Dalintis Jehovos teikiama paguoda

„Mūsų viltis jumis tvirta, nes mes žinome, kad būdami kentėjimų draugai jūs būsite ir paguodos beñdrai“ (2 KORINTIEČIAMS 1:7).

1, 2. Ką patiria dauguma tų, kurie šiandien tampa krikščionimis?

DAUGELIS dabartinių Sargybos bokšto skaitytojų išaugo nežinodami Dievo tiesos. Galbūt ir tu. Jei taip, prisimink, kaip jauteisi, kai pradėjo atsiverti tavo supratimo akys. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą išgirdai, kad mirusieji nesikankina, bet yra be sąmonės, ar nepajutai palengvėjimo? O kai sužinojai, kokia yra viltis mirusiesiems, — kad milijardai bus prikelti gyventi Dievo naujajame pasaulyje, — ar nebuvai paguostas? (Ekleziasto 9:6, 11; Jono 5:28, 29)

² O apie Dievo pažadą padaryti galą blogiui ir šią žemę paversti rojumi? Ar sužinojęs tai nebuvai paguostas ir kupinas didelio lūkesčio? Kaip tu jauteisi, kai pirmą kartą išgirdai apie galimybę niekada nemirti, bet išlikti ir gyventi būsimajame žemės Rojuje? Be abejo, tave tai labai sujaudino. Taip, tu priėmei paguodžiančią Dievo žinią, kurią Jehovos Liudytojai dabar skelbia visame pasaulyje (Psalmių 36:9-11, 29; Jono 11:26; Apreiškimas 21:3-5).

3. Kodėl tie, kurie dalijasi Dievo paguodžiančia žinia su kitais, taip pat kenčia išbandymus?

³ Tačiau pabandęs pasidalinti Biblijos žinia su kitais, tu taip pat supratai, kad „ne visi turi tikėjimą“ (2 Tesalonikiečiams 3:2). Galbūt kai kurie buvusieji draugai šaipėsi iš tavęs, kad išreiški tikėjimą Biblijos pažadais. Tu galbūt net kentėjai persekiojimą, kad toliau studijuoji Bibliją drauge su Jehovos Liudytojais. Priešiškumas galėjo dar padidėti, kai tu ėmei keisti savo gyvenimą derindamas jį su Biblijos principais. Tau prasidėjo išmėginimas, kurį Šėtonas ir jo pasaulis sukelia visiems, priimantiems Dievo paguodą.

4. Kaip gali skirtis naujų susidomėjusių žmonių reakcija į išmėginimus?

⁴ Liūdna, kad kaip Jėzus ir išpranašavo, dėl sunkumų kai kurie suklumpa ir nustoja bendrauti su krikščionių susirinkimu (Mato 13:5, 6, 20, 21). Kiti ištveria išmėginimus sutelkdami mintis į paguodžiančius pažadus, kuriuos sužinojo. Galiausiai jie paaukoja savo gyvenimą Jehovai ir krikštijasi kaip jo Sūnaus Jėzaus Kristaus mokiniai (Mato 28:19, 20; Morkaus 8:34). Žinoma, išmėginimas nesibaigia, kai krikščionis pasikrikštija. Pavyzdžiui, asmeniui, kuris anksčiau gyveno amoraliai, galbūt tenka sunkiai kovoti, kad liktų doras. Kiti turi kovoti su nuolatiniu netikinčių šeimos narių priešiškumu. Kad ir koks būtų išbandymas, visi, kurie gyvena ištikimai atsidavę Dievui, gali būti tikri vienu dalyku. Jie asmeniškai patirs Dievo paguodą bei paramą.

„Visokios paguodos Dievas“

5. Ką Paulius patyrė kartu su daugybe išbandymų?

⁵ Apaštalas Paulius buvo vienas iš tų, kurie didžiai vertino Dievo teikiamą paguodą. Po ypač sunkių išmėginimų laikotarpio Azijoje ir Makedonijoje jis buvo labai paguostas išgirdęs, kad Korinto susirinkimas gerai reagavo į jo pabariamąjį laišką. Tai paskatino jį parašyti jiems antrą laišką, kuriame yra tokie gyriaus žodžiai: „Tebūnie pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“ (2 Korintiečiams 1:3, 4).

