Biblijos tiesą aš sužinojau Rumunijoje

PAPASAKOJO GOLDI ROMOŠIAN

Pirmąkart per vos ne 50 metų savo giminaičius Rumunijoje aplankiau 1970-aisiais. Žmonės gyveno despotiško komunistinio režimo slegiami ir mane vis perspėdavo, kad nepasakyčiau ko neatsargiai. Paskui, mano gimtojo kaimo valdžios įstaigoje, valdininkas mane paragino tuoj pat išvykti iš šalies. Apie tai vėliau, o dabar leiskite man papasakoti, kaip Rumunijoje sužinojau Biblijos tiesą.

AŠ GIMIAU 1903 m. kovo 3 d. Orteleko kaime, Rumunijos šiaurvakariuose, netoli Zalėjaus miestelio. Mes gyvenome nuostabioje aplinkoje. Vanduo ir oras buvo tyri. Patys užsiaugindavome maisto ir nieko materialaus nestokojome. Mano vaikystės metais šalyje viešpatavo taika.

Žmonės buvo labai religingi. Mūsų šeima priklausė trims skirtingoms religijoms. Viena mano senelė buvo katalikė, kita — adventistė, o tėvai — baptistai. Aš nepritariau nė vienai iš tų religijų, tad mano šeima sakė, kad tapsiu ateiste. ‛Jeigu Dievas yra vienas, — samprotavau, — turėtų būti tik viena religija, ne trys vienoje šeimoje.’

Tai, ką mačiau religijoje, trikdė mane. Pavyzdžiui, kunigas eidavo per namus rinkdamas duoklę bažnyčiai. Kai žmonės neturėdavo pinigų, jis pasiimdavo jų geriausias vilnones antklodes. Katalikų bažnyčioje mačiau, kaip senelė klaupiasi pasimelsti prieš Marijos paveikslą. ‛Kam melstis paveikslui?’ — svarsčiau.

Neramūs laikai

1912-aisiais tėtis išvyko į Jungtines Valstijas uždirbti pinigų skolai grąžinti. Netrukus kilo karas ir mūsų kaimo vyrai išėjo kovoti; pasiliko tik moterys, vaikai ir senukai. Kuriam laikui mūsų kaimas perėjo Vengrijos valdžion, bet paskui Rumunijos kariai sugrįžo ir atsiėmė kaimą. Jie mums liepė nedelsiant pasitraukti. Tačiau sumaišty, kai į jaučiais pakinkytą vežimą buvo skubiai kraunamas turtas ir sodinami mažieji, mane paliko. Matote, aš buvau vyriausia iš penkių vaikų.

Nubėgau pas kaimyną senuką, kuris buvo pasilikęs, o jis man ir sako: „Eik namo. Užsirakink duris ir nieko neįsileisk.“ Tuoj pat paklausiau. Pavalgiau vištienos sriubos ir balandėlių, paliktų paskubomis išvažiuojant, tada atsiklaupiau prie savo lovos ir pasimeldžiau. Netrukus kietai užmigau.

Prabudusi išvydau dienos šviesą ir tariau: „O, ačiū tau, Dieve! Aš gyva!“ Sienos buvo išvarpytos kulkų, nes visą naktį šaudė. Kai mama pastebėjo, kad manęs nėra su jais gretimame kaime, pasiuntė jaunuolį Žuržą Romošianą; jis susirado ir atsivedė mane. Netrukus mes galėjome sugrįžti ir vėl gyventi gimtajame kaime.

Trokštu biblinės tiesos

Mama norėjo, kad būčiau pakrikštyta baptiste, bet aš nenorėjau, nes negalėjau patikėti, kad meilingas Dievas amžinai degina žmones pragare. Mama mėgino paaiškinti: „Na, jie blogi.“ O aš atsakiau: „Jeigu jie blogi, nužudykite juos, bet nekankinkite. Aš nekankinčiau net šuns ar katės.“

Prisimenu, kartą, nuostabią pavasario dieną, — tada man buvo 14 metų — mama paprašė nuvesti karves į ganyklą. Išsitiesusi paupio žolėje, kur buvo matyti miškas, pažvelgiau į dangų ir tariau: „Dieve, žinau, kad tu esi ten, bet man nepatinka tos religijos. Tikriausiai tu turi vieną, kuri gera.“

Esu tvirtai įsitikinusi, kad Dievas išklausė mano maldą, nes tą pačią 1917-ųjų vasarą į mūsų kaimą atėjo du Biblijos Tyrinėtojai (taip tuomet vadinosi Jehovos Liudytojai). Tie literatūros platintojai, arba visalaikiai tarnai, pamaldų metu užsuko į baptistų bažnyčią.

