Ehudas — tikintis ir drąsus žmogus

NUO to laiko, kai izraelitai įkėlė koją į Pažadėtąją žemę, buvo praėję daug metų. Mozė ir jo pasekėjas Jozuė jau seniai buvo mirę. Nebesant tokių ištikimų vyrų, vis mažiau buvo vertinamas tyras garbinimas. Izraelitai netgi buvo pradėję tarnauti Baalams ir šventiems stulpams.a Dėl to Jehova aštuoneriems metams atidavė savo tautą į sirų rankas. Tuomet izraelitai šaukėsi Dievo pagalbos. Jis gailestingai išklausė. Jehova pažadino teisėją Otnielį išvaduoti Jo tautą (Teisėjų 3:7, NW; 3:8-11).

Tie įvykiai turėjo išmokyti izraelitus pagrindinės tiesos — paklusnumas Jehovai teikia palaimas, o nepaklusnumo rezultatas — prakeiksmai (Pakartoto Įstatymo 11:26-28). Tačiau Izraelio žmonės nepasimokė. Po 40 metų trukusios taikos jie vėl apleido tyrą garbinimą (Teisėjų 3:12).

Moabo nugalėti

Šį kartą Jehova leido savo tautai patekti į Moabo karaliaus Eglono rankas. Biblijoje jis apibūdinamas kaip „be galo riebus“. Padedamas Amono ir Amaleko, Eglonas užpuolė Izraelį ir įkūrė savo rūmus Jeriche, „Palmių mieste“. Kaip ironiška, kad kanaaniečių mieste, kurį pirmąjį užkariavo izraelitai, dabar buvo netikro dievo, Chemošo, garbintojo būstinė!b (Teisėjų 3:12, 13, 17)

Eglonas engė izraelitus 18 metų, matyt, reikalaudamas iš jų apsunkinančių mokesčių. Versdamas reguliariai mokėti duoklę Moabas sustiprėjo ekonomiškai ir išeikvojo Izraelio atsargas. Suprantama, Dievo tauta šaukėsi išlaisvinimo, ir Jehova vėl išklausė. Jis pažadino jiems kitą gelbėtoją — šį kartą benjaminitą Ehudą. Kad užbaigtų tironišką Eglono valdymą Izraelyje, Ehudas nutarė imtis veiksmų kitą duoklės mokėjimo dieną (Teisėjų 3:14, 15).

Ruošdamasis savo drąsiam žingsniui, Ehudas pasidarė uolekties ilgio dviašmenį kalaviją. Jeigu tai buvo mažoji uolektis, ginklas buvo apie 38 centimetrų ilgio. Kai kas mano, kad tai buvo durklas. Matyt, tarp durklo geležtės ir rankenos nebuvo skersinio. Todėl Ehudas galėjo paslėpti mažą kalaviją savo rūbų klostėse. Be to, kadangi Ehudas buvo kairiarankis, jis galėjo pasikabinti savo kalaviją dešinėje pusėje — ginklui neįprastoje vietoje (Teisėjų 3:15, 16, Brb red.).

Ehudo strategija nebuvo be rizikos. Pavyzdžiui, kaip būtų, jei karaliaus tarnai patikrintų, ar Ehudas neturi ginklų? Netgi jeigu ir nepatikrintų, jie tikrai nepaliktų savo karaliaus vieno su izraelitu! O jei paliktų ir Eglonas būtų nužudytas, kaipgi Ehudas pabėgtų? Kiek jis galėtų nubėgti iki Eglono tarnai sužinotų, kas nutiko?

Be abejo, Ehudas tai apmąstė ir galbūt įsivaizdavo, kokios gali būti pražūtingos pasekmės. Vis dėlto jis ėmėsi vykdyti savo sumanymą, parodydamas drąsą ir tikėjimą Jehova.

Ehudas susitinka su Eglonu

Atėjo diena pristatyti kitą duoklę. Ehudas ir jo vyrai įėjo į karaliaus rūmus. Štai jie jau stovi priešais patį karalių Egloną. Tačiau Ehudui dar ne laikas pulti. Pristatęs duoklę, Ehudas išsiuntė duoklės nešėjus atgal (Teisėjų 3:17, 18).

Kodėl Ehudas delsė nužudyti Egloną? Gal pabijojo? Visai ne! Kad įvykdytų savo planą, Ehudui reikėjo asmeniškos karaliaus audiencijos, kuri per tą pirmąjį susitikimą jam nebuvo suteikta. Be to, Ehudui būtų reikėję greitai sprukti. Pabėgti daug lengviau vienam žmogui negu visai duoklės nešėjų palydai. Todėl Ehudas laukė tinkamos progos. Trumpas apsilankymas pas Egloną suteikė jam galimybę susipažinti su rūmų išplanavimu ir sužinoti, kaip saugomas karalius.

Kai priėjo „Galgalą, kur buvo kasyklos“, Ehudas paliko savo vyrus ir sugrįžo į Eglono rūmus. Keliaudamas apie du kilometrus Ehudas turėjo truputį laiko pamąstyti apie savo misiją ir melsti Jehovos palaiminimo (Teisėjų 3:19, NW).

