Tegu supratimas apsaugo tave

„Dėmesingumas sergės tave ir supratimas saugos tave“ (PATARLIŲ 2:11, Brb red.).

1. Nuo ko mus gali apsaugoti supratimas?

JEHOVA nori, kad tu būtum supratingas. Kodėl? Todėl, kad jis žino, jog supratimas apsaugos tave nuo įvairių pavojų. Patarlių 2:10-19 (Brb red.; 2:10, ŠR) prasideda žodžiais: „Jei išmintis įeis į tavo širdį ir žinojimas patiks tavo sielai, dėmesingumas sergės tave ir supratimas saugos tave.“ Saugos nuo ko? Pavyzdžiui, nuo „pikto kelio“, nuo tų, kurie palieka tiesius kelius ir nuo klastingai besielgiančių žmonių.

2. Kas yra supratimas ir kokio supratimo krikščionys turi ypač trokšti?

² Tu turbūt prisimeni, kad supratimas yra proto sugebėjimas atskirti vieną dalyką nuo kito. Supratingas asmuo pastebi idėjų ar faktų skirtumus ir yra sveikos nuovokos. Kaip krikščionys, mes ypač trokštame dvasinio supratimo, pagrįsto tiksliu Dievo Žodžio pažinimu. Studijuodami Šventąjį Raštą, mes tarsi kalame statybinius dvasinio supratimo blokus. Tai, ko išmokstame, gali padėti mums daryti Jehovai patinkančius sprendimus.

3. Kaip galime įgyti dvasinio supratimo?

³ Kai Izraelio karaliaus Saliamono Dievas paklausė, kokių palaimų jis norėtų, jaunasis valdovas pasakė: „Duok paklusnią širdį Savo tarnui, kad Tavo žmones galėčiau teisti ir išmanyti, kas gera ir kas pikta yra.“ Saliamonas prašė supratimo ir Jehova davė jam jo nepaprastai daug (1 Karalių 3:9, ŠvR; 3 Karalių 4:30). Kad įgytume supratimo, turime melsti jo ir studijuoti Dievo Žodį naudodamiesi informaciniais leidiniais, teikiamais per „ištikimą bei protingą vergą“ (Mato 24:45-47, NW). Tai padės mums ugdyti tokį dvasinį supratimą, kad tapsime ‛išmanymu subrendę žmonės’, sugebantys „atskirti gera nuo blogo“ (1 Korintiečiams 14:20; Žydams 5:14).

Ypatingas poreikis būti įžvalgiems

4. Ką reiškia turėti „paprastą“ akį ir kuo tai gali būti mums naudinga?

⁴ Turėdami gerą supratimą, mes galime elgtis pagal šiuos Jėzaus Kristaus žodžius: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai [kas materialu] bus jums pridėta“ (Mato 6:33). Jėzus taip pat pasakė: „Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl jei tavo akis sveika [„paprasta“, NW], visam tavo kūnui bus šviesu“ (Luko 11:34). Akis yra simbolinis žiburys. „Paprasta“ akis yra tyra, žvelgianti viena kryptimi. Turėdami tokią akį, galime būti įžvalgūs ir vaikščioti dvasiškai neklupinėdami.

5. Užsiimdami verslu, ką turime prisiminti apie krikščionių susirinkimo tikslą?

⁵ Užuot saugoję savo akį paprastą, kai kurie sukomplikavo savo ir kitų gyvenimą viliojančiais verslo reikalais. Bet mes turėtume prisiminti, kad krikščionių susirinkimas yra „tiesos šulas ir atrama“ (1 Timotiejui 3:15). Panašiai kaip kolonos laiko pastatą, taip susirinkimas palaiko Dievo tiesą, o ne kieno nors verslo įmonę. Jehovos Liudytojų susirinkimai nebuvo įkurti dėl komercinių reikalų, turto ar paslaugų. Mes neturime užsiiminėti asmeniškais komerciniais reikalais Karalystės salėje. Būdami supratingi suvokiame, kad Jehovos Liudytojų Karalystės salės, Susirinkimo knygos studijos, asamblėjos ir kongresai yra krikščionių bendravimo ir dvasinių pokalbių vietos. Jeigu naudotumėmės dvasiniais ryšiais siekti tam tikrų verteiviškų tikslų, ar tai nereikštų, jog mums bent jau šiek tiek trūksta dėkingumo už dvasines vertybes? Susirinkimo ryšiais niekada neturi būti naudojamasi siekti finansinės naudos.

