Nachmanidas — ar jis atmetė krikščionybę?

VIDURAMŽIAI. Ką jie primena? Kryžiaus žygius? Inkviziciją? Kankinimus? Nors tuo laikotarpiu paprastai nebūdavo atvirų religinių diskusijų, 1263 metais įvyko unikaliausi Europos istorijoje žydų ir krikščionių debatai. Kas juose dalyvavo? Kokie buvo iškelti klausimai? Kaip tai gali padėti mums šiandien atpažinti tikrąją religiją?

Kas paskatino debatus?

Viduramžiais Katalikų bažnyčia skelbėsi esanti tikroji religija. Tačiau žydai niekada nesiliovė tvirtinę, kad jie yra Dievo išrinktoji tauta. Bažnyčia nesugebėjo įtikinti žydų, jog šie turi atsiversti, o tai kėlė jai nusivylimą ir dažnai paskatindavo griebtis smurto bei persekiojimų. Per Kryžiaus žygius žydams liepdavo rinktis krikštą arba mirtį, todėl dešimtys tūkstančių žydų buvo išžudyta ar sudeginta prie stulpų. Bažnyčios kurstomas antisemitizmas buvo paplitęs daugelyje šalių.

Tačiau 12—13 amžiuje katalikiškojoje Ispanijoje vyravo kitoks požiūris. Žydams buvo suteikta religinė laisvė — jeigu tik jie nepuolė krikščionių tikėjimo — ir net aukšti postai karaliaus dvare. Bet po tokio maždaug šimtmetį rodyto palankumo dominikonų kunigai ėmėsi priemonių sumažinti žydų įtaką visuomenei ir atversti juos į katalikybę. Aragono karalių Jokūbą I dominikonai vertė surengti viešus debatus, kad būtų įrodytas žydų religijos nepilnavertiškumas bei būtinumas visiems žydams atsiversti.

Tai nebuvo pirmieji žydų ir krikščionių debatai. Vienas viešas disputas įvyko 1240 metais Paryžiuje, Prancūzijoje. Jo svarbiausias tikslas buvo surengti teismą žydų šventa laikomai knygai — Talmudui. Tačiau žydų atstovams beveik nebuvo leista kalbėti. Kai Bažnyčia paskelbė laimėjusi šį disputą, Talmudo knygos buvo masiškai deginamos viešose aikštėse.

Bet būdamas tolerantiškesnis Aragono karalius Jokūbas I nenorėjo rengti tokio pajuokos teismo. Tai suprasdami, dominikonai pabandė kitokią taktiką. Knygoje Judaism on Trial Chajamas Makobis aprašo, kad, „nesiimdami kaltinimų kaip Paryžiuje, o dangstydamiesi mandagumu ir įtikinėjimu“, jie pakvietė žydus į diskusiją. Pagrindiniu savo atstovu dominikonai paskyrė Pablą Kristianį — žydą, atsivertusį į katalikybę ir tapusį dominikonų kunigu. Kadangi Pablas Kristianis gerai išmanė Talmudą ir rabinų raštus, dominikonai buvo tikri, kad galės įrodyti savo tiesą.

Kodėl pasirinko Nachmanidą?

Atstovauti debatuose žydams dvasiškai pajėgus Ispanijoje buvo tik vienas asmuo — Mošė ben Nachmanas, arba Nachmanidas.a Nachmanidas gimė apie 1194 metus Cheronos mieste; dar būdamas paauglys, jis išsiskyrė kaip Biblijos ir Talmudo žinovas. Turėdamas 30 metų, jis jau buvo parašęs komentarus beveik visam Talmudui ir netrukus po to ginčuose dėl Maimonido raštų, dėl kurių žydų bendruomenei grėsė skilimas, jo, kaip tarpininko, žodis pasidarė svariausias.b Nachmanidas yra didžiausias savo kartos Biblijos ir Talmudo mokslininkas žydas ir dėl savo įtakos judaizmui tuo laikotarpiu antrasis galbūt tik po Maimonido.

Nachmanidas darė didelę įtaką Katalonijos žydų bendruomenei, ir net karalius Jokūbas I tardavosi su juo įvairiais valstybės klausimais. Dėl jo sugebėjimo aštriai protauti jį gerbė ir žydai, ir nežydai. Dominikonai suvokė, jog tam, kad žydai būtų sėkmingai pažeminti, debatuose turėtų dalyvauti ir jis, žymiausias jų rabinas.