Ehudas sugrįžta

Sugrįžęs į rūmus Ehudas tikriausiai buvo maloniai sutiktas. Galbūt dosni duoklė, pristatyta anksčiau, pamalonino Egloną. Pirmasis apsilankymas, nors ir trumpas, galbūt suteikė Ehudui gerą progą užmegzti santykius su karaliumi. Kaip bebūtų, Ehudas vėl buvo pas Egloną.

„Aš turiu slaptą žinią tau, karaliau“, — tarė Ehudas. Tai, kad jis tam ryžosi, rodo, jog Jehova jį vedė. Tačiau buvo problema. „Slapta žinia“, kurią Ehudas atnešė, negalėjo būti pranešta karaliaus tarnų akivaizdoje. Jeigu Jehova ketino įsikišti, tai Ehudui reikėjo to tuojau pat. „Tylos!“ — įsakė karalius. Nenorėdamas, kad šią „slaptą žinią“ kas nugirstų, Eglonas liepė savo tarnams išeiti. Įsivaizduok, kaip tai nuramino Ehudą! (Teisėjų 3:19, Brb red.)

Eglonui sėdint savo rūmų palėpėje, Ehudas priėjo ir pasakė: „Turiu tau žinią nuo Dievo.“ Ar paminėdamas „Dievą“ Ehudas turėjo omenyje Chemošą? Galbūt Eglonas taip manė. Suintriguotas jis pakilo nuo sosto ir stačias laukė. Ehudas artinosi, tikriausiai atsargiai, kad karalius neįtartų apie užpuolimą. Staiga „Ehudas, kairiąja ranka paėmęs durklą nuo savo dešiniojo šono, įsmeigė jį į karaliaus pilvą taip, kad rankena sulindo paskui ašmenis ir taukai apdengė durklą, ir jis negalėjo jo ištraukti; ir nešvarumai išėjo lauk“ (Teisėjų 3:20-22, Brb red.).

Netoliese buvę karaliaus tarnai nesujudo. Tačiau Ehudui vis dar grėsė pavojus. Bet kuriuo momentu Eglono tarnai galėjo įbėgti ir pamatyti savo kritusio karaliaus lavoną. Ehudui reikėjo staigiai sprukti! Užrakinęs duris, jis pabėgo pro palėpėje buvusią vėdinimo angą (Teisėjų 3:23, 24a, NW).

Sužinojimas ir pralaimėjimas

Netrukus Eglono tarnams pasidarė smalsu. Tačiau jie bijojo užsitraukti karaliaus nemalonę trukdydami asmenišką susitikimą. Tuomet jie pastebėjo, kad palėpės durys užrakintos. „Jis atlieka savo reikalą vėsiame kambaryje“, — jie svarstė. Tačiau po kiek laiko paprastas smalsumas tapo nerimu. Eglono tarnai nebegalėjo ilgiau laukti. „Pasiėmę raktą, jie atrakino [palėpės duris] ir pamatė, kad jų valdovas guli ant žemės negyvas“! (Teisėjų 3:24b, 25, Brb red.)

O Ehudas jau buvo pabėgęs. Jis praėjo pro Galgalos kasyklas ir galiausiai pasiekė Seirą — vietovę kalnuotame Efraimo rajone. Ehudas sukvietė Izraelio vyrus ir išvedė juos vieningai pulti moabitus. Pranešime pasakojama, kad „jie užmušė anuo metu apie dešimtį tūkstančių Moabiečių, visus stiprius ir narsius vyrus, ir nė vienas iš jų negalėjo ištrūkti“. Nugalėjus Moabą, Izraelio ramybės niekas nedrumstė tolesnius 80 metų (Teisėjų 3:26-30).

Mokytis iš Ehudo pavyzdžio

Ehudą skatino tikėjimas Dievu. Laiško Žydams 11 skyriuje jis konkrečiai neminimas kaip tas, ‛kuris tikėdamas užkariavo karalystes, ... tapo galiūnu kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus“ (Žydams 11:33, 34). Vis dėlto Jehova palaikė Ehudą, kai šis veikė tikėdamas ir išlaisvino Izraelį iš tironiškos karaliaus Eglono valdžios.

Drąsa buvo viena iš Ehudo savybių. Jis turėjo būti drąsus, kad galėtų veiksmingai panaudoti tikrą kalaviją. Būdami šiuolaikiniai Dievo tarnai, mes nesigriebiame tokio kalavijo (Izaijo 2:4; Mato 26:52). Tačiau mes naudojame „Dvasios kalaviją“ — Dievo Žodį (Efeziečiams 6:17). Ehudas buvo įgudęs naudotis savo ginklu. Mes taip pat turime sumaniai naudotis Dievo Žodžiu, kai skelbiame gerąją naujieną apie Karalystę (Mato 24:14). Asmeninės Biblijos studijos, reguliarus dalyvavimas krikščionių sueigose, uoli tarnyba ir maldingas pasitikėjimas mūsų dangiškuoju Tėvu padės mums imituoti savybes, kurias rodė Ehudas, iš tikrųjų tikintis ir drąsus žmogus.

[Išnašos]

[Iliustracija 31 puslapyje]

Ehudas ir jo vyrai pristatė duoklę karaliui Eglonui

[Šaltinio nuoroda]

Nukopijuota iš Illustrirte Pracht - Bibel/Heilige Schrift des Alten und Neuen Testaments, nach der deutschen Uebersetzung D. Martin Luther’s