Jie vykdė Jehovos valią
Tėvų tikėjimas atlygintas
IZRAELITAMS berniuko gimimas būdavo didelis džiaugsmas. Tai reiškė, kad giminės linija bus pratęsta ir šeima toliau paveldės žemę. Bet apie 1593 m. p. m. e. sūnaus gimimas žydams galėjo reikšti veikiau nelaimę negu palaimą. Kodėl? Todėl, kad Egipto faraonas, sunerimęs dėl didelio žydų gausėjimo jo valdomoje teritorijoje, įsakė žudyti visus jų naujagimius berniukus (Išėjimo 1:12, 15-22).
Šiuo baisaus bandymo vykdyti genocidą laiku žydų sutuoktiniams Amramui ir Jokebedai gimė gražus berniukas. Nesunku įsivaizduoti, kad, prisiminus faraono potvarkį, jų džiaugsmą turbūt aptemdė baimė. Tačiau pasižiūrėję į savo kūdikį, Amramas ir Jokebeda tvirtai nusprendė jo neatsisakyti, kad ir kokios būtų pasekmės (Išėjimo 2:1, 2; 6:20, Brb red.).
Tikėjimo veiksmai
Amramas ir Jokebeda tris mėnesius slėpė savo vaiką (Išėjimo 2:2). Tačiau tai buvo rizikinga, nes žydai ir egiptiečiai gyveno arti vieni kitų. Kas nors, sučiuptas mėginantis nepaklusti faraono potvarkiui, tikriausiai būtų buvęs nubaustas mirtimi; vaikas taip pat būtų nužudytas. Tad ką tie ištikimi tėvai turėjo daryti, kad jų sūnus ir jie patys išliktų gyvi?
Jokebeda prisirinko jaunų papiruso stiebelių. Papirusas yra tvirta nendrė, panaši į bambuką, ir turi trišonį maždaug piršto storio stiebą. Jis gali išaugti iki 6 metrų aukščio. Egiptiečiai iš šio augalo gamino popierių, kilimėlius, bures, sandalus ir lengvas valtis.
Iš papiruso stiebelių Jokebeda padarė tinkamo dydžio dėžutę, kad į ją tilptų jos kūdikis. Paskui tą dėžutę ji ištepė sakais ir derva, kad ši nesuirtų ir nepraleistų vandens. Tada į tą pintinėlę Jokebeda paguldė savo kūdikį ir padėjo ją tarp nendrių Nilo upės pakrantėje (Išėjimo 2:3, Brb red.).
Kūdikis surastas
Jokebedos duktė Marija atsistojo netoliese norėdama pamatyti, kas atsitiks. Tuo tarpu faraono duktė atėjo maudytis Nile.a Galbūt Jokebeda žinojo, kad princesė dažnai ateidavo į šią vietą prie Nilo upės, ir sąmoningai paliko dėžutę ten, kur ją būtų nesunku rasti. Šiaip ar taip, faraono duktė netrukus pastebėjo nendryne pintinėlę ir pasiuntė vieną iš savo tarnaičių atnešti ją. Pamačius verkiantį vaiką, ją apėmė gailestis. Ji suprato, kad tai yra hebrajų kūdikis. Tačiau kaip ji galėtų nužudyti tokį gražų vaikutį? Jau nekalbant apie žmogišką gerumą, faraono duktė galbūt buvo paveikta populiaraus egiptiečių įsitikinimo, kad patekimas į dangų priklausė nuo gerų darbų, kuriuos asmuo padarė savo gyvenimeb (Išėjimo 2:5, 6).
Marija, žiūrėjusi iš tolo, priėjo prie faraono dukters. „Ar norėtum, kad surasčiau hebrajų moterį, kuri maitintų kūdikį?“ — paklausė ji. Princesė atsakė: „Eik.“ Marija nubėgo pas savo motiną. Netrukus Jokebeda stovėjo prieš faraono dukterį. „Imk šitą kūdikį ir maitink jį! — pasakė jai princesė. — Aš mokėsiu tau už tai.“ Visiškai galimas dalykas, kad iki to momento faraono duktė jau suprato Jokebedą esant kūdikio motiną (Išėjimo 2:7-9, Brb red.).
Jokebeda laikė pas save vaiką, kol jis buvo nujunkytas.c Ji turėjo daug puikių progų mokyti jį apie tikrąjį Dievą Jehovą. Paskui Jokebeda grąžino vaiką faraono dukteriai, o ši pavadino berniuką Moze, kas reiškia ‛ištrauktas iš vandens’ (Išėjimo 2:10, Brb red.).
Pamoka mums
Amramas ir Jokebeda visiškai išnaudojo jiems tekusią nedidelę galimybę mokyti savo sūnų tyro garbinimo principų. Šiandien tėvai turi elgtis taip pat. Iš tiesų jiems būtina tai daryti. Šėtonas Velnias „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Petro 5:8). Jis norėtų padaryti savo aukomis brangius vaikus — berniukus ir mergaites, — turinčius galimybę tapti puikiais Jehovos tarnais. Jų jaunumas nesukelia jam gailesčio! Atsižvelgdami į tai, išmintingi tėvai moko savo vaikus nuo kūdikystės bijoti tikrojo Dievo Jehovos (Patarlių 22:6, Brb red.; 2 Timotiejui 3:14, 15).
Žydams 11:23 Amramo ir Jokebedos pastangos slėpti savo kūdikį tris pirmuosius jo gyvenimo mėnesius parodomos kaip tikėjimo veiksmas. Abu šie dievobaimingi tėvai pasitikėjo Jehovos gelbstinčia galia ir neatsisakė savo vaiko, todėl buvo palaiminti. Mes taip pat turime parodyti tikrą ištikimybę Jehovos įstatymams bei principams, būdami įsitikinę, kad, kas Jehovai leidus mus beištiktų, galiausiai tai bus amžinai mūsų gerovei ir laimei (Romiečiams 8:28).
[Išnašos]
a Egiptiečiai garbino Nilą kaip derlingumo dievą. Jie tikėjo, kad Nilo vandenys turi galią padidinti vaisingumą ir net pailginti gyvenimą.
b Egiptiečiai tikėjo, kad žmogui mirus jo dvasia Ozyrio akivaizdoje turės pasakyti tokius teiginius: „Aš nesukėliau skausmo nė vienam žmogui“, „Aš neatitraukiau pieno nuo žindomų kūdikių burnos“ ir „Aš daviau duonos alkanam ir gerti trokštančiam“.
c Senovės laikais daugelis vaikų krūtimi būdavo maitinami daug ilgiau negu įprasta šiandien. Samueliui galėjo būti mažiausiai treji metai, kai jis buvo nujunkytas, o Izaokui maždaug penkeri.