Biblijos tiesa plinta Rumunijoje

Prieš kelerius metus, 1911-aisiais, skelbti Biblijos tiesos į Rumuniją grįžo Karolis Sabas ir Josifas Kisas, Jungtinėse Valstijose tapę Biblijos Tyrinėtojais. Jie apsistojo Tirgu Mureše, mažiau nei už šimto šešiasdešimties kilometrų į pietryčius nuo mūsų kaimo. Per keletą metų į Karalystės žinią atsiliepė ir krikščioniškos tarnybos ėmėsi šimtai žmonių (Mato 24:14).

Taigi, kai tie du jauni Biblijos Tyrinėtojai įžengė į mūsų Orteleko kaimo baptistų bažnyčią, Žuržas Romošianas, būdamas tik 18 metų, laikė pamaldas ir stengėsi išaiškinti Romiečiams 12:1 prasmę. Galiausiai vienas iš jaunųjų platintojų atsistojo ir tarė: „Broliai, draugai, ką apaštalas Paulius nori mums pasakyti čia?“

O, kaip susijaudinau išgirdusi tai! Pamaniau: ‛Tie vyrai turbūt moka išaiškinti Bibliją.’ Bet dauguma ten buvusiųjų šaukė: „Netikri pranašai! Mes žinome, kas jūs!“ Kilo sąmyšis. Bet štai atsistojo Žuržo tėvas ir pasakė: „Užsičiaupkite visi jūs! Kokia tai dvasia — ar ta, kuri iš butelio? Jei tie vyrai turi mums kažką pasakyti, o jūs nenorite klausyti, aš kviečiu juos į savo namus. Mielai priimsiu kiekvieną, kas tik panorės ateiti.“

Pakiliai nusiteikusi parbėgau namo ir papasakojau mamai, kas atsitiko. Aš buvau viena iš tų, kurie priėmė kvietimą į Romošianų namus. Tą vakarą iš Biblijos sužinojau, kad nėra liepsnojančio pragaro, ir savo rumuniškoje Biblijoje išvydau Dievo vardą Jehova — kaip aš buvau sujaudinta! Literatūros platintojai sutarė, kad vienas Biblijos Tyrinėtojas kas sekmadienį lankysis Romošianų namuose ir mokys mus. Kitą vasarą, būdama 15 metų, aš pasikrikštijau atsidavimo Jehovai ženklan.

Ilgainiui beveik visa Prodanų ir Romošianų giminė priėmė Biblijos tiesą ir paskyrė savo gyvenimą Jehovai. Lygiai taip pasielgė daugelis kitų mūsų kaimo gyventojų, jų tarpe ir jauna pora, kurios namais anksčiau naudojosi kaip baptistų bažnyčia. Po to jie pavertė juos vieta, kur Biblijos Tyrinėtojai galėjo rinktis studijoms. Rašto tiesa sparčiai plito po aplinkinius kaimus ir 1920-aisiais Rumunijoje jau buvo apie 1800 Karalystės skelbėjų!

Į Jungtines Valstijas

Mes nekantravome pasidalinti tuo, ko išmokome, su tėveliu, Peteriu Prodanu. Bet, mūsų nuostabai, dar nespėję parašyti, iš jo gavome laišką; jis pasakojo tapęs krikštytu Jehovos tarnu. Jis studijavo su Biblijos Tyrinėtojais Akrone (Ohajas) ir norėjo, kad visi mes persikeltume pas jį į Jungtines Valstijas. Tačiau mama atsisakė palikti Rumuniją. Taigi 1921-aisiais iš tėčio atsiųstų pinigų aš nuvykau pas jį į Akroną. Žuržas Romošianas ir jo brolis į Jungtines Valstijas buvo persikėlę prieš metus.

Kai atplaukiau į Eliso salą (Niujorkas), imigracijos pareigūnas nežinojo, kaip į anglų kalbą išversti mano vardą, Aurelija, todėl pasakė: „Tu esi Goldi.“ Nuo tada toks yra mano vardas. Netrukus po to, 1921 m. gegužės 1 d., Žuržas Romošianas ir aš susituokėme. Maždaug po metų tėtis sugrįžo į Rumuniją ir 1925-aisiais į Akroną atsivežė mano jaunesniąją seserį Mariją. Tada tėtis sugrįžo į Rumuniją gyventi su mama ir visais kitais šeimos nariais.