Suvokdamas, kad dominikonai neketina būti bešališki, Nachmanidas norėjo atsisakyti dalyvauti debatuose. Jis turėjo atsakinėti į klausimus, bet užduoti negalėjo nė vieno. Vis dėlto karaliaus prašomas jis sutiko, tik pareikalavo, kad atsakant jam būtų leista kalbėti laisvai. Karalius Jokūbas I neprieštaravo. Iki tol laisvai kalbėti niekam nebuvo leista, ir toks leidimas niekada nebebuvo duotas per viduramžius; iš to aiškiai matyti, kad karalius Nachmanidą didžiai gerbė. Tačiau Nachmanidas buvo susirūpinęs. Jeigu debatuose jį palaikytų labai priešiškai nusiteikusiu, pasekmės būtų pražūtingos ir jam, ir žydų bendruomenei. Bet kuriuo metu galėtų prasidėti smurtas.

Nachmanidas prieš Pablą Kristianį

Pagrindinė diskusijų vieta buvo karaliaus rūmai Barselonoje. Įvyko keturi posėdžiai — 1263-iųjų liepos 20, 23, 26 ir 27. Visiems posėdžiams pirmininkavo pats karalius; dalyvavo ir įvairūs garbingi bažnyčios bei valstybės pareigūnai, taip pat vietinės bendruomenės žydai.

Bažnyčia visiškai neabejojo, kokia bus debatų baigtis. Oficialiu pačių dominikonų pranešimu, debatų tikslas buvo ‛ne ginčytis dėl tikėjimo, tarsi dėl jo kiltų abejonių, o ištaisyti žydų klaidas ir sugriauti tvirtą daugelio žydų tikėjimą’.

Nors Nachmanidui buvo jau beveik 70 metų, jis parodė sugebėjimą aiškiai mąstyti, diskusijoje stengdamasis liesti tik esminius klausimus. Jis pradėjo tokiais žodžiais: „[Ankstesni] nežydų ir žydų ginčai lietė daugelį religinių apeigų aspektų, nesusijusių su pagrindiniais tikėjimo principais. Tačiau šiame karališkame teisme aš noriu diskutuoti tik apie tai, kas sudaro ginčo esmę.“ Buvo susitarta, jog diskusija apsiribos tik tuo, ar Mesijas jau atėjo, ar jis buvo Dievas, ar žmogus, ir kas, žydai ar krikščionys, remiasi tikruoju įstatymu.

Pradėdamas argumentuoti, Pablas Kristianis pareiškė iš Talmudo įrodysiąs, kad Mesijas jau atėjo. Nachmanidas atsikirto sakydamas, jog jeigu tai tiesa, kodėl Talmudą pripažįstantys rabinai nepripažįsta Jėzaus? Užuot parėmęs savo argumentus aiškiu samprotavimu iš Rašto, Kristianis vis grindė savo teiginius miglotais rabinų posakiais. Nachmanidas juos vieną po kito atmetė parodydamas, kad šie posakiai pacituoti neatsižvelgiant į kontekstą. Logiška manyti, jog diskusijoje apie tuos raštus Nachmanidas galėjo pasirodyti labiau nusimanantis, nes juos tyrinėjo visą savo gyvenimą. Net kai Kristianis rėmėsi Biblija, savo argumentuose jis pabrėžė punktus, kurie buvo lengvai paneigiami.

Nors Nachmanidas galėjo tik atsakinėti į klausimus, svariais argumentais jis sugebėjo įrodyti, kodėl Katalikų bažnyčios pažiūros nepriimtinos nei žydams, nei kitiems mąstantiems žmonėms. Apie Trejybės doktriną jis pareiškė: „Bet kurio žydo ar bet kurio kito žmogaus protas neleidžia jam tikėti, kad dangaus ir žemės Kūrėjas... galėjo būti pagimdytas žydų moters... ir vėliau [galėjo būti] atiduotas į savo priešų rankas nužudyti.“ Nachmanidas tiksliai pasakė: „Kuo jūs tikite — o tai ir yra jūsų tikėjimo pagrindas — nepriimtina [racionaliam] protui.“

