Ar tavo vaikas turėtų vykti į internatinę mokyklą?
ĮSIVAIZDUOK, kad gyveni mažame besivystančios šalies miestelyje. Tu turi keletą vaikų, lankančių pradinę mokyklą, bet sulaukę 12 metų jie turės eiti į vidurinę mokyklą. Tavo vietovėje vidurinės mokyklos yra perpildytos, jose nėra būtinų mokymo priemonių ir pakankamai mokytojų. Dėl streikų mokyklos kartais uždaromos keletui savaičių ar net mėnesių.
Kas nors įteikia tau patrauklią brošiūrą, kurioje apibūdinama miesto internatinė mokykla. Nuotraukose tu matai laimingus, dailiai apsirengusius mokinius, besimokančius gerai įrengtose klasėse, laboratorijose ir bibliotekose. Mokiniai dirba su kompiuteriais ir ilsisi švariuose, gražiuose bendrabučio kambariuose. Tu skaitai, kad vienas iš tos mokyklos tikslų yra padėti vaikams „įgyti aukščiausią pagal savo sugebėjimus išsilavinimo lygį“. Toliau tu skaitai: „Visi moksleiviai privalo laikytis tam tikrų elgesio normų, panašiai kaip įprasta šeimoje, kurioje reikalaujama paslaugumo, mandagumo, pagarbos tėvams ir senesniesiems, bendradarbiavimo, tolerancijos, gerumo, sąžiningumo bei dorumo.“
Cituojami besišypsančio jaunuolio žodžiai: „Mano tėvai suteikė man puikią privilegiją lankyti geriausią mokyklą.“ Mergina sako: „Mokykla duoda stimulą ir įkvepia. Čia sudaromos sąlygos mokytis.“ Ar tu siųstum savo sūnų arba dukterį į tokią internatinę mokyklą?
Išsilavinimas ir dvasingumas
Visi rūpestingi tėvai nori duoti savo vaikams gerą gyvenimo pagrindą, todėl nuodugnus, nuosaikus išsilavinimas yra svarbus. Pasaulietiškas išsimokslinimas dažnai atveria galimybes ateityje gauti darbą ir padeda jaunuoliams tapti subrendusiais žmonėmis, pajėgiais aprūpinti save ir savo būsimas šeimas.
‛Jeigu internatinė mokykla teikia gerą išsilavinimą ir tam tikrą moralinį vadovavimą, kodėl nepasinaudoti ja?’ — galbūt paklausi tu. Atsakydami į tą klausimą, krikščionys tėvai turi su malda apsvarstyti vieną labai svarbų veiksnį — dvasinę savo vaikų gerovę. Jėzus Kristus paklausė: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ (Morkaus 8:36, Brb red.) Žinoma, iš to nebūtų jokios naudos. Todėl prieš nuspręsdami siųsti savo vaikus į internatinę mokyklą, krikščionys tėvai turi apsvarstyti, kokį poveikį tai gali turėti jų vaikų amžinojo gyvenimo vilčiai.
Kitų mokinių įtaka
Kai kurios internatinės mokyklos galbūt duoda daug mokslo žinių. Tačiau kokių moralės normų laikosi tie, kurie lanko tokias mokyklas, arba galbūt net kai kurie, dirbantys jose? Apaštalas Paulius rašė, kokių žmonių bus gausu šiomis „paskutinėmis dienomis“: „Paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių!“ (2 Timotiejui 3:1-5)
Toks moralinis bei dvasinis nuosmukis yra visame pasaulyje, ir tai sudaro sunkumų Jehovos Liudytojams, gyvenantiems pagal Biblijos principus. Mokiniai, kurie kasdien grįžta į savo namus, pastebi, kad net ribotas bendravimas su pasaulietiškais mokyklos draugais gali labai neigiamai paveikti jų dvasingumą. Priešintis tai įtakai Liudytojų vaikams gali būti tikrai sunku, net jeigu juos kasdien palaiko, padrąsina ir duoda patarimų jų tėvai.
