Kai nebebus kančių

DIEVAS iš pradžių nebuvo numatęs, kad žmonija kentėtų. Jis neskyrė kančių ir nenori jų. ‛Jeigu taip, — galėtum paklausti, — tai kaip jos prasidėjo ir kodėl iki šiol Dievas leidžia joms tęstis?’ (Palygink Jokūbo 1:13.)

Atsakymą randame ankstyviausiuose žmogaus istorijos užrašuose, Biblijoje, ypač Pradžios knygoje. Joje sakoma, kad mūsų pirmieji tėvai, Adomas ir Ieva, pasekė Šėtonu Velniu maištaudami prieš Dievą. Dėl jų veiksmų iškilo labai svarbūs klausimai, palietę pačius visatos įstatymo bei tvarkos pagrindus. Reikalaudami teisės patiems spręsti, kas gera ir kas bloga, jie užginčijo Dievo suverenitetą. Jie suabejojo jo teise valdyti ir būti vieninteliu sprendėju, „kas gera ir kas pikta“ (Pradžios 2:15-17; 3:1-5).

Kodėl jis tuoj pat neįvykdė savo valios?

‛Tad kodėl Dievas tuoj pat neįvykdė savo valios?’ — galėtum paklausti. Daugeliui tai atrodo taip paprasta. ‛Dievas turėjo valdžią. Jis privalėjo ja pasinaudoti ir sunaikinti maištininkus’, — sako jie (Psalmių 146:5). Bet pagalvok, ar tu nesvyruodamas pritari visiems, kurie naudojasi aukštesne valdžia, kad įvykdytų savo valią? Ar tu nepajunti instinktyvaus pasibaisėjimo, kai koks nors diktatorius naudojasi ginkluotais būriais, kad pašalintų savo priešus? Daugumai protingų žmonių atgrasus toks dalykas.

‛Ak, — sakai tu, — bet jeigu Dievas pasinaudotų ta valdžia, niekas neabejotų jo veiksmais.’ Ar esi tuo tikras? Ar ne tiesa, kad žmonėms kyla klausimų dėl Dievo valdžios? Jie klausia, kodėl jis nepasinaudodavo ja kai kada, tarsi toleruotų blogį. Ir jie klausia, kodėl jis ja pasinaudodavo kitais atvejais. Net ištikimajam Abraomui buvo sunku suprasti, kaip Dievas pasinaudoja savo valdžia savo priešų atžvilgiu. Prisimink atvejį, kai Dievas nusprendė sunaikinti Sodomą. Abraomas nepagrįstai bijojo, kad geri žmonės žus kartu su blogaisiais. Jis maldavo: „Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu“ (Pradžios 18:25, Brb red.). Netgi tokiems teisingai mąstantiems žmonėms kaip Abraomas reikia užtikrinimo, kad absoliučia valdžia nebus piktnaudžiaujama.

Žinoma, Dievas būtų galėjęs akimirksniu sunaikinti Adomą, Ievą ir Šėtoną. Bet pagalvok, kaip tai būtų paveikę kitus angelus ar būsimuosius kūrinius, kurie vėliau galbūt būtų sužinoję apie jo veiksmus. Ar jų nebūtų kamavusios abejonės dėl Dievo valdžios teisingumo? Ar Dievas nebūtų buvęs apkaltintas esąs kažkoks didelis tironas, kaip jį apibūdino Nyčė, — Dievas, negailestingai šalinantis visus, kurie jam priešinasi?

Kodėl nepriversti žmonių daryti, kas teisinga?

‛Ar Dievas negalėjo tiesiog priversti žmones daryti tai, kas teisinga?’ — gali paklausti kai kurie. Na, pagalvok ir apie tai. Per visą istoriją vyriausybės bandė priversti žmones mąstyti taip kaip jos. Kai kurios vyriausybės ar atskiri valdovai mėgino kontroliuoti žmonių mąstymą įvairiais būdais, galbūt vaistais ar operacijomis, ir taip atimdavo iš savo aukų nuostabią laisvos valios dovaną. Ar mes nevertiname to, kad esame asmenys, turintys laisvą valią, nors ta dovana ir galima piktnaudžiauti? Ar mes atleidžiame kokiai nors vyriausybei ar valdovui, kai jie bando atimti tą laisvę?