Pradedame tarnauti Valstijose

Žuržas buvo labai ištikimas, atsidavęs Jehovos tarnas. Nuo 1922-ųjų iki 1932-ųjų mums gimė keturios žavingos dukrelės — Esterė, Ana, Goldi Elizabeta bei Irena. Akrone buvo įkurtas rumuniškas susirinkimas ir iš pradžių sueigos vykdavo mūsų namuose. Galiausiai kas šeši mėnesiai mūsų susirinkime ėmė lankytis ir pas mus apsistodavo atstovas iš pasaulinio Biblijos Tyrinėtojų biuro Brukline (Niujorkas).

Daugelį sekmadienių mes visą dieną skirdavome skelbimo darbui. Pasiimdavome lagaminus knygų ir pietus, įsisodindavome mergaites į savo T modelio „Fordą“ ir, skelbdami po kaimus, praleisdavome dieną. O vakare dalyvaudavome Sargybos bokšto studijose. Mūsų mergaitės pamėgo skelbimo darbą. 1931-aisiais aš buvau Kolambe (Ohajas), kai Biblijos Tyrinėtojai pasivadino skiriamuoju vardu — Jehovos Liudytojais.

Pataisymas, kurio man reikėjo

Po kelerių metų supykau ant tuometinio Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos prezidento Džozefo F. Rezerfordo. Vienas naujas Liudytojas manė, kad brolis Rezerfordas neteisingai pasielgė neišklausydamas jo. Mano nuomone, brolis Rezerfordas buvo neteisus. Štai vieną sekmadienį pas mus apsilankė mano sesuo Marija ir jos vyras, Danas Pestrui. Po pietų Danas ragina:

— Ruoškimės eiti į sueigą.

— Mes nebevaikštome į sueigas, — atšaunu. — Mes labai supykome ant brolio Rezerfordo.

Danas, susidėjęs rankas už nugaros, pavaikšto pirmyn, atgal, paskui ir sako:

— Ar pažinojai brolį Rezerfordą, kai krikštijais?

— Aišku, ne, — atsiliepiu. — Tu žinai, kad krikštijausi Rumunijoje.

— Kodėl tu krikštijais? — jis klausia.

— Todėl, kad sužinojau Jehovą esant tikrąjį Dievą ir norėjau paskirti savo gyvenimą tarnauti jam, — atsakau aš.

— Niekada nepamiršk to! — tęsia jis. — Jei brolis Rezerfordas paliktų tiesą, ar tu irgi paliktum?

— Niekada, niekada! — užtikrinu aš. Tai mane atveda į protą; aš sakau: „Visi ruoškimės į sueigą.“ Nuo tol mūsų niekas nebesulaikė. Kokia dėkinga aš buvau Jehovai, kad svainis mane meilingai pataisė!

Verčiamės ekonominės krizės metais

Ketvirtojo dešimtmečio ekonominė krizė buvo sunkus metas. Vieną dieną Žuržas iš darbo grįžo labai nusiminęs ir pranešė man, kad kuriam laikui jį atleido iš darbo gumos fabrike. „Nesirūpink, — tariau aš, — mes turime turtingą Tėvą danguje, o jis nepaliks mūsų.“

Tą pačią dieną Žuržas susitiko draugą su dideliu krepšiu grybų. Sužinojęs, kur draugas juos rinko, ir Žuržas namo parnešė daug grybų. Tada už paskutinius tris mūsų dolerius jis prisipirko krepšelių. „Kaip tu galėjai tai padaryti, — klausiau aš, — juk mes turime mažas mergaites, kurioms reikia pieno?“

„Nesijaudink, — atsiliepė jis, — tik daryk, kaip sakau.“ Keletą ateinančių savaičių mūsų namuose veikė grybų valymo ir pakavimo fabrikėlis. Mes juos parduodavome geresniems restoranams ir kasdien namo parsinešdavome nuo 30 iki 40 dolerių — tuomet mums tai buvo tikras turtas. Ūkininkas, davęs leidimą rinkti grybus jo ganykloje, sakėsi gyvenąs ten jau 25 metus, bet dar niekad nematęs tokios daugybės grybų. Netrukus gumos fabrikas vėl pakvietė Žuržą dirbti.