Tad kaip gyvena vaikai, išsiųsti iš savo namų į internatines mokyklas? Jie yra izoliuoti ir netekę nuolatinės dvasinės mylinčių tėvų paramos. Kadangi su savo klasės draugais jie būna 24 valandas per parą, spaudimas prisitaikyti prie daugumos jų jaunus protus ir širdis veikia labiau negu mokinius, gyvenančius namuose. Vienas mokinys pasakė: „Moraliniu atžvilgiu internatinės mokyklos mokinys yra pavojuje nuo ryto iki vakaro.“
Paulius rašė: „Neapsirikite: ‛Blogos draugijos gadina gerus papročius!’“ (1 Korintiečiams 15:33) Krikščionys tėvai neturi manyti, kad jų vaikai nepatirs dvasinės žalos, jei nuolat bendraus su tais, kurie netarnauja Dievui. Ilgainiui dievobaimingi vaikai gali pasidaryti nejautrūs krikščioniškoms vertybėms ir visiškai nebevertinti dvasinių dalykų. Kartais tėvai to nepastebi, kol jų vaikai baigia internatinę mokyklą. Paskui dažnai būna per vėlu ką nors pataisyti.
Tipiška yra Klemento patirtis. Jis pasakoja: „Prieš pradėdamas lankyti internatinę mokyklą, aš branginau tiesą ir ėjau su broliais į lauko tarnybą. Ypač su džiaugsmu aš dalyvaudavau mūsų šeimos Biblijos studijose ir Susirinkimo knygos studijose. Tačiau kai tik būdamas 14 metų pradėjau mokytis internatinėje mokykloje, aš visiškai apleidau tiesą. Per penkerius metus, praleistus internatinėje mokykloje, nė karto nebuvau sueigoje. Dėl blogos draugijos pradėjau vartoti narkotikus, rūkyti ir smarkiai gerti.“
Mokytojų įtaka
Bet kurioje mokykloje gali būti morališkai sugedusių mokytojų, piktnaudžiaujančių savo padėtimi. Kai kurie yra žiaurūs ir grubūs, o kiti išnaudoja savo mokinius lytiškai. Yra didesnė tikimybė, kad internatinėse mokyklose apie tokių mokytojų veiksmus liks nepranešta.
Tačiau dauguma mokytojų nuoširdžiai stengiasi mokyti vaikus, kad jie taptų našiais visuomenės nariais, prisitaikytų prie juos supančio pasaulio. O tai yra kita problema Liudytojų vaikams. Pasaulio vertybės ne visada atitinka krikščioniškus principus. Mokytojai skatina mokinius pritapti prie šio pasaulio, o Jėzus pasakė, kad jo pasekėjai turi būti „ne iš pasaulio“ (Jono 17:16).
O kaip, jeigu iškyla sunkumų dėl to, kad vaikai laikosi Biblijos principų? Kai vaikai lanko vietinę mokyklą ir gyvena namuose, tokius dalykus jie gali aptarti su savo tėvais. Tada tėvai gali patarti vaikams ir galbūt pasikalbėti su mokytoju. Todėl problemos ir nesusipratimai paprastai išsprendžiami greitai.
Internatinėse mokyklose yra kitaip. Mokiniai yra visą laiką kontroliuojami savo mokytojų. Jei vaikai stoja už krikščioniškus principus, jiems tenka tai daryti be kasdienės savo tėvų paramos. Kartais tokiomis aplinkybėmis vaikai pajėgia likti ištikimi Dievui. Bet dažniau ne. Vaikas linkęs paklusti mokytojo valiai.