6. Ką mes sužinome iš Pauliaus žodžių, parašytų 2 Korintiečiams 1:3, 4?

⁶ Tie įkvėpti žodžiai daug pasako. Paanalizuokime juos. Paulius, išreikšdamas gyrių ar padėką Dievui arba kreipdamasis savo laiškuose į jį su prašymu, paprastai parodo didelį dėkingumą ir Jėzui, krikščionių susirinkimo Galvai (Romiečiams 1:8; 7:25; Efeziečiams 1:3; Žydams 13:20, 21). Todėl Paulius skiria šiuos gyriaus žodžius „Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui“. Po to jis pirmą kartą savo laiškuose pavartoja graikišką daiktavardį, išverstą žodžiu „gailestingumas“. Tas daiktavardis kilęs iš žodžio, vartojamo gailesčiui kenčiančiam asmeniui reikšti. Todėl Paulius apibūdina švelnius Dievo jausmus visiems jo ištikimiems sielvartaujantiems tarnams — švelnius jausmus, kurie skatina Dievą veikti gailestingai jų labui. Vadindamas Jehovą „gailestingumo Tėvu“, Paulius galiausiai žvelgė į jį kaip į tos trokštamos savybės šaltinį.

7. Kodėl galima pasakyti, kad Jehova yra „visokios paguodos Dievas“?

⁷ Dievo „gailestingumas“ paguodžia tą, kuris sielvartauja. Todėl Paulius tęsia toliau pavadindamas Jehovą „visokios paguodos Dievu“. Taigi kad ir kokią paguodą turėtume iš malonių bendratikių, mes galime laikyti Jehovą jos šaltiniu. Nėra tikros ilgalaikės paguodos, kuri kiltų ne iš Dievo. Be to, jis sukūrė žmogų pagal savo pavyzdį, todėl ir mes galime būti guodėjai. Būtent Dievo šventoji dvasia skatina jo tarnus parodyti švelnų gailestingumą tiems, kuriems reikia paguodos.

Išmokyti būti guodėjais

8. Nors Dievas nesukelia mums išmėginimų, kuo yra naudinga mums ištvermė per išbandymus?

⁸ Nors Jehova Dievas leidžia, kad jo ištikimi tarnai būtų visaip išmėginti, jis pats niekada nesukelia tų išbandymų (Jokūbo 1:13). O paguoda, kurią jis teikia, kai kenčiame išmėginimus, gali išmokyti mus būti jautresnius kitų poreikiams. Kokiam tikslui? „Kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Korintiečiams 1:4). Taip Jehova moko mus veiksmingai dalintis jo paguoda su bendratikiais ir su tais, kuriuos sutinkame savo tarnyboje, nes mes sekame Kristumi ir ‛guodžiame visus liūdinčius’ (Izaijo 61:2; Mato 5:4).

9. a) Kas padės mums ištverti kentėjimus? b) Kaip kiti paguodžiami, kai mes ištikimai ištveriame išmėginimus?

⁹ Paulius ištvėrė daugelį kentėjimų dėl gausios paguodos, kurią gavo iš Dievo per Kristų (2 Korintiečiams 1:5). Mes taip pat galime gauti daug paguodos apmąstydami brangius Dievo pažadus, melsdami jo šventosios dvasios paramos ir susilaukdami Dievo atsakymo į savo maldas. Taip mes būsime sustiprinti toliau palaikyti Jehovos suverenitetą ir įrodyti, kad Velnias yra melagis (Jobo 2:4; Patarlių 27:11, ŠvR). Kai mes ištikimai ištveriame bet kokį sielvartą, turime kaip ir Paulius garbę skirti Jehovai, kurio paguoda įgalina krikščionis likti ištikimus per išmėginimus. Ištikimų krikščionių ištvermė teikia paguodos brolijai, kad ir kiti pasiryžtų „pakęsti tokius pačius kentėjimus“ (2 Korintiečiams 1:6).

10, 11. a) Dėl kokių dalykų senovės Korinto susirinkimui teko kentėti? b) Kaip Paulius paguodė Korinto susirinkimą ir kokią viltį jis išreiškė?