Išsaugome tikėjimą

1943-aisiais persikėlėme į Los Andželą (Kalifornija), o po ketverių metų įsikūrėme Elsinorėje. Ten atidarėme bakalėjos krautuvę ir joje paeiliui dirbo visa mūsų šeima. Tuo laiku Elsinorė tebuvo mažas miestelis — teturėjo gal 2000 gyventojų, tad į krikščionių sueigas kitame mieste tekdavo vykti 30 kilometrų. Kaip džiaugiausi, kai 1950-aisiais Elsinorėje buvo įkurtas nedidelis susirinkimas! Dabar toje pačioje vietovėje yra 13 susirinkimų.

1950-aisiais mūsų duktė Goldi Elizabeta (kurią dauguma pažįsta kaip Betą) baigė Sargybos bokšto biblinę Galaado mokyklą Saut Lansinge (Niujorkas) ir, kaip misionierė, gavo paskyrimą į Venesuelą. 1955-aisiais mūsų jauniausioji dukra Irena džiaugėsi, kad jos vyrą pakvietė būti keliaujančiuoju rajono tarnu. Po to, 1961-aisiais pasimokę Karalystės tarnybos mokykloje Saut Lansinge (Niujorkas), jie buvo pasiųsti į Tailandą. Kartais aš taip išsiilgdavau dukrų, kad net verkdavau, bet paskui ateidavo mintis: ‛Juk aš norėjau, kad jos darytų kaip tik tai’. Taigi čiupdavau savo krepšį su knygomis ir išeidavau į skelbimo darbą. Visada grįždavau namo laiminga.

1966-aisiais mano brangųjį vyrą Žuržą ištiko apopleksija. Beta, dėl sveikatos problemų grįžusi iš Venesuelos, padėjo slaugyti jį. Žuržas mirė kitais metais, o aš guodžiausi tuo, kad jis liko ištikimas Jehovai ligi mirties ir gavo dangiškąjį apdovanojimą. Paskui Beta išvyko tarnauti Ispanijon, kur labiau reikėjo Karalystės skelbėjų. Mano vyriausioji dukra Esterė susirgo vėžiu ir 1977 metais mirė, o 1984-aisiais nuo leukozės mirė Ana. Abi ištikimai tarnavo Jehovai visą savo gyvenimą.

Dar prieš Anos mirtį Beta bei Irena pargrįžo iš užsienio, kur buvo gavusios paskyrimus skelbti. Jos padėjo rūpintis savo sesėmis ir mes visos didžiai sielvartavome. Po kiek laiko savosioms mergaitėms pareiškiau: „Gana jau! Mes guodėme kitus brangiais Biblijos pažadais. Dabar pačios turime leistis paguodžiamos. Šėtonas nori atimti iš mūsų džiaugsmą tarnauti Jehovai, bet negalime jam to leisti.“

Mūsų ištikima šeima Rumunijoje

Į tą atmintiną kelionę aplankyti savo šeimos 1970-aisiais Rumunijon išsiruošiau drauge su seserimi Marija. Viena sesuo jau buvo mirusi, bet mes galėjome aplankyti brolį Joną ir seserį Lodoviką, tebegyvenusius Orteleko kaime. Tėtis ir mama, likę ištikimi Jehovai, mirė dar prieš mūsų apsilankymą. Daug kas pasakojo mums, kad tėtis buvo susirinkimo šulas. Dabar net kai kurie jo provaikaičiai yra Liudytojai Rumunijoje. Mudvi aplankėme ir daugybę mano vyro giminių, kurie tvirtai laikėsi Biblijos tiesos.

1970-aisiais Rumuniją vargino žiaurus komunistinis Nikolajės Čaušesku režimas ir Jehovos Liudytojai buvo įnirtingai persekiojami. Mano brolio Jono sūnus Florė bei kiti giminaičiai dėl krikščioniško tikėjimo nemažai metų praleido koncentracijos stovyklose; tas pats atsitiko ir su manojo vyro pusbroliu Gaboru Romošianu. Nenuostabu, kad, patikėję mums pristatyti laiškus į pagrindinį Jehovos Liudytojų biurą Niujorke, broliai rumunai sakėsi neturėsią ramybės, kol nesužinosią, kad mes saugiai išvykome iš šalies!