6. Kodėl susirinkimo sueigose neturi būti pardavinėjamos ar reklamuojamos prekės bei paslaugos?

⁶ Kai kurie pasinaudojo teokratiniais ryšiais pardavinėti gydomąsias ar kosmetikos priemones, vitaminus, statybines medžiagas, kompiuterių programas bei įrenginius, teikti telekomunikacijos paslaugas, reklamuoti keliones ir taip toliau. Tačiau susirinkimo sueigos nėra vieta pardavinėti ar reklamuoti prekes ar paslaugas. Jeigu prisimename, kad Jėzus „išvijo visus [prekiaujančius] iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus, turime įžvelgti čia slypintį principą. Karvelių pardavėjams jis pasakė: ‛Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!’“ (Jono 2:15, 16)

Kaip su kapitalo investavimu?

7. Kodėl galvojant apie investavimą reikia įžvalgumo ir atsargumo?

⁷ Svarstant, ar investuoti pinigus į rizikingą verslą, būtinas įžvalgumas ir atsargumas. Tarkim, kas nors nori pasiskolinti pinigų ir tau pažada: „Aš garantuoju, kad turėsi pelno.“ „Tu nieko neprarasi. Pinigų investavimas į šį reikalą yra patikimas dalykas.“ Būk atsargus, jei kas nors duoda tokius užtikrinimus. Arba jis nerealiai mąsto, arba yra nesąžiningas, nes investavimas retai yra patikimas dalykas. Iš tikrųjų yra buvę, kad pataikaujantys, nesąžiningi asmenys apgavo susirinkimo narius. Tai primena mums „bedievius“, kurie buvo įsiskverbę į pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimą ir ‛Dievo malonę iškreipė į palaidumą’. Jie buvo lyg rantytos povandeninės uolos, galinčios sužeisti ar net mirtinai sužaloti plaukikus (Judo 4, 12). Tiesa, apgaudinėtojų motyvai kitokie, bet jie irgi suvilioja susirinkimo narius.

8. Kas yra atsitikę pradėjus tam tikrą pelningai atrodantį rizikingą verslą?

⁸ Pasitaikė, kad pilni gerų norų krikščionys pasidalijo informacija su kitais broliais apie, atrodė, pelningą verslą ir kartu su tais, kurie pasekė jų pavyzdžiu, prarado savo įdėtus pinigus. Dėl to daug krikščionių neteko privilegijų susirinkime. Kai greitą praturtėjimą žadantis verslas pasirodo esąs apgavikiškos intrigos, vienintelis, turintis iš to naudos, yra apgavikas, ir jis dažniausiai greit dingsta. Kaip įžvalgumas gali padėti asmeniui išvengti tokių situacijų?

9. Kodėl reikalingas įžvalgumas vertinant tvirtinimus dėl pinigų įdėjimo?

⁹ Būti įžvalgiam reiškia sugebėti gerai suprasti nevisiškai aiškius dalykus. Toks sugebėjimas būtinas, norint įvertinti tvirtinimus dėl pinigų investavimo. Krikščionys pasitiki vieni kitais ir kai kurie gali samprotauti, jog jų dvasiniai broliai ir seserys nebūtų įsivėlę į rizikingą verslą, kuris pražudytų bendratikių santaupas. Bet tai, kad verslininkas yra krikščionis, dar negarantuoja, kad jis labai gerai išmano verslo reikalus ar kad jo verslo reikalai pasiseks.