Taigi, užuot tuoj pat pasinaudojęs savo valdžia ir privertęs vykdyti įstatymą, kokią Dievas pasirinko alternatyvą? Jehova Dievas nusprendė, kad maišto problemą geriausia būtų spręsti leidžiant atmetusiems jo įstatymus žmonėms tam tikrą laikotarpį valdyti nepriklausomai nuo jo. Taip iš Adomo ir Ievos kilusiai žmonių šeimai būtų duotas ribotas laikas valdyti patiems, nesant pavaldiems Dievo įstatymui. Kodėl jis taip padarė? Todėl, kad žinojo, jog per laiką bus nenuginčijamai įrodyta, kad jo valdymas visada tinkamas ir teisingas, net kai jis pasinaudoja savo neribota galia įvykdyti savo valią, ir kad bet koks maištas prieš jį anksčiau ar vėliau pasibaigs nelaime (Pakartoto Įstatymo 32:4; Jobo 34:10-12; Jeremijo 10:23).

Kaip su visomis nekaltomis aukomis?

‛O kaip su visomis nekaltomis aukomis?’ — galbūt paklausi tu. ‛Ar tikrai vertėjo leisti joms kentėti, kad būtų patvirtintas tam tikras įstatymo punktas?’ Dievas leido blogiui egzistuoti ne vien todėl, kad būtų patvirtintas kažkoks nežinomas įstatymo punktas. Priešingai, tai turėjo kartą ir visiems laikams įrodyti svarbiausią tiesą, — kad jis vienintelis yra suverenus ir kad norėdama gyventi nuolatinėje taikoje ir laimėje visa kūrinija turi paklusti jo įstatymams.

Turime prisiminti vieną reikšmingą dalyką: Dievas žino galįs visiškai atlyginti už bet kokią žalą, kurią žmonija patyrė dėl blogio. Jis žino, kad galiausiai tas laikinai patirtas skausmas ir kančios turės naudingas pasekmes. Pagalvok apie motiną, kuri stipriai laiko savo vaiką, kol gydytojas jam suleidžia vakciną; injekcija sukelia skausmą, bet ji apsaugo nuo tam tikros ligos, nuo kurios vaikas galėtų mirti. Nė viena motina nenori, kad jos vaikas kęstų skausmą. Joks gydytojas nenori sukelti sielvarto savo pacientui. Tuo momentu vaikas nesupranta skausmo priežasties, bet vėliau jis supras, kodėl tai turėjo iškęsti.

Ar tai tikroji paguoda kenčiantiems?

Kai kurie mano, jog vien žinojimas apie tai kenčiantiesiems nėra didelė paguoda. Hansas Kiungas teigia, kad protingas paaiškinimas, kodėl egzistuoja kančios, tėra „tiek naudingas kenčiančiajam, kiek chemijos paskaita apie maisto produktus badaujančiam žmogui“. Jis klausia: „Ar visi tie gudrūs samprotavimai gali pakelti žmones, kurie beveik priblokšti kančių?“ Na, visi tie „gudrūs samprotavimai“ žmonių, ignoruojančių Dievo Žodį, Bibliją, nepakėlė kenčiančiųjų. Tokie žmogiški samprotavimai tik padidino sunkumus, nes buvo teigiama, jog Dievas norėjo, kad žmonės kentėtų, ir kad žemė turėjo būti ašarų pakalne ar patikrinimo vieta tiems, kurie galiausiai gyvens danguje. Kokia šventvagystė!

Tačiau pati Biblija teikia tikrą nuraminimą. Joje yra ne tik nuoseklus paaiškinimas, kodėl egzistuoja kančios, bet ji taip pat suteikia pasitikėjimo tikru Dievo pažadu atlyginti už bet kokią padarytą žalą dėl to, kad laikinai buvo leista kentėti.

„Visų dalykų atnaujinimas“

Netrukus Dievas atnaujins viską taip, kaip jis buvo sumanęs padaryti prieš pradedant maištauti jo pirmiesiems žmogiškiems kūriniams. Jo skirtas laikas žmogui nepriklausomai valdyti jau baigiasi. Mes gyvename tuo laiku, kai jis atsiųs „Jėzų. Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis“ (Apaštalų darbai 3:20, 21).