Ribotas judėjimas
Skirtingai negu universitetuose, kur studentai paprastai gali vaikščioti, kur nori, internatinėse mokyklose vaikų judėjimas ribojamas. Daugumoje tokių mokyklų mokiniai negali išeiti už mokyklos teritorijos, išskyrus sekmadienį, o kai kuriose ir to neleidžiama. Vienuolikametė internatinės mokyklos mokinė Eiru sako: „Mokyklos vadovybė niekada neleidžia mums išeiti į sueigas, jau nekalbant apie lauko tarnybą. Mokykloje būna pamaldos tik katalikams ir musulmonams. Kiekvienas mokinys privalo pasirinkti vieną iš šių dviejų religijų arba patirti didelį ir mokytojų, ir mokinių priešiškumą. Mokiniai taip pat verčiami giedoti valstybinį himną ir bažnytines giesmes.“
Kokią mintį tėvai įteigia savo vaikams atiduodami juos į tokią mokyklą? Mintį, kad pasaulietiškas išsilavinimas svarbesnis už rinkimąsi garbinti ir už dalyvavimą mokinių ruošimo darbe — netgi svarbesnis už ištikimybę Dievui (Mato 24:14; 28:19, 20; 2 Korintiečiams 6:14-18; Žydams 10:24, 25).
Kai kuriose internatinėse mokyklose mokiniai Liudytojai susiorganizuoja studijuoti Bibliją kartu, tačiau net ir tai dažniausiai būna sunku. Viena 16 metų jaunuolė, vardu Blesing, apie internatinę mokyklą, kurioje mokosi, sako: „Kasdien vadinamieji krikščionys susirenka melstis. Mes, Liudytojai, mėginame prašyti jų, kad galėtume turėti savo studijas, bet vyresniųjų klasių moksleiviai sako, kad mūsų organizacija nėra pripažinta. Tada jie bando priversti mus melstis su jais. Jei priešinamės, jie baudžia mus. Jei kreipiamasi į mokytojus, padėtis tik pablogėja. Jie mus visaip išvadina ir liepia vyresniųjų klasių moksleiviams bausti mus.“
Išsiskiriant iš kitų
Jei internatinės mokyklos mokiniai Jehovos Liudytojai yra gerai žinomi, tai gali būti jų naudai. Mokyklos vadovybė gali atleisti juos nuo privalomos klaidingos religinės veiklos, kuri prieštarauja Liudytojų įsitikinimams. Bendramoksliai galbūt nemėgina įtraukti jų į netinkamus darbus ir pokalbius. Gali atsirasti galimybių liudyti bendraklasiams ir mokytojams. Be to, gyvenantieji pagal krikščioniškus principus tikriausiai nebūna įtarinėjami dideliais nusižengimais, ir kartais jie laimi mokytojų bei bendramokslių pagarbą.
Tačiau taip būna ne visuomet. Jei jaunuolis išsiskiria iš kitų, jį dažnai ima persekioti bei pajuokti ir mokiniai, ir mokytojai. 15-metis vaikinas Jinka, lankantis internatinę mokyklą, sako: „Jei mokykloje esi žinomas kaip Jehovos Liudytojas, tu tampi taikiniu. Žinodami mūsų dvasinį ir moralinį nusistatymą, jie stengiasi įvilioti mus į spąstus.“
Tėvų atsakomybė
Joks mokytojas, mokykla ar universitetas negali deramai imtis užduoties ugdyti vaikus pasiaukojusiais Jehovos tarnais. Tai ne jų darbas ir ne jų atsakomybė. Dievo Žodis sako, kad patys tėvai turi rūpintis dvasiniais savo vaikų poreikiais. Paulius rašė: „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:4). Kaip tėvai gali pritaikyti šį Dievo patarimą, jeigu jų vaikai mokosi internatinėje mokykloje, kurioje tėvams leidžiama apsilankyti tik vieną ar du kartus per mėnesį?
Aplinkybės būna labai skirtingos, bet krikščionys tėvai stengiasi elgtis pagal šį įkvėptą teiginį: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Timotiejui 5:8)
Ar yra alternatyvų?