10. Kodėl kai kurie krikščionys prašo paskolų verslui iš bendratikių ir kas gali atsitikti su tokiais įdėjimais?

¹⁰ Kai kurie krikščionys norėdami pradėti verslą prašo paskolų iš bendratikių, nes gerą reputaciją turinčios paskolų agentūros niekada neduotų pinigų jų rizikingiems sumanymams. Daugelis apsigauna manydami, kad vien investavę savo pinigus jie greit praturtės daug ar galbūt visai nedirbdami. Kai kurie susivilioja įdėti kapitalą, nes juos žavi su tuo susijusi rizika, ir taip praranda viso gyvenimo santaupas! Vienas krikščionis investavo didelę sumą pinigų tikėdamasis per dvi savaites gauti 25 procentus pelno. Jis prarado visus tuos pinigus, kai buvo paskelbtas bankrotas. Kitu rizikingu atveju asmuo, pardavinėjęs nekilnojamąjį turtą, pasiskolino dideles pinigų sumas iš kitų susirinkimo narių. Jis žadėjo neįtikimai dideles pajamas, bet bankrutavo ir neteko skolintų lėšų.

Kai rizikingas verslas žlunga

11. Kokį patarimą davė Paulius dėl godumo ir pinigų meilės?

¹¹ Nepatikimam verslui sužlugus, kai kurie įsitraukę į tą verslą krikščionys nusivylė ir net prarado dvasingumą. Nesivadovaudami įžvalgumu, kuris apsaugo, jie patyrė širdies skausmą ir apmaudą. Pinigų meilė suviliojo daugelį. ‛Godulystė tenebūna jūsų net minima, kaip pridera šventiesiems’, — rašė Paulius (Efeziečiams 5:3). Jis dar perspėjo: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra godulystė. Kai kurie jai pasidavę nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių“ (1 Timotiejui 6:9, 10).

12. Užsiimdami verslu tarpusavyje, ypač ką krikščionys turi prisiminti?

¹² Jei krikščionis išsiugdytų pinigų meilę, jis dvasiškai sau labai pakenktų. Fariziejai buvo pinigų mylėtojai ir tas bruožas šiomis paskutinėmis dienomis būdingas daugeliui (Luko 16:14; 2 Timotiejui 3:1, 2). O krikščionis turi gyventi „be godumo pinigams“ (Žydams 13:5). Žinoma, krikščionys gali turėti tarpusavio komercinių reikalų arba kartu pradėti verslą. Tačiau jei taip yra, pokalbiai ir derybos turi būti vedamos atskirai nuo susirinkimo reikalų. Ir atsimink: net dvasiniai broliai visada turi sudaryti raštiškas verslo sutartis. Labai naudingas šiuo atžvilgiu yra straipsnis „Išdėstyk tai raštu!“, išspausdintas 1983 m. vasario 8 d. žurnale Atsibuskite! anglų kalba, puslapiai 13—15.

13. Kaip rizikingo verslo atžvilgiu tu pritaikytum Patarlių 22:7?

¹³ Patarlių 22:7 mums sakoma: „Kas skolinasi, tas darosi skolintojo vergas.“ Tokio vergo padėtyje dažnai neišmintinga atsidurti nei mums patiems, nei mūsų broliui. Kai kas nors prašo mus paskolinti pinigų rizikingam verslui, patartina apsvarstyti jo galimybes grąžinti tą sumą. Ar jis žinomas kaip vertas pasitikėjimo? Aišku, mes turime suprasti, kad davę tokią paskolą galime prarasti pinigus, nes daug verslo užmojų sužlunga. Pati sutartis dar neužtikrina sėkmingo verslo. Ir tikrai neprotinga asmeniui rizikuoti įdėti į verslą daugiau pinigų negu jis gali leisti sau prarasti.