Išryškindamas prieštarą, daugeliui žydų iki šiol neleidžiančią net pamanyti, jog Jėzus galėjo būti Mesijas, Nachmanidas pabrėžė didžiulę bažnyčiai krintančią kraujo praliejimo kaltę. Jis pasakė: „Pranašas pareiškia, kad Mesijo laikais... jie nusikals iš savo kalavijų žagrių ir iš savo iečių pjautuvų. Nė viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, ir jie nebesimokys daugiau kovoti. Nuo Nazarėno dienų iki šiol visas pasaulis pilnas smurto ir plėšikavimo. [Iš tikrųjų] krikščionys lieja daugiau kraujo negu likusios tautos ir, be to, jie gyvena amoraliai. Kaip būtų sunku tau, mano viešpatie karaliau, ir tiems tavo riteriams, jeigu jie... daugiau nebesimokytų kovoti!“ (Izaijo 2:4)

Po ketvirto posėdžio karalius paskelbė debatų pabaigą. Nachmanidui jis pasakė: „Dar niekada nemačiau žmogaus, kuris būdamas neteisus argumentuotų taip gerai kaip tu.“ Tesėdamas savo pažadą garantuoti Nachmanidui kalbos laisvę ir apsaugą, Aragono karalius Jokūbas I dovanojo jam 300 denarų ir išleido namo. Cheronos vyskupo prašomas, Nachmanidas aprašė debatų eigą.

Nors dominikonai pasiskelbė neabejotinai laimėję, jie buvo aiškiai prislėgti. Pasinaudoję Nachmanido debatų aprašymu kaip įrodymu, jie vėliau apkaltino jį piktžodžiavimu prieš Bažnyčią. Nepatenkinti karaliaus palankumu Nachmanidui, dominikonai kreipėsi į popiežių Klemensą IV. Nors Nachmanidui jau buvo per 70 metų, jį ištrėmė iš Ispanijos.c

Kur slypi tiesa?

Ar kurios nors pusės argumentai padeda atpažinti tikrąją religiją? Nors kiekvienas pabrėžė kitos pusės klaidas, nė vienas nepateikė aiškios tiesos žinios. Ką Nachmanidas taip sumaniai atmetė, nebuvo tikroji krikščionybė; tai buvo žmonių sukurta doktrina, pavyzdžiui, Trejybės mokymas, krikščionijos įvestas praėjus keletui šimtmečių po Jėzaus mirties. Amoralus krikščionijos elgesys ir beprasmis kraujo liejimas, apie kurį taip drąsiai kalbėjo Nachmanidas, taip pat yra nenuginčijami istoriniai faktai.

Nesunku suprasti, kodėl, esant tokioms aplinkybėms, Nachmanido ir kitų žydų nepaveikė krikščionybės naudai pateikti argumentai. Be to, Pablo Kristianio teiginiai buvo pagrįsti ne aiškiu samprotavimu iš Hebrajų Raštų, o klaidingai taikomais rabinų šaltiniais.

Ne, Nachmanidas neatmetė tikrosios krikščionybės. Jo laiku tikroji Jėzaus mokymų šviesa ir jo mesijiškumo įrodymai buvo pritemdyti klaidingų aiškinimų. Apie tokį atskalūnišką mokymą iš tikrųjų pranašavo Jėzus ir jo apaštalai (Mato 7:21-23; 13:24-30, 37-43; 1 Timotiejui 4:1-3; 2 Petro 2:1, 2).

Tačiau tikroji religija šiandien aiškiai atpažįstama. Jėzus pasakė apie savo ištikimus pasekėjus: „Jūs pažinsite juos iš vaisių. ... Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis — blogus“ (Mato 7:16, 17). Mes kviečiame tave tai tiksliai nustatyti. Leisk Jehovos Liudytojams padėti tau imtis objektyviai nagrinėti biblinius įrodymus. Tada tu sužinosi visų Dievo pažadų, liečiančių Mesiją ir jo valdymą, tikrąją reikšmę.

[Išnašos]

[Iliustracija 20 puslapyje]

Nachmanidas gynė savo bylą Barselonoje

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 19 puslapyje]

Iliustracijos 19—20 puslapiuose: Perspausdinta iš Illustrirte Pracht - Bibel/Heilige Schrift des Alten und Neuen Testaments, nach der deutschen Uebersetzung D. Martin Luther’s