‛Rūpintis savo namiškiais’ — nemažas sunkumas besivystančiose šalyse

„JEIGU kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ Taip pasakė apaštalas Paulius (1 Timotiejui 5:8). Išlaikyti šeimą turtingose šalyse darosi vis sunkiau, o išlaikyti ją besivystančiose šalyse dažnai yra nepaprastai sunku.

Afrikoje, pavyzdžiui, skurdas yra įprastas reiškinys. Darbo vietų trūksta, o jei ir įmanoma įsidarbinti, kad būtų galima pragyventi, tenka dirbti ir vyrui, ir žmonai. Šeimos galvoms, kad rastų darbo, galbūt tenka išvykti toli, palikti savo žmonas vienas su vaikais mėnesiams, o ir galbūt metams. Taip pat ir įsigyti tinkamą butą gali būti sunku. Daugelis šeimų Afrikoje yra gausios, tad gyvenamieji kvartalai darosi vis ankštesni ir juose nėra elementarių patogumų. Neretai gyvenimo sąlygos ten yra kenksmingos.

Be to, vietiniai papročiai, senos tradicijos ir plačiai pripažintos pažiūros gali būti priešingos Dievo Žodžio, Biblijos, dvasiai. Apsvarstyk kai kurias būdingas pažiūras į santuoką ir vaikus. Kai kurios šeimų galvos mano, kad jų pareiga yra tik sumokėti nuomą ir privalomą mokestį už mokslą. Jų žmonoms, o kartais net vyresniems vaikams, paliekama pasirūpinti svarbiausiais dalykais — maistu ir drabužiais.

Be to, kai kurių vyrų požiūris toks: mano pinigai priklauso man, bet tavo pinigai irgi priklauso man. Dėl to dažnai piktinasi tos žmonos, kurios pačios uždirba pajamų. Viena moteris iš Tanzanijos skundėsi: „Pinigai išleidžiami svaigalams, o ne mums ar vaikams. Mes irgi dirbame, ir dar net daugiau, bet jis pasiima visus pinigus sakydamas mums, kad tai jo, kad jis juos uždirbo.“

Tačiau krikščionims Dievo Žodis yra svarbesnis už kokios nors šalies kultūrą ar visuotinę nuomonę. Biblijoje yra vertingų nurodymų, kaip rūpintis savo šeima. Pavyzdžiui, joje sakoma, jog „ne vaikai privalo krauti turtą gimdytojams, bet gimdytojai vaikams“ (2 Korintiečiams 12:14). Todėl dievobaimingi dirbti galintys vyrai neužkrauna iš tingumo naštos aprūpinti šeimą maistu ir drabužiais savo žmonoms ar vyresniems vaikams; už tai yra tiesiogiai atsakingas šeimos galva (1 Korintiečiams 11:3).

Tiesa, vyro pajamų gali neužtekti pasirūpinti visais jo šeimos poreikiais. Bet jeigu jo žmona uždirba pinigų dirbdama pasaulietišką darbą, krikščionis vyras neįsižeis. Jis veikiau laikys ją pagarbos verta „dalininke“ (Malachijo 2:14, ŠvR). Taigi jis beširdiškai nepaims jos sunkiai uždirbtų pinigų ir neeikvos jų neatsižvelgdamas į jos nuomonę. Priešingai, jis ‛pasitars’ su savo žmona ir abu nuspręs, kaip galėtų geriausiai panaudoti savo lėšas visos šeimos naudai (Patarlių 13:10). Kur įmanoma, vyras net suteiks savo žmonai tam tikrą laisvę tvarkyti pinigus savo nuožiūra, kaip tai galėdavo daryti „stropi moteriškė“ bibliniais laikais (Patarlių 31:10, 11, 16). Laikydamasi Biblijos patarimo šiuose dalykuose, šeima yra laiminga ir patenkinta.

Įveikti nedarbo sunkumus

Pagalvok apie nedarbo problemą. Jeigu darbo neužtenka, o užmokestis mažas, daugelis afrikiečių šeimų galvų ieško darbo toli nuo namų — šachtose, gamyklose, fermose ir plantacijose. Jeigu taip atsitiktų krikščioniui vyrui, jis tikriausiai pasijustų atskirtas nuo bendratikių ir nebeapsaugotas nuo blogų draugijų (Patarlių 18:1, ŠvR; 1 Korintiečiams 15:33). Nors jo šeima visomis išgalėmis stengtųsi išgyventi, šeimos nariai tikriausiai kentėtų, nes nesant namuose tėvo nebūtų kam vadovauti dvasiškai ar suteikti emocinę paramą. Nors ir keista, tačiau ilgas nebuvimas galėtų sukelti finansinių sunkumų — kaip tik tai, nuo ko jis turėjo apsaugoti.

Viena motina sako: „Mano vyras išvyko ieškoti aukso. Jis tikėjosi sugrįžti po mėnesio ar ilgiausiai po dviejų. O išėjo taip, kad prireikė metų! Aš buvau palikta rūpintis šešiais vaikais. Reikėjo mokėti nuomą. Kadangi mano sveikata buvo bloga, turėjau apmokėti ligoninės sąskaitas. Mums reikėjo drabužių ir mes turėjome kasdien ką nors valgyti. Aš neturėjau darbo. Buvo sunku. Sunkiausia buvo rūpintis vaikais dvasiškai — vesti šeimos studijas, eiti į sueigas ir į skelbimo tarnybą. Jehovos padedami, šiaip taip išgyvenome.“

Net kai kurios motinos turi įsidarbinti ir palikti savo šeimas ilgam laikui. Kai kurios užsidirba pragyvenimui keliaudamos komerciniais reikalais ir retai būna namuose. Todėl vyresniems vaikams tenka imtis tėvų vaidmens ir rūpintis valgiu, namų ruoša ir net jaunesnių broliukų ar sesučių drausminimu. Mažiau beužsiimama dvasine veikla. Taip, įtampa šeimoje gali būti didžiulė!