14. Kodėl turime būti supratingi, jei paskolinome pinigų krikščioniui, o jo verslas sužlugo?

¹⁴ Mums reikia parodyti supratimą, jeigu kuriam nors krikščioniui paskolinome pinigų verslui ir tie pinigai buvo prarasti, bet jokio nesąžiningumo nebuvo. Jei dėl verslo žlugimo nėra kaltas mūsų bendratikis, pasiskolinęs iš mūsų pinigų, ar galime sakyti, kad su mumis blogai pasielgė? Ne, nes skolinome savanoriškai, tikriausiai už tai gaudavome palūkanas ir neįvyko nieko nesąžiningo. Kadangi apgaulės nebuvo, mes neturime pagrindo imtis teisinių veiksmų prieš skolininką. Kokia būtų nauda kelti bylą doram krikščioniui, kuris turėjo paskelbti bankrotą, nes sąžiningai sumanytas jo verslas sužlugo? (1 Korintiečiams 6:1)

15. Į kokius veiksnius reikia atsižvelgti, jei paskelbiamas bankrotas?

¹⁵ Kartais tie, kuriuos ištinka verslo nesėkmės, ieško palengvėjimo paskelbdami bankrotą. Kadangi krikščionys neturi nerūpestingai žiūrėti į įsiskolinimą, net būdami teisiškai atleisti nuo tam tikrų skolų, kai kurie jaučia pareigą bandyti išmokėti anuliuotas skolas, jei skolintojai sutinka. Tačiau kaip tada, jei skolininkas prarado savo brolio pinigus, o paskui gyvena prabangoje? Arba, jei skolininkas gavo pakankamai lėšų grąžinti tai, ką buvo pasiskolinęs, bet ignoruoja savo moralinę pareigą atsiskaityti su broliu? Tada kiltų abejonių, ar skolininkui tinka eiti atsakingas pareigas susirinkime (1 Timotiejui 3:3, 8; žiūrėk 1994 m. rugsėjo 15 d. Sargybos bokštą rusų kalba, puslapiai 30, 31).

O jeigu tai buvo apgavystė?

16. Ką turėtume daryti pamatę, kad tapome apgavystės aukomis?

¹⁶ Įžvalgumas padeda mums suprasti, kad ne iš visų įdėjimų gaunama pajamų. Tačiau kaip, jei žmogus yra apgaunamas? Apgavystė yra „sąmoninga apgaulė, gudrybė ar tiesos iškraipymas, turint tikslą įkalbėti kitą asmenį perleisti kokį nors vertingą jam priklausantį daiktą arba atsisakyti teisių į jį“. Jėzus Kristus nurodė, ką reikėtų daryti, kai asmuo mano, jog buvo bendrakrikščionio apgautas. Pagal Mato 18:15-17, Jėzus pasakė: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai [„susirinkimui“, NW]. O jei nepaklus nė bažnyčiai [„susirinkimui“, NW], tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.“ Vėliau Jėzaus pasakytas palyginimas rodo, kad jis turėjo omenyje nuodėmes, liečiančias, pavyzdžiui, finansinius reikalus, įskaitant apgaulę (Mato 18:23-35).

17, 18. Kaip mus gali apsaugoti supratimas, jei mus apgavo asmuo, besivadinantis krikščioniu?

¹⁷ Žinoma, nebūtų Šventuoju Raštu pagrįstos priežasties daryti tai, kas nurodyta Mato 18:15-17, jeigu nėra apgaulės įrodymų ar netgi požymių. Tačiau kaip, jei mus tikrai apgavo tas, kuris tvirtina esąs krikščionis? Supratimas gali apsaugoti mus nuo tokių veiksmų, kurie pakenktų susirinkimo reputacijai. Paulius patarė bendrakrikščionims verčiau nukęsti neteisybę ir net būti apgautiems, negu patraukti brolį į teismą (1 Korintiečiams 6:7).