Ką galėtų daryti tėvai, jeigu jiems atrodo, kad yra tik du pasirinkimai — internatinė mokykla arba blogai aprūpinta vietinė mokykla? Kai kurie, esantys tokioje situacijoje, susitaria dėl privačių pamokų, kad jų vaikai, lankantys vietinę mokyklą, mokytųsi papildomai. Kiti tėvai patys skiria laiko mokyti savo vaikus.
Kartais tėvai išvengia problemų viską planuodami gerokai iš anksto, kol jų vaikams dar nereikia pradėti lankyti vidurinę mokyklą. Jei tu turi mažų vaikų arba planuoji jų turėti, galėtum pasidomėti, ar jūsų vietovėje yra tinkama vidurinė mokykla. Jeigu nėra, galbūt galima persikelti ten, kur ji yra.
Tėvai gerai žino, kad reikia sugebėjimo, kantrybės ir daug laiko įdiegti vaiko širdin meilę Jehovai. Jei tai sunku padaryti, kai vaikas gyvena namuose, kiekgi sunkiau bus jam gyvenant kitur! Kadangi tai susiję su vaiko amžinuoju gyvenimu, tėvai turi rimtai ir su malda nuspręsti, ar verta rizikuoti atiduoti savo vaiką į internatinę mokyklą. Kaip trumparegiška būtų paaukoti vaiko dvasinius interesus dėl internatinės mokyklos teikiamo mokymo! Tai būtų tarsi bėgimas į degantį namą gelbėti kokio niekučio — ir būti prarytam liepsnos.
Dievo Žodis sako: „Supratingas numato pavojų ir pasislepia, o neišmanėlis eina ir nukenčia“ (Patarlių 22:3, Brb red.). Geriau neleisti susidaryti blogai situacijai, negu vėliau ją taisyti. Būtų išmintinga pagalvoti apie tai paklausiant savęs: ‛Ar mano vaikas turėtų vykti į internatinę mokyklą?’
[Rėmelis 28 puslapyje]
Jaunų liudytojų mintys apie internatinę mokyklą
„Internatinėje mokykloje Liudytojų vaikai nebegali dvasiškai bendrauti. Tai labai priešiška aplinka ir didelis spaudimas daryti bloga“ (Rotimis, kuris mokėsi internatinėje mokykloje būdamas 11—14 metų).
„Lankyti krikščionių sueigas buvo nepaprastai sunku. Aš galėjau tai daryti tik sekmadienį, o tam man reikėdavo slapčia pabėgti, kai mokiniai stodavo į eilę įeiti į bažnyčią. Aš niekada nebuvau laiminga, nes anksčiau gyvendama namuose buvau įpratusi lankyti visas susirinkimo sueigas ir ėjau į lauko tarnybą šeštadieniais bei sekmadieniais. Mokykla manęs neugdė. Aš daug ką praradau“ (Estera, kurią nuolat mušdavo mokytojai, nes ji nedalyvaudavo mokyklos bažnytinėse apeigose).
„Liudyti bendramoksliams internatinėje mokykloje nebuvo taip paprasta. Nėra lengva išlikti kitokiam. Aš norėjau būti kaip visi. Galbūt būčiau buvusi drąsesnė, jei būčiau galėjusi eiti į sueigas ir dalyvauti lauko tarnyboje. Bet tai aš galėjau daryti tik per atostogas, kurios būdavo triskart metuose. Jei žibintas nepripildomas aliejaus, šviesa blėsta. Lygiai taip ir buvo mokykloje“ (Lara, lankiusi internatinę mokyklą būdama 11—16 metų).
„Dabar, kai nebesimokau internatinėje mokykloje, esu laiminga galėdama lankyti visas sueigas, eiti į lauko tarnybą ir džiaugtis dienos tekstu su kitais šeimos nariais. Nors ta mokykla turėjo tam tikrų privalumų, nieko nėra svarbesnio už mano santykius su Jehova“ (Noemė, kuri įkalbėjo savo tėvą atsiimti ją iš internatinės mokyklos).