Pamačiusios, kad mūsų vizų galiojimo laikas baigėsi, mes nuėjome į Orteleko valdžios įstaigą. Buvo penktadienio popietė ir tebudėjo vienas pareigūnas. Sužinojęs, pas ką lankomės ir kad mūsų brolvaikis yra buvęs koncentracijos stovykloje, jis pareiškė: „Ponios, nešdinkitės iš čia!“ — „Bet šiandien nėra jokio traukinio“, — atsiliepė mano sesuo. „Visai nesvarbu, — skubiai tarė jis. — Važiuokite autobusu. Važiuokite traukiniu. Važiuokite taksi. Eikite pėsčiomis. Tik kuo greičiau dinkite iš čia!“

Mums beišeinant, buvome pakviestos atgal ir informuotos, kad 18.00 val. pravažiuoja tvarkaraštyje nepažymėtas karinis traukinys. Tai pasirodė esanti tikra laimė! Paprastame traukinyje mūsų popierius vis tikrintų ir tikrintų, o šiame traukinyje važiavo kariškiai ir tik mudvi buvome civiliniai asmenys, tad niekas neprašė pažiūrėti mūsų pasų. Galbūt jie manė, kad esame kurių nors karininkų senelės.

Kitąryt atvykome į Timišoarą ir vieno giminaičio draugo padedamos įstengėme gauti vizas. Kitą dieną jau buvome išvykusios iš šalies. Su savimi namo parsivežėme daug mielų ir neišdildomų prisiminimų apie ištikimus krikščionis brolius bei seseris Rumunijoje.

Metų metais po mūsų apsilankymo Rumunijoje tesužinodavome nuotrupas to, kaip einasi skelbimo darbas už Geležinės uždangos. Tačiau buvome tikros: kas beatsitiktų, krikščionys broliai ir sesės liks ištikimi mūsų Dievui. Ir tikrai neapsirikome! Koks džiaugsmas buvo išgirsti, kad 1990-ųjų balandį Jehovos Liudytojus Rumunijoje įteisino kaip religinę organizaciją! Kitą vasarą džiaugėmės pranešimais apie Rumunijoje surengtus kongresus. Aštuoni miestai susilaukė per 34000 dalyvių ir 2260 buvo pakrikštyta! Dabar Rumunijoje skelbimo darbą dirba daugiau nei 35000 žmonių; pernai 86034 dalyvavo Kristaus mirties Minėjime.

Tiesa man tebėra brangi

Keletą metų aš nebeėmiau Minėjimo simbolių dalies. Stebėjau labai kvalifikuotus brolius, kurie nėra dalininkai, ir samprotavau: ‛Kodėl gi Jehova turėtų apdovanoti mane privilegija būti bendrapavelde su jo Sūnumi danguje, kai kiti yra tokie puikūs kalbėtojai?’ Bet nebeimdama simbolių jaučiau didelį nerimą. Lyg ko atsisakyčiau. Po ilgų studijų ir maldų aš vėl pradėjau juos priimti. Atgautoji ramybė ir džiaugsmas daugiau nebeapleido manęs.

Nors nebematau skaityti, kasdien klausau Biblijos ir Sargybos bokšto bei Atsibuskite! žurnalų įrašų. Be to, vis dar dirbu skelbimo darbą. Paprastai kas mėnesį išplatinu nuo 60 iki 100 žurnalų, bet kai praėjusį balandį buvo žurnalo Atsibuskite! platinimo kampanija, išdalijau 323. Su savo dukrų pagalba aš taip pat galiu atlikti Teokratinės tarnybos mokyklos užduotis. Aš laiminga, kad galiu ir toliau skatinti kitus. Beveik visi Karalystės salėje vadina mane Močiute.

Žvelgdama atgal į vos ne 79 tarnybos Jehovai metus, dėkoju jam kas dieną, kad leido sužinoti brangią tiesą ir gyvenimą praleisti tarnaujant jam. Aš tokia dėkinga, kad savo gyvenime mačiau išsipildant nuostabias Biblijos pranašystes, kuriose numatytas panašių į avis Dievo žmonių surinkimas šiomis paskutinėmis dienomis (Izaijo 60:22; Zacharijo 8:23).

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mano sesuo Marija ir tėtis stovi; aš, Žuržas ir mūsų dukrelės Esterė bei Ana

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su manimi — dukros Beta bei Irena, Irenos vyras ir du jųdviejų berniukai — visi jie ištikimai tarnauja Jehovai