Ką Jėzus Kristus darys? Jis išvalys žemę nuo visų Dievo priešų (2 Tesalonikiečiams 1:6-10). Nuosprendis nebus įvykdytas staiga, kaip kad daro žmogiškieji diktatoriai. Daugybė įrodymų, patvirtinančių pražūtingas blogo žmonių valdymo pasekmes, rodys, jog Dievas bus visiškai teisus, netrukus panaudodamas savo beribę galią ir įgyvendindamas savo valią (Apreiškimas 11:17, 18). Iš pradžių bus „suspaudimas“, kokio niekada nebuvo žemėje, panašus į Tvaną Nojaus dienomis, tačiau daug didesnis (Mato 24:21, 29-31, 36-39). Pergyvenusieji tą „didelį suspaudimą“ patirs „atgaivos laikus“, kai matys išsipildant visus Dievo pažadus, paskelbtus ‛jo šventųjų pranašų lūpomis’ (Apaštalų darbai 3:19, Brb red.; Apreiškimas 7:14-17). Ką Dievas pažadėjo?

Na, Dievo senovės pranašai sako, kad nebebus karo ir kraujo praliejimo sukeliamų kančių. Pavyzdžiui, Psalmių 45:10 mums sakoma: „Jis sustabdo karus iki žemės kraštui.“ Nebebus nekaltų aukų ir apgailėtinų pabėgėlių, nei išprievartautų, suluošintų ar nužudytų žiauriuose karuose! Pranašas Izaijas sako: „Nė viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, ir jie nebesimokys daugiau kovoti“ (Izaijo 2:4).

Pranašai taip pat nusakė, kad nebebus nusikaltimų ir neteisybės sukeliamų kančių. Patarlių 2:21, 22 (ŠvR) pažadama, kad „teisieji gyvens žemėje“, o tie, kurie sukelia skausmą ir kančias, „bus išrauti... iš žemės“. Niekada daugiau ‛žmogus nebeviešpataus žmogui jo nuostoliui’ (Ekleziasto 8:9). Visi piktieji bus amžiams pašalinti (Psalmių 36:10, 38). Kiekvienas galės gyventi taikiai ir saugiai, be kančių (Michėjo 4:4).

Be to, pranašai pažada, kad baigsis fizinių bei emocinių ligų sukeliamos kančios (Izaijo 33:24, Brb red.). Izaijas pažada, kad bus išgydyti aklieji, kurtieji, luošieji ir visi, kurie buvo prislėgti ligų bei negalių (Izaijo 35:5, 6). Dievas net panaikins mirties pasekmes. Jėzus išpranašavo, kad „visi, kurie yra kapuose, išgirs jo balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29, NTP). Kai apaštalas Jonas vizijoje matė „naują dangų ir naują žemę“, jam buvo pasakyta, kad „pats Dievas... nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apreiškimas 21:1-4). Tik įsivaizduok! Nei skausmo, nei ašarų, nei aimanos, nei mirties — jokių kančių!

Visos tragedijos, atsitikusios tuo laikinu pakantumo blogiui laikotarpiu, bus atitaisytos. Net prisiminimai apie žmonių sielvartą ir kančias — niekada nenumatytas Dievo — visiškai išsitrins. „Senoji priespauda bus užmiršta... Ankstesnieji dalykai nebebus minimi“, — pranašavo Izaijas (Izaijo 65:16, Brb red.; 65:17, NW). Pirmutinis Dievo tikslas, kad tobula žmonija taikiai ir laimingai gyventų žemės rojuje, bus visiškai įgyvendintas (Izaijo 45:18). Pasitikėjimas jo visavaldyste bus absoliutus. Kokia privilegija gyventi tuo metu, kai Dievas pašalins visas žmonių kančias, laiku, kai jis parodys, jog nėra kažkoks „despotas, apgavikas, sukčius, budelis“, kokiu esant jį kaltino Nyčė, bet kad jis visada yra mylintis, išmintingas ir teisingai naudojasi savo absoliučia valdžia!

[Iliustracija 5 puslapyje]

Kai kurie valdovai kontroliavo mąstymą, atimdami iš savo aukų laisvos valios teisę

[Šaltinio nuoroda]

UPI/Bettmann

[Iliustracija 7 puslapyje]

Kai nebebus kančių, visi neribotai gėrėsis gyvenimu