Aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios“ (Apaštalų darbai 2:14-21; Joelio 2:28-32). Taip, Dievas buvo ką tik išliejęs Jėzaus mokiniams savo šventosios dvasios. Tai aiškiai rodė, kad Jėzus buvo prikeltas iš numirusių ir dabar buvo danguje, Dievo dešinėje. „Tad, — pasakė Petras, — tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesijù tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apaštalų darbai 2:22-36).
Kaip reagavo klausytojai? Pranešime sakoma: „Jiems vėrė širdį, ir jie tarė Petrui bei kitiems apaštalams: ‛Ką mes turime daryti, broliai?’“ Petras atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija.“ Apie 3000 žmonių kaip tik taip ir padarė! Po to „jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo“ (Apaštalų darbai 2:37, NTP; 2:38-42).
Prabildamas tokia nepaprasta proga, Petras panaudojo pirmąjį iš „dangaus karalystės raktų“, kuriuos Jėzus buvo pažadėjęs jam duoti (Mato 16:19). Tie raktai atvėrė skirtingoms žmonių grupėms galimybę turėti ypatingų privilegijų. Panaudojus tą pirmąjį raktą, žydai galėjo tapti dvasia pateptaisiais krikščionimis. Vėliau, panaudojus antrąjį bei trečiąjį raktus, tokią pat galimybę gavo paeiliui samariečiai bei nežydai (Apaštalų darbai 8:14-17; 10:44-48).
Pamokos mums
Nors ta žydų bei prozelitų minia buvo kolektyviai atsakinga už Dievo Sūnaus mirtį, Petras kreipėsi į juos pagarbiai pavadindamas „broliais“ (Apaštalų darbai 2:29). Jo tikslas buvo paskatinti juos atgailauti, o ne pasmerkti. Todėl jo kalba buvo teigiama. Jis pateikė faktus ir pagrindė savo mintis Rašto citatomis.
Tie, kurie šiandieną skelbia gerąją naujieną, daro teisingai sekdami Petro pavyzdžiu. Jie turi bandyti rasti bendrą kalbą su savo klausytojais ir po to remdamiesi Raštu padėti taktiškai samprotauti jiems. Jei Biblijos tiesa pateikiama teigiamai, teisingos širdies žmonės atsiliepia (Apaštalų darbai 13:48).
Sekminių dieną Petras buvo uolus ir drąsus — visiškai kitoks nei maždaug prieš septynias savaites, kai išsigynė Jėzaus. Anuo atveju jis buvo paralyžiuotas žmonių baimės (Mato 26:69-75). Bet Jėzus meldėsi už Petrą (Luko 22:31, 32). Be abejo, Jėzaus pasirodymas Petrui po prikėlimo sustiprino apaštalą (1 Korintiečiams 15:5). Todėl Petro tikėjimas nesvyravo. Praėjus nedaug laiko, jis drąsiai skelbė. Taip jis skelbė ne tik per Sekmines, bet ir likusį savo gyvenimą.
Ką daryti, jei mes kaip ir Petras kaip nors suklydome? Atgailaukime, melskime atleidimo ir imkimės veiksmų dvasinei paramai gauti (Jokūbo 5:14-16). Tada mes galime žengti priekin pasitikėdami, kad mūsų šventa tarnyba yra priimtina mūsų gailestingam dangiškajam Tėvui Jehovai (Išėjimo 34:6).