Žinoma, esant sunkioms ekonominėms sąlygoms, norėdamas aprūpinti savo šeimą, tėvas ar motina gali nebeturėti kitos išeities, kaip tik ieškoti darbo kur nors toli. Bibliniais laikais Jokūbo sūnūs, matyt, turėjo palikti savo šeimas, kad galėtų parsigabenti maisto iš Egipto (Pradžios 42:1-5). Tad kai šiandien susidaro panaši padėtis, šeimų galvos turi apsvarstyti, kokią materialinę naudą duos tolimoje šalyje susirastas darbas, palyginus su ta dvasine ir emocine žala, kurią teks patirti dėl ilgo išsiskyrimo. Daugelis šeimų verčiau nusprendžia ištverti ekonominius sunkumus, negu išsiskirti ilgam laikui. Jie prisimena Pauliaus žodžius iš 1 Timotiejui 6:8: „Turėdami maisto, drabužį, pastogę, būkime patenkinti.“ (Palygink Patarlių 15:17.)

Dažnai vietoj išvykimo galima pasirinkti ir ką nors kita. Parodydami iniciatyvą ir sumanumą, kai kurie sugebėjo gauti darbo teikdami naudingas paslaugas.a (Palygink Patarlių 31:24, ŠvR.) Arba galbūt galima imtis paprasto darbo, kurį kiti laiko vergišku (Efeziečiams 4:28). Apaštalas Paulius pats ‛su triūsu ir prakaitu darbavosi dieną naktį’, kad nebūtų finansine našta kitiems (2 Tesalonikiečiams 3:8). Krikščionys vyrai šiandien gali sekti tuo pavyzdžiu.

Mokymosi sunkumai

Kita problema — mokymasis. Kai kuriose nuošaliose vietovėse tėvai paprastai išsiunčia ilgam laikui savo vaikus iš namų gyventi pas giminaičius, kad vaikai galėtų įgyti tinkamą išsilavinimą. Tokiems atsiskyrusiems nuo tėvų vaikams dažnai sunku lankyti sueigas ar dalyvauti lauko tarnyboje. Tinkamai nebedrausminami, jie lengvai pritampa prie blogų draugijų. Dėl to daugelis paliko krikščioniško gyvenimo kelią.

Kad pasaulietiškas išsilavinimas naudingas, nekyla abejonių. Bet Biblijoje vertingesniu laikomas dvasinis išsilavinimas, ir Dievas tokio mokymo atsakomybę paskyrė tėvams (Pakartoto Įstatymo 11:18, 19; Patarlių 3:13, 14). O išsiuntus vaiką ilgam laikui, tėvų pastangos ‛drausminti ir mokyti jį Viešpaties vardu’ gali nueiti niekais (Efeziečiams 6:4).b

Kai galimybės mokytis vietoje menkos, tėvai gali neturėti kito pasirinkimo, kaip tik patys kiek sugebėdami mokyti savo vaikus pagrindinių įgūdžių. Pagalbą teikia ir mūsų „Didysis Mokytojas“, Jehova (Izaijo 30:20, NW). Jehovos Liudytojų vietiniuose susirinkimuose siūloma daug lavinimo priemonių. Daugelyje susirinkimų organizuojamos rašto mokymo klasės. Teokratinės tarnybos mokykla irgi yra naudinga priemonė, padedanti ugdyti vaiko sugebėjimą aiškiai skaityti ir kalbėti.

Nuosaikiai apgalvoti, kiek turėti vaikų

Jeigu vaikų daug, aprūpinti juos gali būti ypač sunku. Afrikiečiai tėvai dažnai sako, kad jie myli vaikus; tad jie turi jų tiek, kiek įmanoma! Nors vaikai gali būti laikomi ekonominiu šaltiniu, dauguma tėvų neįstengia tinkamai aprūpinti visų savo vaikų.

Žinoma, Biblijoje sakoma, kad „vaikai yra Viešpaties dovana“ (Psalmių 127:3, ŠvR). Tačiau įsidėmėk, kad tie žodžiai buvo užrašyti tuo laikotarpiu, kai Izraelyje buvo palankios sąlygos. Bet vėliau dėl smarkaus bado ir karo turėti vaikų pasidarė sunku (Raudų 2:11, 20; 4:10). Atsižvelgdami į sunkią daugelio besivystančių šalių padėtį, išmintingi krikščionys turi gerai apgalvoti, kiek vaikų jie tikrai gali išmaitinti, aprengti, įkurdinti ir išmokyti. Paskaičiavę išlaidas, daugelis porų nusprendžia, kad geriausia nesilaikyti tradicijos ir riboti vaikų skaičių.c (Palygink Luko 14:28.)

Aišku, dabar yra „kritiški laikai, kai sunku gyventi“ (2 Timotiejui 3:1-5, NW). Kai ši daiktų sistema artėja prie savo neišvengiamo galo, įtampa šeimose, kurios gyvena besivystančiose šalyse, didės. Tačiau tiksliai laikydamosi Dievo Žodžio principų, šeimų galvos gali sėkmingai rūpintis ir fiziniais, ir dvasiniais savo šeimų poreikiais, nes Jehova ištikimai tarnaujantiems jam pažada: „Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Žydams 13:5). Taip, netgi skurstančiose šalyse krikščionys gali sėkmingai nugalėti rūpinimosi savo šeimomis sunkumus!

[Išnašos]