¹⁰ Korintiečiams teko tokie kentėjimai, kokius patiria visi tikrieji krikščionys. Be to, jiems reikėjo patarimo nebebendrauti su neatgailaujančiu ištvirkėliu (1 Korintiečiams 5:1, 2, 11, 13). Susirinkimas to nepadarė ir neužbaigė ginčų bei susiskaldymų, todėl užsitraukė gėdą. Bet galop jie paklaũsė Pauliaus patarimo ir tikrai atgailavo. Todėl jis šiltai pagyrė juos ir pareiškė, kad jų puiki reakcija į jo laišką paguodė jį (2 Korintiečiams 7:8, 10, 11, 13). Matyt, tas, su kuriuo buvo nutrauktas bendravimas, taip pat atgailavo. Todėl Paulius patarė „jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų“ (2 Korintiečiams 2:7).

¹¹ Antras Pauliaus laiškas tikrai turėjo paguosti Korinto susirinkimą. O toks ir buvo vienas iš jo norų. Jis sakė: „Mūsų viltis jumis tvirta, nes mes žinome, kad būdami kentėjimų draugai jūs būsite ir paguodos bendrai“ (2 Korintiečiams 1:7). Baigdamas savo laišką, Paulius skatino: „Vienas kitą guoskite, ... ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Korintiečiams 13:11).

12. Ko reikia visiems krikščionims?

¹² Kokia svarbi pamoka tai gali būti mums! Visiems krikščionių susirinkimo nariams reikia būti ‛beñdrais paguodos’, kurią Dievas teikia per savo Žodį, per savo šventąją dvasią ir per savo žemiškąją organizaciją. Net tiems, su kuriais nebebendraujama, gali prireikti paguodos, jei jie atgailauja ir ištaiso savo klaidas. Todėl „ištikimas bei protingas vergas“ pasirūpino gailestinga priemone jiems padėti. Kartą per metus du vyresnieji gali aplankyti tuos, su kuriais nebebendraujama. Jie galbūt atsisakė maištingo požiūrio arba nebedaro didelės nuodėmės ir jiems gali prireikti pagalbos imtis reikalingų veiksmų, kad būtų sugrąžinti į susirinkimą (Mato 24:45, NW; Ezechielio 34:16).

Pauliaus sielvartas Azijoje

13, 14. a) Kaip Paulius apibūdina Azijoje patirtų sunkių išbandymų metą? b) Kokį incidentą Paulius galėjo turėti omenyje?

¹³ Toks Korinto susirinkimui tekęs kentėjimas nepalyginamas su daugybe išmėginimų, kuriuos turėjo ištverti Paulius. Todėl jis galėjo priminti jiems: „Mes norime, kad jūs, broliai, sužinotumėte apie Azijoje mus ištikusią negandą, kuri baisiai mus prislėgė tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išliksią gyvi. Mes ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą, todėl nebepasitikėjome savimi, o tik Dievu, kuris prikelia mirusius. Tai jis mus išgelbėjo iš mirties nasrų ir tebegelbi“ (2 Korintiečiams 1:8-10).

¹⁴ Kai kurie biblistai mano, jog Paulius turėjo omenyje Efeze kilusį sąmyšį, per kurį galėjo prarasti gyvybę ne tik Paulius, bet ir du jo bendrakeleiviai makedoniečiai, Gajus ir Aristarchas. Tie du krikščionys buvo jėga nuvesti į teatrą, pripildytą minios, kuri „kokias dvi valandas šūkavo: ‛Didi efeziečių [deivė] Artemidė!’“ Galop miesto pareigūnui pavyko nuraminti minią. Ta grėsmė Gajaus ir Aristarcho gyvybėms sukėlė didelį sielvartą Pauliui. Jis net norėjo eiti ir pasikalbėti su fanatiška minia, bet jam neleido taip rizikuoti savo gyvybe (Apaštalų darbai 19:26-41).