¹⁸ Tikrieji mūsų broliai ir seserys nėra ‛pilni klastų bei suktybių’ kaip burtininkas Barjėzus (Apaštalų darbai 13:6-12). Todėl parodykime supratimą, kai pinigų praradimas užsiimant rizikingu verslu susijęs su bendratikiais. Jei ketiname imtis teisinių veiksmų, turime apsvarstyti galimas pasekmes mums patiems, kitam asmeniui ar asmenims, susirinkimui ir pašaliečiams. Siekdami nuostolių atlyginimo, išeikvotume daug savo laiko, energijos ir kitų išteklių. Iš to galbūt praturtėtų tik advokatai ir kiti specialistai. Deja, kai kurie krikščionys prarado teokratines privilegijas, nes per daug pasinėrė į tuos dalykus. Jeigu leidžiamės taip atitraukiami, tai teikia Šėtonui džiaugsmo, o mes juk norime džiuginti Jehovos širdį (Patarlių 27:11, Brb red.). Kita vertus, susitaikydami su nuostoliu, išvengsime širdgėlos ir sutaupysime daug savo bei vyresniųjų laiko. Tai padės išsaugoti taiką susirinkime ir įgalins mus pirmiausia ieškoti Karalystės.

Supratimas ir apsisprendimas

19. Kaip mums gali padėti dvasinis supratimas ir malda, kai tenka padaryti sunkius sprendimus?

¹⁹ Padaryti sprendimą dėl finansinių ar verslo reikalų gali būti gana sunku. Bet dvasinis supratimas gali padėti mums įvertinti faktus ir nuspręsti išmintingai. Be to, maldingas pasitikėjimas Jehova gali suteikti mums „Dievo ramybę“ (Filipiečiams 4:6, 7). Ta ramybė yra artimų santykių su Jehova rezultatas. Tokia ramybė, be abejo, gali padėti mums išlaikyti pusiausvyrą, kai tenka padaryti nelengvus sprendimus.

20. Ką turime būti pasiryžę daryti verslo ir susirinkimo reikalų atžvilgiu?

²⁰ Būkime nusistatę neleisti versliniams ginčams suardyti mūsų ar susirinkimo taikos. Turime prisiminti, kad krikščionių susirinkimas veikia tam, kad padėtų mums dvasiškai, o ne kad būtų komercinių reikalų centras. Verslo reikalai visada turi būti tvarkomi atskirai nuo susirinkimo veiklos. Mes turime būti supratingi ir atsargūs, kai imamės rizikingo verslo. Visuomet išlaikykime nuosaikų požiūrį į verslo reikalus ir žiūrėkime pirmiausia Karalystės interesų. Jei verslas, į kurį yra įsitraukę mūsų bendratikiai, žlunga, stenkimės daryti, kas yra geriausia visiems, susijusiems su tuo.

21. Kaip galime pritaikyti supratimą ir veikti pagal Filipiečiams 1:9-11?

²¹ Užuot pernelyg rūpinęsi finansiniais reikalais ir kitais mažiau svarbiais dalykais, savo širdimi visi siekime supratimo, melskime Dievo vadovavimo ir svarbiausiais laikykime Karalystės interesus. Kaip ir meldėsi Paulius, ‛tegu mūsų meilė klesti tiksliu pažinimu bei visišku supratimu, kad mes mokėtume pasirinkti, kas svarbiau, ir neleistume suklupti kitiems’ ar sau patiems. Dabar, kai karalius Kristus sėdi dangiškajame soste, parodykime dvasinį supratimą visais gyvenimo atvejais. Ir ‛būkime pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų garbei ir šlovei mūsų Dievo’, Suverenaus Viešpaties Jehovos (Filipiečiams 1:9-11, NW).

Kaip tu atsakytum?

◻ Kas yra supratimas?

◻ Kodėl krikščionims ypač svarbu būti supratingiems verslo reikaluose?

◻ Kaip supratimas gali padėti mums, jei manome, jog bendratikis apgavo mus?

◻ Kiek svarbus yra supratimas apsisprendžiant?

[Iliustracija 18 puslapyje]

Supratimas padės mums pritaikyti Jėzaus patarimą pirmiausia ieškoti Karalystės

[Iliustracijos 20 puslapyje]

Verslo sutartis visada įforminkite raštiškai