15. Kokią nepaprastai sunkią situaciją Paulius galėjo turėti omenyje rašydamas 1 Korintiečiams 15:32?

¹⁵ Tačiau Paulius rašydamas galėjo turėti omenyje situaciją, kuri buvo daug sunkesnė už anksčiau paminėtą incidentą. Savo pirmajame laiške korintiečiams Paulius paklausė: „Jei aš grynai kaip žmogus kovojau Efeze su laukiniais žvėrimis, tai kokia man iš to nauda?“ (1 Korintiečiams 15:32) Tai gali reikšti, kad Pauliaus gyvybei buvo kilusi grėsmė ne tik nuo žvėriškų žmonių, bet ir nuo tikrų laukinių žvėrių Efezo stadione. Kai kada nusikaltėliai būdavo baudžiami priverčiant juos kovoti su laukiniais žvėrimis, o kraujo ištroškusios minios stebėdavo. Jei Paulius tiesiogine prasme kalbėjo apie susidūrimą su laukiniais žvėrimis, tai paskiausiu momentu jis, matyt, buvo stebuklingai apsaugotas nuo žiaurios mirties, lygiai kaip kad Danielius buvo išgelbėtas nuo liūtų nasrų (Danieliaus 6:22).

Šių dienų pavyzdžiai

16. a) Kodėl galima pasakyti, kad daugelis Jehovos Liudytojų yra patyrę panašius į Pauliaus išmėginimus? b) Kuo mes galime būti tikri galvodami apie tuos, kurie mirė dėl savo tikėjimo? c) Koks yra geras poveikis, kai krikščionys netikėtai išvengia žūties?

¹⁶ Daugelis šiuolaikinių krikščionių yra patyrę panašius į Pauliaus išmėginimus (2 Korintiečiams 11:23-27). Šiandieną taip pat krikščionys yra ‛baisiai slegiami virš jų jėgų’ ir daugelis pakliūna į aplinkybes, kuriose jie ‛nebesitiki išliksią gyvi’ (2 Korintiečiams 1:8). Kai kurie žuvo per masines žudynes arba nuo žiaurių persekiotojų rankų. Mes galime būti tikri, kad Dievo paguodžianti jėga įgalino juos ištverti ir kad jie mirė širdimi bei protu tikėdami savo vilties — dangiškosios arba žemiškosios — išsipildymu (1 Korintiečiams 10:13; Filipiečiams 4:13; Apreiškimas 2:10). Kitais atvejais Jehova pertvarkydavo viską taip, kad mūsų broliai būdavo išgelbėti nuo mirties. Be abejo, patyrusieji tokį išgelbėjimą išsiugdė didesnį pasitikėjimą „Dievu, kuris prikelia mirusius“ (2 Korintiečiams 1:9). Po to jie gali dar įtikinamiau kalbėti dalindamiesi Dievo paguodos žinia su kitais (Mato 24:14).

17—19. Kokie atvejai rodo, kad mūsų broliai Ruandoje susilaukė Dievo paguodos?

¹⁷ Neseniai mūsų brangius brolius Ruandoje palietė tokie pat įvykiai kaip ir Paulių bei jo bendražygius. Daugelis prarado savo gyvybę, bet Šėtonui nepasisekė sugriauti jų tikėjimo. Priešingai — daugelis mūsų brolių toje šalyje įvairiais būdais asmeniškai patyrė Dievo paguodą. Per gyvenančių Ruandoje tutsių ir hutų genocidą buvo hutų, kurie rizikavo savo gyvybe apsaugodami tutsius, o tutsiai apsaugodavo hutus. Kai kuriuos ekstremistai nužudė už tai, kad jie gynė savo bendratikius. Pavyzdžiui, Liudytojas hutas, vardu Gahizis, buvo nužudytas, kad slėpė tutsę seserį Čantal. Čantal vyrą, tutsį Žaną, kitoje vietoje slėpė hutė sesuo Šarlotė. Žanas ir kitas brolis tutsis 40 dienų išbuvo pasislėpę dideliame dūmtraukyje ir tik trumpam išlįsdavo iš ten naktį. Visą tą laiką Šarlotė aprūpindavo juos maistu ir globojo, nors ji gyveno arti hutų karinės stovyklos. Šiame puslapyje tu gali pažvelgti į vėl drauge esančius Žaną ir Čantal, kurie yra dėkingi savo bendragarbintojams hutams, kad jie už juos „guldė galvas“, lygiai kaip Priska ir Akvilas už apaštalą Paulių (Romiečiams 16:3, 4).

¹⁸ Kitas Liudytojas hutas Ruakabubua buvo pagirtas laikraštyje Intaremara, kad išgelbėjo bendratikius tutsius. Buvo rašoma: „Ir Jehovos Liudytojas Ruakabubu toliau slėpė žmones tai vienur, tai kitur pas savo brolius (taip tie bendratikiai vadina vieni kitus). Jis visą dieną nešiodavo jiems maistą bei vandenį, nors pats yra astmininkas. Bet Dievas padarė jį nepaprastai stiprų.“

¹⁹ Taip pat apsvarstyk besidominčios hutų poros, Nikodemo ir Atanazi, pavyzdį. Prieš prasidedant genocidui ta sutuoktinių pora studijavo Bibliją su Liudytoju tutsiu, vardu Alfonsas. Rizikuodami savo gyvybe, jie slėpė Alfonsą savo namuose. Vėliau jie suprato, kad namai nėra saugi vieta slėpti jį, nes kaimynai hutai žinojo apie jų draugą tutsį. Todėl Nikodemas ir Atanazi paslėpė Alfonsą duobėje savo kieme. Tai buvo gerai, nes kaimynai pradėjo kone kasdien ateidinėti ir ieškoti Alfonso. Gulėdamas duobėje 28 dienas, Alfonsas apmąstydavo Biblijos pranešimus, tokius kaip pasakojimas apie Raabą, paslėpusią du izraelitus ant savo namų stogo Jeriche (Jozuės 6:17). Šiandien Alfonsas toliau tarnauja Ruandoje gerosios naujienos skelbėju ir yra dėkingas savo mokiniams hutams, studijavusiems Bibliją, kurie rizikavo gyvybe dėl jo. O kaip su Nikodemu ir Atanazi? Dabar jie yra krikštyti Jehovos Liudytojai ir veda daugiau kaip 20 Biblijos studijų besidomintiems žmonėms.

20. Kaip Jehova paguodė mūsų brolius Ruandoje, tačiau ko ir toliau jiems reikia?

²⁰ Ruandoje tuo metu, kai prasidėjo genocidas, buvo 2500 gerosios naujienos skelbėjų. Nors šimtai iš jų prarado savo gyvybes arba turėjo bėgti iš šalies, Liudytojų skaičius padidėjo iki 3000 su viršum. Tai įrodo, kad Dievas iš tikrųjų guodė mūsų brolius jų sunkių išbandymų metu. O kaip yra su daugeliu Jehovos Liudytojų našlaičių ir našlių? Žinoma, jie dar kenčia sielvartą; jiems ir toliau reikia paguodos (Jokūbo 1:27). Jų ašaros bus visiškai nušluostytos tik tuomet, kai Dievo naujajame pasaulyje prasidės prikėlimas. Tačiau jie, savo brolių padedami ir būdami „visokios paguodos Dievo“ garbintojai, pajėgia įveikti gyvenimo sunkumus.

21. a) Kur dar mūsų broliams labai reikia Dievo paguodos ir kaip mes visi galime padėti? (Žiūrėk rėmelį „Paguoda per ketverius karo metus“.) b) Kada bus visiškai patenkintas mūsų poreikis būti paguostiems?

²¹ Daugelyje kitų vietų, tokių kaip Eritrėja, Singapūras bei buvusi Jugoslavija, mūsų broliai ir toliau ištikimai tarnauja Jehovai nepaisydami išbandymų. Padėkime tokiems broliams reguliariai melsdamiesi, kad jie galėtų gauti paguodos (2 Korintiečiams 1:11). Ir ištikimai ištverkime iki to meto, kai Dievas per Jėzų Kristų visai „nušluostys kiekvieną ašarą nuo [mūsų] akių“. Tuomet mes būsime visiškai paguosti; Jehova teiks paguodą savo naujajame teisingumo pasaulyje (Apreiškimas 7:17; 21:4; 2 Petro 3:13).

[Išnaša]

Ar tu žinai?

◻ Kodėl Jehova vadinamas „visokios paguodos Dievu“?

◻ Koks turi būti mūsų požiūris į išbandymus?

◻ Su kuo mes galime dalintis paguoda?

◻ Kaip bus visiškai patenkintas mūsų poreikis būti paguostiems?

[Iliustracija 17 puslapyje]

Nors Žanas ir Čantal buvo Liudytojai tutsiai, Liudytojai hutai slėpė juos skirtingose vietose genocido Ruandoje metu

[Iliustracija 17 puslapyje]

Jehovos Liudytojai ir toliau dalinasi Dievo paguodžiančia žinia su savo kaimynais Ruandoje